Už šitų kalnų yra istorija

Sebastião Salgado nuotrauka

Jei kas nors šiuo metu atostogautų ar kokiais kitais reikalais būtų užsukęs į Lisaboną, eidamas kuria nors gatve, tarkime, Avenida da India, būtinai išvystų milžinišką plakatą, kuriame vaizduojamas atlekiantis į žvelgiantįjį – šiuo atveju ir į fotografuojantįjį – dramblys. Susigundęs vaizdu ir priartėjęs, sužinotų, kad tai plakatas, kviečiantis į Sebastião Salgado fotografijų parodą „Genesis“, vykstančią šalimais esančioje Cordoaria Nacional galerijoje. Parodoje, kurią kuruoja Lélia Wanick Salgado, fotografo žmona ir spiritus movens, eksponuojamos 245 nuotraukos iš visų keturių pasaulio šalių – taigi, jei smalsumas dar nebūtų išblėsęs, užėjęs į vidų, jis ar ji leistųsi į savotišką kelionę, nuvesiančią į Antarktiką, Afriką, Galapagus, Sibirą ir kitas daugiau ar mažiau egzotiškas vietas, mažai ar išvis nepaliestas civilizacijos. „Genesis“, pasak jo autoriaus, yra Žemės, kokia ji kadaise buvo, kol jos neėmė sparčiai keisti žmonių veikla, paieška, kitaip tariant, fotografas, aštuonerius metus keliaudamas skersai ir išilgai mūsų planetos, siekė užfiksuoti pasaulį, koks jis galėjo atrodyti žmogui dar neįsisąmoninus šių Biblijos eilučių: „…tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26) – taigi iki laiko pradžios. Jei nesi susipažinęs su ankstesniais Salgado darbais, apsilankius parodoje, gali susidaryti įspūdis, kad tai „National Geographic“ tipo fotografas, kurio objektyvas nuolatos nukreiptas į mūsų Žemės kraštovaizdžius, fauną ir florą bei pirmykštes bendruomenes, tebegyvenančias nuo Amazonės iki Papua Naujosios Gvinėjos. Tačiau tai būtų klaidingas įspūdis – didesniąją karjeros dalį Salgado dirbo socialiniu fotografu. Anksčiau niekas – nei kolegos fotografai, nei jo nuotraukų leidėjai, nei gerbėjai – nebūtų nė pamanę, kad kelias, kuriuo jis ilgą laiką ėjo, netikėtai pasuks priešinga kryptimi. Apie šį permainingą ir kupiną skausmo kelią pasakoja filmas „Žemės druska“.

Fotografijos entuziastams ir profesionalams Salgado vardas neabejotinai rezonuoja taip, kaip kino mėgėjams ir žinovams – Wimo Wenderso. Šių dviejų kūrėjų – fotografo ir kino režisieriaus – susitikimas įgavo filmo „Žemės druska“ formą. Žinoma, turėčiau būti šiek tiek tikslesnis – Wendersas yra tik vienas iš filmo bendraautorių, kitas – Salgado sūnus Juliano Ribeiro Salgado. Tėvas ir sūnus, pakvietę garsųjį vokiečių režisierių prisidėti kuriant filmą, spėju, savo sprendimu tikrai nenusivylė. Wendersas, filme prisiėmęs pasakotojo vaidmenį, atviru tekstu prisipažįsta besižavintis šio fotografo darbais (netgi yra pasikabinęs virš darbo stalo vieną iš nuotraukų). Be to, jis nuoširdžiai džiaugiasi suteikta galimybe susipažinti su žmogumi, kuris yra įdomus ne tik dėl užimančių amą įrašų biografijoje, bet ir dėl požiūrio į žmogų: Wenderso manymu, vien iš Salgado nuotraukų galima spręsti, kad jis yra jautrus nesibaigiančioms žmonijos negandoms ir bėdoms, kad jam svarbus žmogiškosios padėties apmąstymas.

Sebastião Salgado nuotrauka

Filmas prasideda Wenderso pasvarstymu, kurį jis skiria tarsi sau, tarsi žiūrovui: jei tai filmas apie fotografo gyvenimą, matyt, iš pradžių verta prisiminti žodžio „fotografas“ etimologiją – graikiškai photo reiškia „šviesa“, o graphein – „rašyti“, „piešti“, taigi fotografas, poetiškai sako Wendersas, yra žmogus, kuris rašo ir perrašo ar piešia ir perpiešia pasaulį šviesa ir šešėliais. Išklausęs šią trumpą režisieriaus prakalbą, žiūrovas iškart sužino kelis dalykus: pirma, „Žemės druską“ galima priskirti biografinei dokumentikai (tai iškart aktyvina atitinkamą žiūrėjimo būdą ir su juo susijusius lūkesčius), antra, Salgado yra iš tų fotografų, kuriems svarbiausia gebėti išvysti – užrašyti – šviesą. Paprastai tariant, jei negali regėti šviesos (jos atspalvių, tonų ir pustonių), vadinasi, esi niekam tikęs fotografas, kuris taip ir neišlavino savo biologinio regos aparato, o kliaujasi tiesiog technika ar redagavimo programomis. Taigi nėra ko stebėtis, kad visos be išimties Salgado nuotraukos yra nespalvotos – būtent čia labiausiai išryškėja šviesos ir tamsos žaismas, kontrastas ir pan. Wendersas gerbia „nespalvotą“ pasaulio matymo būdą ir savo susitikimą su fotografu ir šio monologą-pasakojimą apie fotografijų atsiradimo kontekstą filmuoja nespalvotai (nors filme apstu archyvinės ar Juliano Salgado filmuotos medžiagos, kur yra naudojama spalva).

Sebastião Salgado nuotrauka

Reikia pasakyti, kad šviesa filme nėra suvokiama vien tik kaip fizikinis reiškinys, šviesa čia turi ir religinę konotaciją. Ne veltui filmo pavadinimas pasiskolinamas iš Kalno pamokslo (Mt 5, 13–16): „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Žmonės yra prilyginami tiek druskai, tiek šviesai. Todėl fotografo profesija, atsispiriant į aptariamojo žodžio kilmę, atsiskleidžia dviem skirtingais aspektais: viena vertus, fotografas savo prietaisu užrašo šviesą, kurios šaltinis yra saulė, antra vertus, jis užrašo šviesą, sklindančią iš žmonių.

Po Wenderso įžangos tamsiame ekrane ima ryškėti fotografija – tai vaizdas iš Brazilijos aukso kasyklos „Serra Pelada“. Nuotraukoje, primenančioje tapybos darbą, regime apokaliptinį peizažą – milžiniškoje duobėje, lyg skruzdėlynas, knibžda žmonių masė, uoliai triūsianti ieškodama aukso. Šiuolaikinis Babilonas, nejučia pagalvoji. Tačiau šie žmonės, sako Salgado, nėra vergai, jie – įvairiausių profesijų atstovai: nuo paprastų ūkininkų iki universitetų absolventų. Visi šie žmonės čia susirinko niekieno neverčiami, laisva valia. Jei norą praturtėti galime sieti su laisva valia. Ne paslaptis, kad auksas nuo seno yra viena iš jėgų, varančių žmones į priekį, – net jei šis judėjimas ir yra nukreiptas į katastrofą. Salgado tai jaučia ir supranta, todėl, įsiliejęs tarp šių žmonių, su tokiu pačiu karštligišku užsispyrimu, kaip auksakasiai ieško savosios aukso gyslos, fotografuoja, jei atleisite už oksimoroną, tamsiąją žmonijos šviesą. Šviesą, paverčiančią šiuos žmones pusaklėmis būtybėmis, kurios nebeįstengia atrasti kelio iš duobės. Matyt, todėl vieniems fotografams, kad pajustų fotografijos teikiamą malonumą, pakanka užfiksuoti tam tikroje šviesoje pasirodančius gamtovaizdžius, kitiems – būtina nukreipti objektyvą į žmogų, nes tik ši „tema“ atpalaiduoja nuo aiškių, tiesioginių ar vienareikšmių šviesos apibrėžčių.

Sebastião Salgado nuotrauka

Filmo režisierių kameros žvilgsnis, be abejo, taip pat yra nukreiptas į žmogų – į Salgado. Wendersas netgi nepasididžiuoja ir perima savo tėvynainio Wernerio Herzogo pasakojimo manierą, kad kuo įtaigiau atskleistų Salgado paveikslą. Akivaizdu, kad režisieriai pasistengė sukurti filmą, kuris būtų patrauklus ne tik Salgado kūrybos gerbėjams, bet ir platesniam žiūrovų ratui – tam jie naudoja įvairiausius triukus, turinčius pagyvinti filmą. Pavyzdžiui, aktyviai dalyvaujama montaže – balsiai inicijuojamas perėjimas iš vienos scenos į kitą. Arba kai kurios nuotraukos ne tik aptariamos paties Salgado, bet ir įgarsinamos: prunkščia pamišę žirgai Kuveito karališkosios šeimos parke, klegesys ir murmesys kyla iš aukso kasyklos, tarahumara griežia smuiku… Abu režisieriai neslepia asmeninio santykio su savo herojumi, filme pakankamai daug jų pačių pastangų reflektuoti savo mintis ir veiksmus. Na, iš sūnaus, norinčio susipažinti su žmogumi, kurio vaikystėje dažniausiai nematydavo, kitko ir negalima tikėtis, bet, sprendžiant iš filmo, tikriausiai tas pats galioja ir gerbėjui. Būtent režisierių atvirumas veikiausiai išskiria „Žemės druską“ iš kitų panašaus pobūdžio filmų: ar tai būtų „Atrandant Vivian Maier“ – tradicinės amerikiečių dokumentikos pavyzdys bandant rekonstruoti paslaptingos gatvės fotografės, visą gyvenimą dirbusios aukle ir išgarsėjusios iškart po mirties, paveikslą, ar „Karo fotografas“ – filmas apie bene žymiausią šių laikų karo fotografą Jamesą Nachtweyų. Jei ne minėtas atvirumas, glaudus santykis su filmo herojumi ir ypatingas jo likimas, „Žemės druska“ būtų gana tradicinis ir paprastas gerąja prasme dokumentinis filmas. Įdomiai šiuo atveju nuskamba paties Salgado, bandančio Vrangelio saloje nufotografuoti poliarinę mešką, samprotavimai apie fotografijos ir dokumento skirtumus: jis mano, kad neužtenka tiesiog fotoaparatu užfiksuoti mešką, esminė fotografo užduotis turėtų būti padaryti tokią meškos nuotrauką, kurioje jos atvaizdas būtų tik viena iš sudedamųjų dalių, – paprastai kalbant, fonas, kompozicija yra ne mažiau svarbūs nei fotografuojamas objektas. Ar pavyko filmo kūrėjams vadovautis Salgado suformuluotu principu? Atrodo, kad jie tikrai stengėsi – kruopšti ir gerai apgalvota filmo struktūra, kintanti filmuota medžiaga, pasakojimo stilius bei atsiskleidžiantis intymus santykis tarp fotografo ir jo fotografijų palieka tikrai gerą įspūdį. Vis dėlto „Žemės druskoje“ nerasime jokių novatoriškų sprendimų, griaunančių įprastinį įsivaizdavimą, kas yra biografinės dokumentikos žanras, tačiau galbūt to ir nereikia – juk filmo akcentas dedamas visai kitur.

Salgado, kalbėdamas TED konferencijoje, teigia, kad fotografiją jis pavertė savo gyvenimu, t. y. visiškai jai atsidavė, susiliejo ir susitapatino. Kai žiūri į gyvenimo nugairintą Salgado veidą filme, kai klausai jo virpančio balso, pasakojančio apie skirtingomis sąlygomis ir aplinkybėmis darytas nuotraukas, nejučia imi tuo tikėti. Žiūrovas regi fotografą, žvelgiantį į savo paties istoriją, – juk kiekviena fotografija pasakoja tiek savo unikalią istoriją, tiek istoriją žmogaus, kuris ją išgavo. Taigi per nuotraukas susidėlioja ne tik atskiros istorijos – mažieji naratyvai, bet ir viena juos visus jungianti paties Salgado istorija – didysis naratyvas. Filme įvyksta savotiška inversija – didysis įvykis reprezentuoja vieno asmens gyvenimą, o mažieji – pasaulio. Vaikystėje užgimęs smalsumas sužinoti, kokios istorijos slepiasi už horizonte stūksančių kalnų, emigravimas iš Brazilijos, kurioje tuo metu viešpatavo karinė diktatūra, apsisprendimas perspektyvią ekonomisto karjerą iškeisti į miglotą fotografo kelią, daugkartinės ir ilgalaikės kelionės po visą pasaulį įgyvendinant projektus nuo įvairiausių sričių darbininkų kasdienybės fiksavimo iki XX amžiaus pabėgėlių tragedijų įamžinimo – visa tai nulipdė šį žmogų, kuris beveik pravirksta pasakodamas apie etiopą, ruošiantį laidoti savo iš bado mirusį sūnų, nes žino, kad tai – jo istorijos dalis, juk jis irgi yra tėvas.

Kančios liudijimas – tai Salgado fotografijų branduolys. Tačiau keista tai, kad visos jo nuotraukos yra gražios, kartkartėmis – pernelyg gražios. Tarytum pati kenčiančio žmogaus figūra įgautų estetinį krūvį. Todėl žiūrint į nuotraukas apima ambivalentiškas jausmas. Galbūt būtent ši dilema, kurią kiekvienas fotografas sprendžia savaip, lėmė tai, kad Salgado, regėjęs tūkstančius mirčių, sukeltų bado, maro ir karo, grįžęs iš Ruandos liovėsi fotografavęs. Filme, kupinas liūdesio, jis sako, jog pasaulio istorija – tai nesibaigiančių karų istorija, jog žmogus – tai žiaurus gyvūnas, jog daug kartų turėdavo nuleisti fotoaparatą, kad galėtų išsiverkti. Bet galiausiai nebepadėjo nė ašaros – jo siela susirgo. Salgado nusivylė tiek gyvenimu, tiek fotografija. Atvažiavęs į savo tėvo ūkį, rado, jo žodžiais, žemę, kuri buvo tokia pat negyva kaip ir jis. Kitaip tariant, jis priėjo savo gyvenime tašką, kai belieka kelios išeitys: arba palūžti, arba tapti ciniku, arba naujaip įprasminti savo būtį. Salgado pasirinko trečiąjį variantą.

Kaip jau rašiau pradžioje, nesusipažinusiems su „Genesis“ atsiradimo priešistore gali pasirodyti, kad Salgado visą gyvenimą nieko kito neveikė, tik fotografavo laukinę gamtą ir su ja darnoje gyvenančias žmonių bendruomenes. Žiūrėdami filmą, sužinome, kad tai nėra tiesa: „Genesis“ yra Salgado gyvenimo kulminacija, savotiškas atgimimas ir išsigelbėjimas. Ir visa prasidėjo nuo vieno medžio pasodinimo… Kai Salgadų ūkio teritorijoje ėmė stiebtis miškas, o išdžiūvusi, nederlinga dykvietė pamažu atsigavo, fotografui grįžo noras fotografuoti. Iš pradžių jis manė demaskuosiąs miškų naikinimo mastą, vandenynų užterštumo lygį ir pan., tačiau vėliau suvokė, kad tai nėra kelias, kuriuo jam derėtų eiti, kad iš tiesų jis turėtų pradėti dirbti prie kitokio pobūdžio fotografijų ciklo – tą ciklą vėliau jis įvardijo kaip dovaną mūsų planetai. Todėl ilgainiui su „Genesis“ jam pavyko įgyvendinti ir pirminę savo intenciją – nuotraukos ne tik pademonstravo gamtos grožį, bet ir pakvietė, pasak Lélios Salgado, kilti į kovą už šio grožio išsaugojimą.

Pasakodamas apie Galapagų salas, Salgado ištaria iš pirmo žvilgsnio nekaltą, beveik prasprūstančią pro ausis frazę: „Pirmąsyk fotografavau kitus gyvūnus.“ Ankstesne ištara-nuosprendžiu, kad žmogus – tai žiaurus gyvūnas, galbūt nieko per daug ir nenustebino, įprasta menkinant žmonių giminę prilyginti gyvūnų pasauliui, tačiau šiuokart Salgado akcentuoja tai kaip reveliaciją. Fotografas dalijasi su žiūrovu vienu nutikimu Galapaguose. Ilgai ėjęs sustingusios lavos laukais, jis prigulė pailsėti, tačiau netrukus pajuto, kad šalia įsitaisė keli jūrų liūtai – Salgado sušunka: „Mes buvome trys jūrų liūtai!“ Atskyręs save nuo žmogiškojo – kad ir kokius epitetus šiajam priskirtume – pasaulio, Salgado žengia dar toliau ir teigia, kad jam buvo svarbu fotografuojant įsisąmoninti, jog jis yra tokia pati gamtos dalis kaip akmuo, medis ar vėžlys. Priešingu atveju jis pirma laiko išeikvotų visą savo energiją ir jam nepavyktų pasiekti užsibrėžto tikslo. Todėl žiūrėdamas į iguanos leteną Salgado mato, kad ji yra jo pusseserė, kad jie abu, o ir mes, kilo iš tos pačios ląstelės. Tai salgadiška etika – priimti ir pripažinti Kitą, nesvarbu, ar tas Kitas yra nencas, visą gyvenimą avintis tuos pačius autus, pagamintus iš sidabrinės lapės kailio, ar kalnų gorila, atpažinusi save Salgado objektyve, ar didžialapis šakys, augantis drėgnųjų atogrąžų miške.

Vaikštinėdamas su filmavimo komanda po atsodintąjį atlantinį mišką, Salgado aptinka prikibusią prie vieno medžio cikadą. Žiūrėdamas su neslepiamu pasigėrėjimu į negyvą vabzdį, jis sako mums, kad ji čirškė tol, kol mirė – dabar ji kita forma pamažu integruojasi į gamtos ciklą. Cikada – paties Salgado gyvenimo metafora. Jis grįžo užbaigti savo ciklo į vaikystės, o dabar ir senatvės žemę. Į žemę, kurią savo rankomis atsodinęs kelis milijonus medžių atgaivino. Todėl, žvelgiant į besidalijantį savo patirtimi, įžvalgomis fotografą, kyla mintis, kad šis žmogus susitaikė su mirtimi, jis žino, kad anksčiau ar vėliau jį vis viena išves „baltas sodininkas dar nepabudusį“, kad nėra ko bijoti pabaigos, nes ši žemė amžinai (amžinybę, sako Salgado, galima pamatuoti, tai – medžiai) tęs jo istoriją. Mums, ugdytiems lietuvių poezijos, nesunku atpažinti šią archajišką sąmonę, kuri save tapatina ne su linijiniu, o su ciklišku laiku ir kurią kinas, pasirodo, gali užčiuopti ir perteikti. Kad ir kitoje šviesoje.