Lietuviai ir estai. Baltijos fengšui

Lietuvių lyginimas su estais kaskart virsta didele lietuviška drama. Iš pažiūros lyg ir nieko ypatinga – su kaimynais varžosi beveik visos pasaulio tautos. Tačiau estų ir lietuvių kontrastas yra ne eilinis vietinės reikšmės reiškinys, o kultūros dėsnių miniatiūra. Tokia aiški ir gryna, kad net sunku patikėti.

Estai ir lietuviai dalyvavo stambiausio masto kada nors istorijoje vykusiame renginyje – parodoje, surengtoje viename didžiausių pasaulio miestų, ir abiejų tautų atstovų tikslas buvo pristatyti šalį ir savo interpretacijas parodos tema. Bet pristatė kur kas daugiau.

Baltijos lotynai

Emilio Heilborno nuotrauka

Lietuvių pasirodymas parodoje buvo viena didelė, garsi ir ryški Lietuvos vardo reklaminė kampanija. Savo pastato duris jie atidarė plačiai ir visiems ir taip pasiekė iki tol šalyje negirdėtą rekordą – Lietuvos ekspoziciją per pusę metų aplankė daugiau žmonių, nei visame pasaulyje gyvena lietuvių. Apie save jie rėkė garsiai ir nepailsdami. Iš Lietuvos lietuviai atvežė Guliverį – galiūną, kurį daug mažų skruzdėlyčių (vietinių reporterių) fotografavo virvėmis tempiantį didžiausio pasaulio uostamiesčio autobusą, ir tos nuotraukos su užrašu „Lietuva“ jau kitą dieną pasirodė pirmuosiuose milijoniniais tiražais leidžiamų laikraščių puslapiuose. Žmonės mieste kalbėjo, kad čia fotomontažas, nes taip neva nebūna. Būna, bet reikia gimti lietuviu. Vėliau lietuviai sugalvojo šalia savo pastato paleisti spalvotą karšto oro balioną. Slapčia, žinoma, svajojo apie keliolika, kad primintų dangų virš Vilniaus, bet kadangi šalia buvo kitų pastatų, o ir žmonės aplinkui vaikščiojo, tai nutarė paleisti vieną, bet užtat tokio didumo ir ryškumo, kokio dar nematė niekas. Kai šį sumanymą griežtai uždraudė vietinės saugos tarnybos, lietuviai tą pačią dieną jų paprašė leisti įgyvendinti kai ką daug didesnio ir rimtesnio ir būtinai su Lietuvos trispalve kaip prekės ženklu. Po atkaklių derybų jiems pavyko pasiekti savo, ir taip buvo suorganizuotas pirmasis ir vienintelis visoje pasaulinių parodų istorijoje parodos dalyvių gatvės krepšinio čempionatas. Apie lietuvišką tautinę dvasią tarp dalyvių ir žiūrovų visomis kalbomis ėmė sklisti legendos. Jos vis dar gyvos iki šiol ir yra absoliuti tiesa. Žalgirio mūšio dieną parodoje įvyko tikras lietuviškas mūšis su tikrais kalavijais, tikru krauju ir tikrais ilgaplaukiais barzdotais baltų vyrais, kurie nebijojo nei kovų, nei kraujo, nei randų. Juos pamačiusios, moterys verkė iš pasigėrėjimo, o vyrams per nugarą ėjo šiurpas.

Šitame didelių užmojų fone buvo daug netvarkos ir padriko turinio. Vienas už ekspoziciją atsakingas žmogus nuolat visiems kartodavo, kad Lietuvoje yra trys dalykai, kuriais ji gali didžiuotis pasaulyje: „Alus, krepšinis ir mergaitės.“ Jis iš esmės teisus, nes Lietuvos ekspozicijoje tik tas ir buvo. Visa kita – lyg ir taip, bet ne iki galo ir truputį ne visai.

Lietuvos istorijos juosta ant sienos buvo be sovietinės okupacijos – visi tokios norėtų. Kaip taip atsitiko, galima pafantazuoti, ir visos fantazijos bus labai arti tikrovės. Garsios IT įmonės specialiai parodai sukurti informaciniai terminalai gražiai derėjo prie pastato interjero, bet turinys, pačių autorių žodžiais tariant, „buvo, koks buvo, ir ką jau čia dabar padarysi“. Dar buvo keli konteineriai su klaidomis išverstų žalios spalvos knygelių, kurios į parodą tolimais jūrų keliais atplukdytos renginiui įpusėjus. Pradžioje buvusios deficitinė prekė, jos vėliau dalytos glėbiais visiems, kas norėjo ir kas nenorėjo. Kažkur palubėje kabėjo „Lituanicos“ modelis. Jo aprašymas atsirado vėliau nei jis pats, bet skirtumas nedidelis, nes šriftas vis tiek per smulkus. Stovėjo ir skulptūra, kurios atsiradimo parodoje prasmę pusiau suprato dalis darbuotojų tik į renginio pabaigą, o iki tol tik tyčiojosi ir saugojo, kad kas ja neprisispaustų kojos. Lietuviškas alus, kaip visada, buvo skanus, bet barmenams maloniai aptarnauti lankytojus pasisekdavo tik kartais („pažiūrėčiau kaip tu dirbtum tokiom sąlygom“).

Milijonai lankytojų, kuriais visi taip džiaugėsi („vienas lankytojas Lietuvos biudžetui kainavo vos tiek, kiek kainuoja autobuso talonėlis“), miniomis į Lietuvos ekspoziciją plūdo ne dėl to, kad Lietuva yra nuostabi šalis, o dėl to, kad pastato viduje veikė kondicionieriai ir eilės visur kitur buvo didžiulės. Piko metu žmonės čia ritosi kūlversčiais, yrėsi alkūnėmis ir bėgo klupdami, ir ne visi išėję galėjo pasakyti, kurios šalies ekspoziciją ką tik aplankė, o tie, kurie galėjo, vis tiek tikriausiai ne visai suprato, kad Lietuva nėra tas pats kas Rusija (Lietuvos ir Rusijos ekspozicijos buvo šalia viena kitos). Kokie penki, o gal net ir dešimt procentų jų Lietuva domėjosi, bet dienai baigiantis galėjo būti jau viską pamiršę, nes prisiminti, ką girdėjai ir matei, yra išties sunku, jei nuo ryto iki vakaro aplankai keliolika skirtingų šalių ekspozicijų. O taip darė dauguma, nes toks renginys.

Viešieji ryšiai? Pusiau, kartais ir kažkaip. Pas lietuvius kartu su suprakaitavusia minia kartais užsukdavo žurnalistų, verslininkų, diplomatų ir intelektualų, kuriems rūpėjo Lietuvos pramonė, galimybės plėtoti verslą, turizmas, ekonomika ir kita. Visi jie gaudavo administracijos atstovo rankos paspaudimą ir patvirtinimą, kad šiaip visą reikalingą informaciją galima surasti internete. Rasti galima, nors galima ir nerasti. Su dalykiniais renginiais išeidavo panašiai. Biure lietuviai turėjo kelis didelius „Apple“ kompiuterius, kuriais niekas nemokėjo naudotis, bet kėdžių svečiams susodinti neužtekdavo. Parodai įpusėjus lietuviai susizgribo, kad lyg ir reikėtų surengti nors kokį turizmo galimybių Lietuvoje pristatymą vietiniams žurnalistams ir kelionių agentūrų atstovams, kurie vos ne patys to pareikalavo. Vadovai paprašė turistų gide anksčiau dirbusios ekspozicijos darbuotojos „greitai ką nors“. Kažkas ir buvo.

Kiti forumai, susitikimai ar vizitai buvo labai sėkmingi, nes niekas nieko netinkamo nepastebėjo. Arba tie, kurie pastebėjo, nebuvo įtakingi, ir yla iš maišo neišlindo. Neretai būdavo net ir taip, kad užklysdavo koks nors svarbus parodų entuziastas arba labai svarbus asmuo ir nuoširdžiai arba iš mandagumo lietuvių ekspoziciją pagirdavo. Tai sukeldavo daug džiaugsmo ir euforijos, gyvai ir per spaudą („Va, prašom. O mes, lietuviai, nuolat save nuvertiname. Šaunuoliai!“).

O toliau ir vėl tas pats iki pat pabaigos ir iki kito karto, kur ir vėl beveik panašiai.

Baltijos skandinavai

Estai viską darė atvirkščiai. Jie savo pastatą ir visą savo šalies pristatymo parodoje strategiją padalijo į dvi dalis: viena buvo skirta, kaip patys sakė, „patrankų mėsai“ – eiliniams parodos lankytojams, kurie ateina ir išeina, o kita aiškiai įvardytai ilgalaikei valstybės vizijai – po dešimtmečio tapti viena iš dvidešimties konkurencingiausių pasaulio šalių. Atrodo, kad taip ir bus.

Su patrankų mėsa susidorota paprastai ir aiškiai. Savo vardo reklamos, kaip ir lietuviai, estai taip pat nepamiršo, tik padarė su daug mažiau emocijų ir vienu mostu. Pastato fasadą nudažė tautinių rūbų (kad skirtųsi nuo kitų Šiaurės šalių), o stogą – savo trispalvės spalvomis. Rezultatas išėjo subtiliai galingas – Estijos trispalvė matėsi „Google Earth“ žemėlapiuose. To jiems ir užteko. Lankytojų, priešingai nei lietuviai, estai ne tik garsiai nekvietė, bet net ir nuolat ribojo („kas iš tų skaičių – neatsipirks“). Belaukdami eilėje šešėlyje, suplukę lankytojai galėdavo perskaityti paprastai ir kokybiškai ant pastato fasado parašytą Estijos istorijos juostą. Iš jos buvo aišku, kad estai buvo okupuoti sovietų, bet paskui sėkmingai atkovojo nepriklausomybę. Mandagiai savo eilės sulaukusiems lankytojams jie pastato viduje paruošė to, ko plačiajai auditorijai ir reikia: žaidimų, spalvų ir paprastą idėją („pasaulį reikia keisti, ir tai galime mes visi kartu po truputį, kaip tai daro Estija – maža inovatyvi valstybė Šiaurės Europoje“). Kam reikia daugiau informacijos – ryškiom raidėm ant sienos parašytas svetainės adresas. Ten ir dundukas rastų viską, ir netgi be klaidų. Jei kas dėl to garsiai nusistebėtų, nuostabos estai tikrai nesuprastų. Patrankų mėsos valdymo rezultatas buvo toks, kad per pusę metų estų ekspoziciją aplankė maždaug tris kartus mažiau lankytojų nei lietuvių, kuo Baltijos lotynai labai džiaugėsi („lietuviai parodoje šluosto estams nosį“). Estai to šluostymo nejuto, nes nepakeldami galvos dirbo kitą darbą.

Kitoje nuo patrankų mėsos atskirtoje pastato dalyje veikė gerai organizuotas ir kruopščiai apgalvotas Estijos pardavinėjimas potencialiems užsienio investuotojams ir verslo partneriams. Viskas padaryta minimaliomis lėšomis (tam teko mažiausia biudžeto dalis), bet su maksimumu pastangų. Estai buvo pasiskirstę grupėmis, ir kiekviena jų pagal tvarkaraštį parengdavo teminius pristatymus apie transporto koridorių, elektroninių sprendimų taikymą viešajame sektoriuje ir panašiai. Čia vyravo visiškai kitokia, baltiška-skandinaviška estetika. Gerai įsižiūrėjus buvo matyti, kad ji kainavo tikrai labai mažai, bet buvo padaryta labai gerai žinant, ko reikia. Pilkos betoninio pastato sienos paliktos nedažytos, tik vietomis saikingai dekoruotos jaunųjų Estijos dizainerių kurtais estiškais motyvais, nedaug daiktų, linas ir medis, o susirinkimų salėje – šviesios elegantiškos kėdės iš parduotuvės „Ikea“ (tos pačios, kurias paskubomis skolinosi ir per pusę parodos teritorijos tįsė lietuviai, paskutinę dieną prieš renginį pamatę, kad savų neužtenka). Ypatingus svečius čia pasitikdavo arba už viešuosius ryšius atsakingas asmuo, arba direktorius – besišypsantis vasaros Kalėdų Senelis kaleidoskopinėm akim, kurį pamačius norėdavosi važiuoti į Estiją dabar pat.

Daugiau pasakyti nieko neišeina, nes viskas per gerai ir per daug deramai, kad būtų įdomu.

Fengšui momentas

Paroda vis dar vyksta. Milžiniškoje valstybėje, kurioje yra miestas A (sostinė – politinis centras) ir miestas B (vienas didžiausių pasaulyje finansų, verslo ir prekybos taškų). Lietuviai turi tik ambasadą mieste A, o estai turi ir ambasadą mieste A, ir prekybos, verslo ir investicijų atstovybę mieste B, todėl, smalsumo genami, joje apsilanko lietuvių atstovai. Atstovybė įsikūrusi viename dangoraižių miesto centre šalia identiškos suomiškos įstaigos ir užima maždaug 20 kvadratinių metrų plotą. Joje nuolat dirba du žmonės: estas ir jo asistentė, vietinė vadybos ir verslo profesionalė. Jie turi vieną seną nešiojamąjį kompiuterį „Toshiba“, vieną ekraną, lankstinukų ir čia paprastai rengia pristatymus potencialiems investuotojams, o dabar padeda tiems, kurie pluša parodoje. Kaip įprasta, lietuvių delegacija su estu apsikeičia dovanomis. Lietuviai įteikia krepšinio kamuolį ir žalią šaliką, o estas – leidinį, ant kurio viršelio yra vaiko, pajūryje statančio smėlio pilį, nuotrauka ir prierašas „Pradėti verslą Estijoje yra lengviau“. Estas pokalbio metu pasiūlo lietuviams bendradarbiauti, tik, pabrėžia, svarbu iškart susitarti dėl taisyklių, kad paskui nebūtų nesusipratimų ir konfliktų. Lietuviai lieka nelabai supratę, apie ką jis kalba.

Dalykinių pietų metu prie stalo sėda kaulėtas šviesaus gymio estas ir du storasprandžiai raudonskruosčiai lietuviai. Vienas iš jų palinkęs šlamščia saldžiarūgštės kiaulienos gabaliukus su keptais ryžiais, pilasi padažo, dedasi dar ir dar pilasi, ir kramtydamas, nors ir be sakymo aišku, sako: „Oi, kaip man patinka kiniškas maistas.“ Į tai estas, ilgais pirštais pasitaisydamas už apykaklės užkištą baltą medžiaginę servetėlę, kuri per visą pietų laiką taip ir lieka nesupurvinta, sėdėdamas tiesia nugara ramiai taria: „Na, kalbant apie Azijos virtuvę, tai man nepalyginamai skanesnis japoniškas maistas. Jis daug lengvesnis. Ypač mėgstu žuvį.“

Laimink, Dieve, šitą momentą ir šituos vyrus, nes tai yra istorija.