Ar streikuos rugsėjį lenkų mokyklos?
Sakoma, kad Rusijoje egzistuoja dvi pagrindinės bėdos – keliai ir kvailiai. Ir Lietuvoje tokių bėdų tikriausiai netrūksta, bet pagrindinė – reformų šalininkų ir priešininkų nesugebėjimas ir nenoras užmegzti dialogą. Dažnai reformos rengiamos paskubomis, stumiamos buldozeriu, o su visuomene dėl jų konsultuojamasi pro forma, net jeigu jos susijusios su tokiomis jautriomis sritimis kaip švietimas ar tautinės mažumos.
Liepos viduryje prie Vilniaus miesto savivaldybės protestavo keli šimtai Vilniaus lenkų ir rusų mokyklų mokytojų, mokinių bei jų tėvų. Protestavo prieš savivaldybės planus reorganizuoti sostinės mokyklų tinklą pertvarkant didesnę dalį rusų ir lenkų vidurinių mokyklų į pagrindines, bet daugiausia aistrų sukėlė Joachimo Lelevelio vidurinės mokyklos atvejis. Dar birželį miesto taryba nusprendė, kad ši mokykla neturi šansų būti akredituota kaip „ilgoji“ inžinerinės pakraipos gimnazija, ir nutarė ją pertvarkyti į pagrindinę mokyklą. Praėjus kelioms savaitėms apsigalvojo ir pasiūlė mokyklos bendruomenei, kad galutinio sprendimo priėmimas bus atidėtas metams, o mokykla turės galimybę pabandyti dar kartą atitikti visus akreditacijos reikalavimus, bet su sąlyga, kad iki kitų metų rugpjūčio išsikels iš patalpų Antakalnyje į Žirmūnus. Tai sukėlė mokyklos bendruomenės pasipiktinimą – iškeldinus Lelevelio mokyklą į Žirmūnus Vilniaus šiaurės rytuose nebeliks nė vienos mokyklos su lenkų arba rusų dėstomąja kalba. Bet tokiam sprendimui buvo pritarta miesto taryboje, dar kartą įrodant, kad jeigu egzistuoja politinė valia – sprendimas bus priimtas nepaisant protestų. Kita vertus, ir šio sprendimo priešininkai vietoj argumentų dažniausiai pasitelkė emocijas.
Vilniaus miesto tarybos noras kuo greičiau užbaigti mokyklų tinklo pertvarkymą visiškai suprantamas. Dar 2011 m. priimti Švietimo įstatymo pakeitimai nustatė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje nebeliks vidurinių mokyklų, jos privalės būti reorganizuotos į gimnazijas, progimnazijas ar pagrindines mokyklas. Ir beveik visose savivaldybėse mokyklų reorganizavimas įvyko. Su pykčiais ir konfliktais, bet įvyko. Daugiausia problemų liko, deja, jautriausiame mūsų šalies regione – Pietryčių Lietuvoje, o ypač Vilniaus mieste. Tos problemos kamuoja ir lietuvių, ir tautinių mažumų mokyklas, bet, be abejo, tautinėms mažumoms jos yra aktualesnės. Visų pirma dėl to, kad mokyklos tautinių mažumų atstovams yra ne tik švietimo įstaigos, bet ir kultūros bei bendruomenės gyvenimo centrai. Be to, tautinių mažumų mokyklų dėl objektyvių priežasčių yra mažiau. Pertvarkius lietuvių vidurinę mokyklą į pagrindinę paprastai lietuvių gimnazija yra kaimyninėje seniūnijoje, o rusų arba lenkų – dažnai kitame miesto gale. Taigi tautinių mažumų mokyklų reorganizavimas lemia mažėjantį mokinių skaičių šiose mokyklose, o kuo mažiau mokinių mokykloje – tuo sunkiau ją išlaikyti, užtikrinti tinkamą mokymo kokybę.
Bet nereikėtų pamiršti, kad dabartiniai ginčai dėl rusų ir lenkų mokyklų – tai ir ankstesnės Vilniaus miesto valdžios neveiklumo pasekmė. Pastaruosius ketverius metus švietimą Vilniaus mieste kuravo kaip tik, bent jau pagal deklaracijas, tautinių mažumų interesus ginančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Jie turėjo visus svertus sutvarkyti šių mokyklų tinklą taip, kad jis atitiktų ir teisės aktų reikalavimus, ir miesto finansines galimybes, ir mažumų lūkesčius. Deja, tai nebuvo padaryta, sprendimai buvo atidėliojami iki paskutinio momento, tikintis stebuklo. Apie tai nekalba nei protestus organizuojantys LLRA politikai, nei mokyklų bendruomenių atstovai, kurie nesugebėjo šių politikų priversti priimti atitinkamus sprendimus. Nekalba jie ir apie tai, kad didžiausia tautinių mažumų mokyklų Vilniuje problema – ypač lenkų – tiesiog mažas mokinių skaičius ir pustuščiai pastatai (jau minėta Joachimo Lelevelio mokykla šiuo metu turi 462 mokinius, bet užima 2 pastatus, kurių bendras projektinis pajėgumas – daugiau kaip 1200 mokinių). Tol, kol į lenkų mokyklas Vilniuje eina mažiau negu pusė vaikų iš lenkų šeimų, dabartinio šių mokyklų tinklo neišsaugos net geriausiai tautinių mažumų atžvilgiu nusiteikusi miesto valdžia.
Tik ar ankstesnės valdžios klaidos pateisina naujos miesto valdančiosios koalicijos politiką, kai reorganizavimas stumiamas buldozeriu, kai taikomi dvejopi standartai, o kartais net pasitelkiama retorika, šiek tiek primenanti šantažą? Ypač turint mintyje, kad Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną priėmė Švietimo įstatymo pataisas, pagal kurias šiemet turėjusi būti baigta vidurinių mokyklų pertvarka atidedama dar 2 metams. Ir savivaldybės, ir mokyklos, kurios nespėjo – nesvarbu, dėl kieno kaltės, – laiku akredituotis bei reorganizuotis, gavo papildomo laiko konsultacijoms, mokyklų ir mokinių išsidėstymo analizėms ir optimaliausių sprendimų paieškoms. Gaila, kad Vilniaus mieste nelabai norima šia galimybe pasinaudoti.
Kaip ir 2011 m., priimant Švietimo įstatymo pakeitimus, nebuvo pasinaudota galimybe suteikti tautinių mokyklų abiturientams pereinamąjį laikotarpį tinkamai pasiruošti lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimui. Egzamino rezultatai akivaizdžiai rodo, kad tai buvo klaida, o taikomos lengvatos nėra pakankamos. Šiemet lietuvių mokyklose egzaminą įveikė 90,11 proc. abiturientų, tautinių mažumų mokyklose – 83,84 proc. Mokyklose, kuriose mokoma lietuvių kalba, šimtą balų gavo 1,1 proc. kandidatų, tautinių mažumų mokyklose tokių tebuvo 0,18 proc. Praeitais metais skaičiai iš esmės buvo labai panašūs. Reformos sumanytojai teigė, kad ji padės tautinių mažumų jaunimui siekti aukštojo išsilavinimo, karjeros ir geresnių darbo vietų, bet išėjo „kaip visada“ – net 16 proc. tautinių mažumų mokyklų abiturientų užkirstas kelias studijuoti Lietuvoje, o kol kas šios reformos vienintelis „teigiamas rezultatas“ – įspūdingi LLRA rezultatai, pasiekti 2012 m. Seimo rinkimuose, kai Valdemaro Tomaševskio partijai pirmą kartą pavyko perkopti rinkimų barjerą. Atrodo, kitais metais vyksiančiuose parlamento rinkimuose LLRA turi šansų šį rezultatą pakartoti. Ir vėl pasinaudodama švietimo klausimu.
Skirtingai negu visos simbolinės vardų ir pavardžių rašymo ar dvikalbių gatvių lentelių problemos, – simbolinės, nes jos faktiškai neturi įtakos realiam gyvenimui, nors tai, be abejo, nereiškia, kad neturėtų būti sprendžiamos, – švietimo problemos yra realios, opios ir liečia daugybę žmonių. Savo vardą ar pavardę nori pakeisti geriausiu atveju pora šimtų, gal pora tūkstančių Lietuvos lenkų, o į lenkų mokyklas kiekvieną dieną eina dešimtys tūkstančių jaunų lenkakalbių Lietuvos piliečių. Tėvams ir seneliams rūpi, į kokią mokyklą eina jų vaikai ir anūkai, kokia mokyklos istorija, tradicijos, mokymo kokybė, bet ir kaip arti nuo namų ji yra… Kiekvienas neapgalvotas, neaptartas, skubotas valdžios žingsnis šioje itin jautrioje srityje reiškia keliolika tūkstančių naujų balsų už V. Tomaševskį ir jo bloką artimiausiuose rinkimuose.
Dar birželio pradžioje protestuodami prie Vyriausybės rūmų LLRA ir su ja susijusių organizacijų atstovai grasino, kad rugsėjo mėnesį mokymo procesas lenkų mokyklose sustos. Ar tikrai sulauksime rugsėjį visuotinio mokinių streiko? Manau, šiuo metu neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Turint mintyje, kad Lietuvos lenkų bendruomenė beveik neturi pilietinės visuomenės bruožų, o mokyklų bendruomenėms dažnai vadovauja politikai, streikas – tai tik LLRA vadovybės politinės valios klausimas. Bus mokykloms ir mokiniams įsakyta streikuoti – streikuos, bus įsakyta surengti mitingą prie Seimo – surengs, bus įsakyta tylėti – tylės, kaip tylėjo įvairiausi tėvų forumai ir streiko komitetai, kol LLRA buvo valdžioje.
Demokratinėje visuomenėje asmenys, kurie mano, kad jų interesai yra pažeidžiami, turi teisę juos ginti (taip pat protestuodami ar streikuodami), o demokratiškai išrinkta valdžia turi teisę priimti sprendimus (tarp jų ir nepopuliarius). Tik ar vienai pusei šantažuojant kitą streikais, o kitai buldozerio principu įgyvendinant reformas įmanoma pasiekti gerą rezultatą? Galbūt esu idealistas, bet man atrodo, kad demokratija – tai ne tik sprendimų priėmimas balsų dauguma ir teisė prieš tokius sprendimus protestuoti, bet ir visų pirma pareiga ieškoti kompromiso.
