Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną

Marcelis Aymé (1902–1969) – žymus prancūzų rašytojas, humoristas, romanų, apsakymų, pjesių, kino scenarijų, kūrinių vaikams autorius. Bene garsiausias jo apsakymas „Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną“ (Le Passe-Muraille) pirmą kartą buvo išspausdintas 1943 m. Tiek Aymé, tiek apsakymo pagrindinis herojus Diutijelis gyveno Paryžiuje, Monmartre, abu vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, o Aymé draugas ir kaimynas dailininkas Genas (Eugene’as) Paulis puikiai jaučiasi ir šio apsakymo terpėje. Tuo šio produktyvaus rašytojo kūryba ir žavi – joje kruopštus realizmas ir fantazija taip glaudžiai susipynę, kad fantazija ima atrodyti visiškai tikroviška. Beje, Monmartre, netoli tos vietos, kur gyveno rašytojas, galima rasti jo vardu pavadintą aikštę, o joje – Žmogaus, einančio kiaurai sieną, skulptūrą Aymé veidu (skulptūros autorius – aktorius Jeanas Marais!)…

 

Monmartre, Oršano gatvės 75A ketvirtame aukšte, gyveno šaunus žmogelis, pavarde Diutijelis, turėjęs retą gebėjimą it niekur nieko pereiti kiaurai sieną. Jis nešiojo pensnė, mažą juodą barzdikę ir buvo smulkus tarnautojas Registracijos ministerijoje. Žiemą važiuodavo į savo kontorą autobusu, o šiltuoju metų laiku, užsivožęs katiliuką, traukdavo pėsčiom.

Savo gebėjimą Diutijelis atskleidė vos įžengęs į keturiasdešimt trečiuosius gyvenimo metus. Vieną vakarą jo nedidelio viengungio butuko prieškambaryje trumpam dingo elektra; kurį laiką jis apčiuopomis tupinėjo tamsoje, o elektrai vėl įsižiebus sumojo stovįs ketvirto aukšto laiptų aikštelėje. Kadangi buto durys buvo užrakintos iš vidaus, šis nutikimas privertė jį susimąstyti, bet, nepaisydamas proto balso, jis ryžosi grįžti namo kaip išėjęs – kiaurai sieną. Ši keista savybė, regis, nebūdinga jokiems jo siekiams, nepaliovė jo dirginusi, ir kitą dieną, šeštadienį, turėdamas laisvą savaitgalį, jis nukako pas vietinį gydytoją ir išdėstė jam savo nutikimą. Įsitikinęs, kad pacientas sako tiesą, daktaras jį apžiūrėjo ir aptiko ligos priežastį: stranguliarinės skydliaukės sienelės spiralinį sukietėjimą. Jis paskyrė pacientui intensyvų fizinį krūvį, be to – dvi tabletes per metus, pagamintas iš keturvalentės piretės miltelių, sumaišytų su ryžių miltais ir kentauro hormonais.

Išgėręs vieną tabletę, Diutijelis įmetė vaistus į stalčių ir dėl jų nebekvaršino sau galvos. O intensyvus fizinis krūvis… jo, valdininko, aktyvumas priklausė nuo įpročių, anaiptol neblaškančių į kraštutinumus, o laisvalaikio valandos, skirtos laikraščiui ir pašto ženklų kolekcijai, juolab neskatino tuščiai švaistyti energijos. Tad ir po metų jis nebuvo praradęs gebėjimo pereiti kiaurai sieną, tačiau niekada juo nesinaudojo, nebent užsimiršęs, mat jo nemasino nuotykiai; vaizduotės vyliams jis buvo atsparus. Jam net netoptelėdavo namo grįžti kitaip nei pro duris, deramai atsiveriančias pasukus spyną. Gal jis ir būtų ramiai sau nusenęs nelaužydamas savo įpročių, nepasidavęs jokiai pagundai pasipuikuoti savo gabumais, jeigu vienas nepaprastas įvykis staiga nebūtų aukštyn kojom apvertęs jo gyvenimo. Poną Muroną, įstaigos viršininką, perkeltą į kitas pareigas, pakeitė toks ponas Lekiujeras – šiurkščios šnekos ir su stirksančiu ūsų šepetėliu. Nuo pat pirmos dienos naujasis viršininkas labai kreivai žiūrėjo į Diutijelio pensnė su grandinėle ir juodą barzdikę, be to, elgėsi su juo kaip su kokia neparankia ir nelabai švaria seniena. O blogiausia, kad savo skyriuje jis panūdo įdiegti itin reikšmingas reformas, sumanytas tarsi tik tam, kad drumstų pavaldiniui ramybę. Jau dvidešimt metų Diutijelis laiškus pradėdavo tokiais žodžiais: „Mintimis grįždamas prie jūsų tokios ir tokios dienos laiško ir primindamas mūsų ankstesnįjį apsikeitimą korespondencija, turiu garbės jums pranešti, kad…“ Šitą formuluotę ponas Lekiujeras pareikalavo pakeisti kita, veikiau amerikietiško stiliaus: „Atsakydamas į tokios ir tokios dienos jūsų laišką, informuoju jus, kad…“ Prie tokių epistolinių manierų Diutijelis priprasti negalėjo. Nevalingai užsispyręs, vėl grįždavo prie tradicinės formos ir užsitraukė viršininko nemalonę, tolydžio didėjančią. Registracijos ministerijos aplinka darėsi jam kone slogi. Ryte jis traukdavo į tarnybą apimtas baimės, o vakare lovoje prieš užmigdamas dažnai kokį ketvirtį valandos mąstydavo.

Nebepakęsdamas tos regresyvios valios, metančios šešėlį jo reformų sėkmei, ponas Lekiujeras ištrėmė Diutijelį į apytamsę kamaraitę greta savo kabineto. Ten patekdavai pro žemas, siauras dureles į koridorių su dar nenusitrynusiu užrašu didžiosiomis raidėmis: SANDĖLIUKAS. Diutijelis skaudama širdimi priėmė šį neregėtą pažeminimą, o namie, skaitydamas laikraštyje pasakojimą apie kažkokį kruviną įvykį, susigriebė svajojąs, kad jo auka būtų buvęs ponas Lekiujeras.

Vieną dieną viršininkas įvirto į kambarėlį, mosuodamas laišku, ir užbliovė:

– Perrašykit šitą niekalą iš naujo! Perrašykite šį bjaurų niekalą, kuris daro gėdą mano tarnybai!

Diutijelis norėjo prieštarauti, bet ponas Lekiujeras griausmingu balsu išvadino jį apkiautėliu, o prieš išeidamas suglamžė laišką, kurį laikė rankoje, ir sviedė Diutijeliui į veidą. Diutijelis buvo kuklus, bet išdidus. Likęs vienas savo kamaraitėje, kiek įkaitęs, ūmai pasijuto pagautas įkvėpimo. Pakilęs nuo kėdės, žengė į sieną, skiriančią jo ir viršininko kabinetus, bet įsmuko ten atsargiai, stengdamasis, kad kitoje sienos pusėje kyšotų tik jo galva. Sėdėdamas prie rašomojo stalo, vis dar įdirgęs ponas Lekiujeras taisė kablelį vieno pavaldinio tekste, atneštame jam patvirtinti, – ir štai išgirdo kažką kosčiojant savo kabinete. Pakėlė akis ir neteko žado, išvydęs Diutijelio galvą, it medžioklės trofėjų prismeigtą prie sienos. Ir toji galva buvo gyva. Pro pensnė su grandinėle stiklus ji varstė Lekiujerą neapykantos kupinu žvilgsniu. Dar baisiau – galva prašneko.

– Pone! – pareiškė ji. – Jūs – nedorėlis, storžievis ir akiplėša.

Nustėręs iš siaubo ponas Lekiujeras negalėjo atplėšti akių nuo to reginio. Pagaliau, pašokęs nuo krėslo, išpuolė į koridorių ir bloškėsi prie sandėliuko. Diutijelis su plunksna rankoje romiai, stropiai tūnojo įprastoje vietoje. Viršininkas ilgai žiūrėjo į jį, paskui, kažką suvapėjęs, grįžo į savo kabinetą. Vos spėjo atsisėsti, galva vėl išdygo ant sienos.

– Pone! Jūs – nedorėlis, storžievis ir akiplėša.

Vien tą dieną baisioji galva pasirodė ant sienos dvidešimt tris kartus, kitomis dienomis – beveik tiek pat. Diutijeliui, pajutusiam to žaidimo skonį, nebepakako vien užgaulioti viršininką. Jis žarstė miglotus grasinimus, pavyzdžiui, šūkčiojo kraupiu balsu, palydimu iš tiesų demoniško kvatojimo:

– Garu! Garu!* Vilkolakis – tu! (Juokas.) Koks siaubas ir bėdos, net alpsta pelėdos… (Juokas.)

Tai girdėdamas vargšas viršininkas dar labiau blyško, dar labiau duso, jo plaukai pasistodavo piestu, o nugara riedėjo bjaurūs mėšlungiško prakaito lašai. Pirmą dieną jis numetė vieną svarą. Kitą savaitę ne tik ėmė tirpte tirpti, bet ir įsitaisė madą valgyti sriubą šakute ir saliutuodamas sveikindavo policijos pareigūnus. Antros savaitės pradžioje atvažiavusi į namus greitoji išvežė jį į psichiatrijos ligoninę.

Nusikratęs pono Lekiujero tironijos, Diutijelis vėl galėjo griebtis savo širdžiai brangių formuluočių: „Mintimis grįždamas prie jūsų tokios ir tokios dienos laiško ir primindamas mūsų ankstesnį apsikeitimą korespondencija, turiu garbės jums pranešti, kad…“ Tačiau jam to nebeužteko. Kažkas nedavė ramybės: naujas, įsakmus poreikis – ne kas kita, kaip poreikis pereiti kiaurai sieną. Be abejo, būtų galėjęs nevaržomas tai daryti, na, kad ir savo namuose – beje, taip ir darė. Bet žmogus, apdovanotas nuostabiais gebėjimais, negali būti patenkintas, taikydamas juos menkiems tikslams. O juk pereiti kiaurai sieną nebuvo savaiminis tikslas. Tai buvo nuotykio pradžia, ir ji šaukėsi tęsinio, išplėtojimo ir apskritai atlygio. Diutijelis puikiausiai šitai suprato. Jis jautė plėtros poreikį, stiprėjantį norą pasireikšti, pranokti save ir savotišką nostalgiją, tarytum kokį kvietimą iš už sienos. Deja, jam stigo tikslo. Įkvėpimo jis ieškojo skaitydamas laikraštį – ypač politikos ir sporto skiltis, – tokia veikla jam atrodė garbinga, bet galop, suvokęs, kad laikraštis nieko negali pasiūlyti žmonėms, vaikštantiems kiaurai sieną, netikėtai griebėsi veiksmų, kurie pasirodė esą įtaigesni.

Pirmąjį apiplėšimą Diutijelis įvykdė stambioje kredito įmonėje dešiniajame Senos krante. Perėjęs tuziną sienų ir pertvarų, jis įsiskverbė į daugybę seifų, prisikimšo kišenes banknotų ir prieš dingdamas raudona kreida įamžino vagystę pseudonimu: Garu-Garu – su itin stambiais inicialais, kitą dieną juos nusitvėrė visi laikraščiai. Savaitei baigiantis tasai vardas – Garu-Garu – neapsakomai išgarsėjo. Visuomenė beatodairiškai simpatizavo žaviam įsilaužėliui, kuris taip šauniai tyčiojosi iš policijos. Jis kasnakt atlikdavo vis naują žygdarbį, nuo kurio nukentėdavo čia bankas, čia juvelyrinė parduotuvė ar koks piniguočius. Ir Paryžiuje, ir provincijoje nebūtum radęs bent kiek romantiškesnės moters, kuri nebūtų puoselėjusi aistringo troškimo kūnu ir siela atsiduoti siaubingajam Garu-Garu. Po nuostabiojo Burdigalos brilianto vagystės ir lombardo apiplėšimo, įvykdytų tą pačią savaitę, minios entuziazmas pasiekė apogėjų. Vidaus reikalų ministrui teko atsistatydinti, o su savimi jis nusitempė ir registracijos ministrą. Tačiau Diutijelis, tapęs vienu turtingiausių Paryžiaus žmonių, visada laiku ateidavo į darbą, ir sklandė kalbos, kad jis yra galimas kandidatas į akademinius laurus. Rytais Registracijos ministerijoje jis džiūgaudamas klausėsi kolegų komentarų apie savo praėjusios nakties žygdarbius.

– Tas Garu-Garu, – kalbėjo jie, – fantastiškas vyrukas, antžmogis, genijus!

Girdėdamas tokias pagyras Diutijelis raudo iš sumišimo, o jo akyse už pensnė stiklų švytėjo draugiškas dėkingumas. Vieną dieną toji nuoširdaus prielankumo aplinka taip įkvėpė jo pasitikėjimą, kad jis pajuto nebegalįs ilgiau saugoti paslapties. Sukaupęs paskutinius drovumo likučius nužvelgė kolegas, susispietusius aplink laikraštį, kuriame buvo smulkiai aprašytas Prancūzijos banko apiplėšimas, ir kukliai tarė:

– Žinote, o Garu-Garu – tai aš.

Diutijelio prisipažinimą pasitiko nesibaigiantis griausmingas kvatojimas, ir jam pašaipiai buvo prisegta Garu-Garu pravardė. Vakarais, išeidamas iš ministerijos, jis kaskart tapdavo begalės savo kolegų patyčių objektu, ir gyvenimas jam nebeatrodė toks gražus.

Po kelių dienų Garu-Garu vienoje Taikos gatvės juvelyrinėje parduotuvėje leidosi nutveriamas naktinių patrulių. Pasirašęs ant prekystalio, jis užplėšė užstalės dainą ir, pastvėręs masyvią aukso taurę, leidosi kulti vitrinų. Laisvai būtų galėjęs įžengti į sieną ir pasprukti nuo policijos, bet čia įsakmiai peršasi mintis, kad jam magėjo pakliūti teisėtvarkai į nagus – ko gero, kad priblokštų savo kolegas, kurių nepatiklumas jį žeidė. O šie iš tikrųjų apstulbo, rytdienos laikraščių pirmuosiuose puslapiuose išvydę Diutijelio nuotrauką. Didžiai sielojosi nepripažinę genialiojo savo kolegos ir pagarbos jam skatinami užsiželdino nedideles barzdeles. Kai kurie, graužiami sąžinės priekaištų ir pagauti susižavėjimo, net mėgino įbrukti ranką į savo draugų ar pažįstamų piniginę ar nukniaukti jų laikrodį.

Manau, sutiksime, jog leistis policijos suimamam tik tam, kad apstulbintum keletą kolegų, liudija didelį lengvabūdiškumą, nederamą tokiam nepaprastam žmogui, deja, vargu ar priimant tokį sprendimą proto prielaidos vaidina lemiamą vaidmenį. Išsižadėdamas laisvės Diutijelis tarėsi pasiduodąs išdidžiam revanšo siekiui, o iš tikrųjų tik slydo savo lemties nuolydžiu. Žmogaus, kuris pereina kiaurai sieną, karjerai būtina bent sykį paragauti kalėjimo. Vos įžengęs į Santė kalėjimą, Diutijelis pasijuto esąs laimės kūdikis. Storos sienos buvo jam tikra palaima. Jau kitą įkalinimo dieną nustėrę sargai išvydo, kad kalinys įvarė į kameros sieną vinį ir pakabino ant jos auksinį laikrodį, kalėjimo viršininko nuosavybę. Kaip tas daiktas patekęs į jo rankas, atskleisti jis negalėjo arba nenorėjo. Laikrodis buvo grąžintas savininkui, o kitą dieną aptiktas Garu-Garu galvūgalyje drauge su pirmuoju „Trijų muškietininkų“ tomu, pasiskolintu iš viršininko bibliotekos. Visas Santė personalas buvo sukeltas ant kojų. Be to, sargai skundėsi spyriais į užpakalį, kurių kilmė esanti nesuvokiama. Atrodė, sienos turi nebe ausis, o kojas. Po Garu-Garu įkalinimo savaitės vieną rytą kalėjimo viršininkas, įžengęs į savo kabinetą, ant stalo rado tokį laišką:

„Pone viršininke, grįždamas prie mūsų pokalbio šio mėnesio 17 dieną ir vadovaudamasis praėjusių metų gegužės 15 dienos jūsų instrukcijomis, turiu garbės pranešti, kad ką tik baigiau skaityti antrąjį „Trijų muškietininkų“ tomą ir šiąnakt tarp vienuoliktos valandos 25 ir vienuoliktos valandos 35 minutės ketinu pabėgti. Su nuoširdžia pagarba ponui viršininkui – Garu-Garu.“

Kad ir kaip uoliai tąnakt saugomas, vienuoliktą trisdešimt Diutijelis pabėgo. Kitą rytą visuomenei paskelbta naujiena sužadino neapsakomą entuziazmą. Tačiau po naujo apiplėšimo – Diutijelio populiarumo viršūnė! – jam, regis, buvo nė motais slapstytis; visai nesisaugodamas jis švytravo sau po Monmartrą. Trys dienos po pabėgimo, prieš pat vidurdienį, buvo sulaikytas Kolenkuro gatvėje, „Svajonės“ kavinėje, kur apsuptas draugų gurkšnojo baltąjį vyną su citrina.

Pargabentas į Santė ir užsklęstas trigubais skląsčiais tamsiame karceryje, Garu-Garu paspruko tą patį vakarą ir nužygiavo nakvoti į svečių kambarį kalėjimo viršininko bute. Kitą rytą apie devintą jis skambino tarnaitei, kad ši paduotų pusryčius, ir nesipriešindamas leidosi sukeltų ant kojų sargų nutveriamas lovoje. Įsiutęs viršininkas prie jo karcerio įsteigė sargybos postą ir pasodino jį ant duonos ir vandens. Apie vidurdienį kalinys patraukė pietų į netoli kalėjimo esantį restoraną, o išgėręs kavos paskambino viršininkui.

– Alio! Pone viršininke, man labai nemalonu, bet ką tik išeidamas pamiršau paimti jūsų piniginę, taigi užstrigau restorane. Gal būsite toks geras ir atsiųsite ką nors apmokėti sąskaitos?

Viršininkas atkurnėjo pats ir įsišėlęs prapliupo grasinimais ir užgaulėmis. Diutijelio išdidumas buvo užgautas – kitą naktį jis pabėgo ir daugiau negrįžo. Šįsyk ėmėsi atsargumo priemonių: nusiskuto juodąją barzdikę, o pensnė su grandinėle pakeitė į akinius raginiais rėmais. Sportinė kepuraitė su snapeliu ir stambiai languotas kostiumas su golfo kelnėmis galutinai pakeitė jo išvaizdą. Jis įsikūrė nedideliame butuke Žiuno prospekte, į kurį dar prieš pirmąjį suėmimą buvo perkraustęs dalį savo baldų ir daiktų, prie kurių buvo labiausiai prisirišęs. Šlovė pradėjo jį slėgti; po viešnagės Santė kalėjime buvo kiek persisotinęs malonumo vaikščioti kiaurai sienas. Pačios storiausios, pačios didingiausios dabar jam atrodė lyg paprastos širmos, ir jis svajojo patekti kokios nors milžiniškos piramidės vidun. Vis brandindamas kelionės į Egiptą planą, stūmė savo tykų ramų gyvenimėlį, paskirstytą pašto ženklų kolekcijai, kinui ir ilgiems pasivaikščiojimams po Monmartrą. Jo persikūnijimas buvo toks tobulas, kad kartais, – nusiskutęs ir užsitupdęs raginius akinius, – prasilenkdavo su geriausiais draugais, jų neatpažintas. Tik dailininkas Ženas Polis, pro kurio akis nebūtų praslydusi jokia permaina, žvelgdamas į seno kvartalo gyventojo fizionomiją, galop perprato tikrąją jo tapatybę. Vieną rytą kaktomuša susidūręs su Diutijeliu Girdyklos gatvės kampe, nesitvardydamas išrėžė jam savo stačiokišku žargonu:

– Ei, matau, išsifrantijai kaip koks pliuškis, kad apmulkintum farus, – o paprasta kalba tai reikštų maždaug štai ką: matau, išsipustei kaip koks dabita, kad apgautum policijos inspektorius.

– A! – murmtelėjo Diutijelis. – Tu mane atpažinai!

Sunerimęs nusprendė kuo greičiau išvykti į Egiptą. Tačiau tą pačią popietę įsimylėjo šviesiaplaukę gražuolę, dusyk su ketvirčio valandos pertrauka prasilenkęs su ja Lepiko gatvėje. Beregint pamiršo pašto ženklų kolekciją, Egiptą ir piramides. Šviesiaplaukė savo ruožtu nužvelgė jį labai susidomėjusi. Niekas taip nekursto jaunų šiuolaikinių moterų vaizduotės kaip golfo kelnės ir raginiai akiniai. Tai dvelkia kinematografo pasauliu ir žadina svajas apie kokteilius ir Kalifornijos naktis. Deja, gražuolė – taip Diutijeliui pranešė Ženas Polis – buvo ištekėjusi už pavydaus storžievio. Tas įtarus tipas, kuris pats, beje, gyveno pakrikai ir nešvankiai, nuolat tarp dešimtos vakaro ir ketvirtos ryto palikdavo žmoną vieną, bet prieš išeidamas nuleisdavo visas žaliuzes ir dviem rakto apsisukimais užrakindavo ją miegamajame. O dieną nenuleisdavo nuo jos akių, kartais net sekiodavo Monmartro gatvėmis.

– Amžinai tas pats velnias, kad jį kur devynios. Tikras nevidonas – jis neleis, kad kas nusitaikytų į jo rezetą.

Bet toks Ženo Polio perspėjimas tik dar labiau įkaitino Diutijelį. Kitą dieną, susitikęs jaunąją moterį Tolozė gatvėje, jis išdrįso nusekti paskui ją į pieno krautuvėlę ir, kol ši laukė eilėje, labai pagarbiai prisipažino ją mylįs ir viską žinąs – pikčiurna vyras, užrakintos durys, nuleistos žaliuzės, tačiau tą patį vakarą jis prisistatysiąs į jos kambarį. Šviesiaplaukė nuraudo, pieno ąsotis suvirpėjo jos rankoje, ir apsalusiomis nuo švelnumo akimis ji tyliai atsiduso:

– Deja, pone, tai neįmanoma!

Tos džiaugsmingos dienos vakarą, apie dešimtą, Diutijelis tykojo Norvenų gatvėje ir stebėjo storą mūrinį aptvarą, už kurio stovėjo nedidelis namelis – tebuvo matyti jo vėjarodis ir kaminas. Toje sienoje atsidarė durys, ir žmogėnas, kruopščiai jas užrakinęs, ėmė leistis Žiuno prospekto link. Diutijelis palaukė, kol jis dings – labai toli, už posūkio atšlaitėje, ir dar suskaičiavo iki dešimties. Tada puolė į priekį, ryžtingu žingsniu žengė į sieną, taip pat tekinom įveikė kitas kliūtis ir įsmuko į gražiosios atsiskyrėlės miegamąjį. Ši apsvaigusi jį pasitiko, ir juodu mylėjosi iki vėlumos.

Kitą dieną Diutijelis buvo subjuręs, nes jam baisiai skaudėjo galvą. Iš tiesų menkas niekas, ir dėl tokios smulkmenos pasimatymo praleisti jis neketino. Vis dėlto, atsitiktinai po ranka aptikęs tabletes, nukištas stalčiaus gale, vieną jų prarijo ryte ir vieną po pietų. Vakare galvos skausmas atlėgo, o jaudulys padėjo jį pamiršti. Jaunoji moteris laukė jo nesitverdama nekantra, kurią kaitino vakarykščiai prisiminimai, ir tąnakt jie mylėjosi iki trečios valandos. Eidamas kiaurai pertvarą ir namo sieną, Diutijelis pajuto neįprastą spaudimą pečiuose ir kojose. Bet lyg niekur nieko numojo į tai ranka. Beje, tik žengdamas į kiemą juosiančią sieną, jis aiškiai pajuto jos pasipriešinimą. Jam atrodė, kad juda dar takioje medžiagoje, bet ši darosi vis klampesnė ir sulig kiekvienu jo judesiu tirštėja. Galop, sėkmingai įsispraudęs į sieną, jis susigriebė, kad nebejuda į priekį, ir pašiurpęs prisiminė dvi tabletes, kurias išgėrė dieną. Tos tabletės – kaip jis manė, aspirino – iš tikrųjų buvo keturvalentės piretės milteliai, daktaro jam skirti praėjusiais metais. Vaisto poveikis, paskatintas didelio nuovargio, pasireiškė taip staigiai ir netikėtai.

Diutijelis tarytum sustingo sienoje. Jis dar ir dabar tenai, įaugęs į akmenį. Naktibaldos, besileidžiantys Norvenų gatve, kai nuščiūva Paryžiaus šurmulys, girdi duslų balsą, regis, sklindantį iš kapo duobės, tas balsas jiems atrodo vėjo, švilpaujančio Monmartro kalvos kryžkelėse, aimana. Tai Garu-Garu Diutijelis aprauda žlugusią šlovingą savo karjerą ir lieja pernelyg trumpos meilės gėlą. Kartais žiemos naktimis dailininkas Ženas Polis nusikabina gitarą ir leidžiasi į gaudžią Norvenų gatvės vienatvę daina paguosti vargšo belaisvio, ir gaidos, purptelėjusios iš po sustirusių jo pirštų, sunkiasi į akmens šerdį tarsi mėnesienos lašai.

*Lou-garou (pranc.) – vilkolakis

Vertė Jonė Ramunytė