Rumunija – Europos Lotynų Amerika

Tūlam lietuviui Rumunija veikiausiai tebėra murzina čigonų valstybė kažkur Rytų Europoje. Labiau apsiskaitę tautiečiai nedvejodami pasakytų, kad ši šalis – žymiausio visų laikų vampyro grafo Drakulos gimtinė.

Gėda

Autoriaus nuotrauka

Bet apie viską nuo pradžių. O pradžioje buvo gėda. Teksto autoriui puikiai žinomas tas jausmas, kai, ištarus „esu iš Lietuvos“, tenka pasijusti šiek tiek kaltam. Na, prisiminkite, kaip tokį prisistatymą išgirdusio pašnekovo mina iš skaidrios pereina į lengvai matinę ir po trumpos akimirkos, skirtos susimąstymui, pasigirsta: „Ah!.. Čia kažkur tarp Baltarusijos ir Ukrainos?“ Kaip tik tuomet ir smogia tas paslaptingos kaltės jausmas: pašnekovo akivaizdoje pasijunti per daug protingu, politinį Europos žemėlapį per gerai išmanančiu išsišokėliu ir akiplėša – kaipgi tu drįsti būti iš kur nors kitur, o ne iš šalies, kuri būtų kažkur tarp Baltarusijos ir Ukrainos? Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad čia kalbama ne apie vakarų (šiems jau niekas nepadės), o apie rytų europiečius, kurie dažnai gali užsimerkę išvardyti visas centrines Londono gatves, bet nežino, kurios šalies – Lietuvos ar Latvijos – sostinė yra Ryga, neskiria Slovakijos nuo Slovėnijos ar Budapešto nuo Bukarešto. Pamenu, kartą atlikinėdamas praktiką viename valstybiniame Vengrijos institute, skirtame užsienio politikos analizei rengti, šio instituto šefui buvau pristatytas kaip jaunas praktikantas iš Lietuvos, iš Rygos. Gerai, tiek to. Tačiau panašiais rytų europiečiais pasijutome ir mes – aš ir mano mergina iš Vengrijos. Tad nenorėdami ateityje sukelti kam nors jau minėto kaltės jausmo, nusprendėme, kad reikia savyje užpildyti rumunišką Rytų Europos pažinimo spragą. Šiaip ar taip, Baltijos valstybes (Baltic) kartkartėmis vis kas nors supainioja su Balkanų šalimis (Balkan), tad, pamanėm, reikėtų žinoti, į ką, patys to nė neįtardami, esame panašūs. Taigi pasiruošėme argumentų ateityje, kelionės metu, mūsų „Kodėl Rumunija?“ klausinėsiantiems žmonėms ir susipakavę kuprines iš Budapešto, pasukę pietryčių kryptimi, išvykome pažinti Rumunijos.

Į Rumuniją, bet ne pas grafą Drakulą

Pamirškite pasakaites apie vampyrus – Rumunija yra kur kas daugiau. Pirmiausia reikia paminėti, kad rumunai turi gerą humoro jausmą. Pamenat neseną britų paniką dėl šalį užplūsiančios rumuniškos pašalpų prašytojų bangos? Televizijos nerodė, tačiau šalis tik subtiliai pasijuokė iš senstelėjusios motulės Britanijos marazmų. Didžiojoje Britanijoje pasirodė Rumunijai pristatyti skirtos kampanijos „Mes galime nemėgti Britanijos, bet jūs pamėgsite Rumuniją“ reklaminiai stendai su tokiais užrašais kaip: „Angliškai kalbame geriau negu bet kur, kur jūs buvote Prancūzijoje“, „Pusė mūsų merginų atrodo kaip princesė Kate, o kita pusė – kaip jos sesuo“, „Alus čia kainuoja tiek, kiek pas jus – vanduo.“ Be gero humoro jausmo, šalis yra tikras rojus mažo biudžeto keliautojams. Keliavimas autostopu šioje šalyje turi senas tradicijas: ypač populiarus šis keliavimo būdas buvo socializmo laikais. Žinoma, ne dėl mados ar naujų pojūčių, o todėl, kad kitos keliavimo priemonės buvo gyventojams neprieinamos. Populiarus šis būdas lieka ir šiandien. Visgi 2013 metų gruodžio 13 dieną šalies žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Rumunijos vyriausybė užsimojo uždrausti keliauti autostopu. Priežastis? Šis nemokamas keliavimo būdas kenkia šalies ekonomikai: šalies Transporto ministerija argumentavo, kad keliaudami nemokamai žmonės nesinaudoja viešojo transporto arba taksi paslaugomis, taip į šalies biudžetą nesurenkami mokesčiai. Tiesa, kai kurios šalies vietovės yra tokios atokios, kad viešasis transportas jose tiesiog negali būti prieinamas. Biurokratija – 0, šalies visuomenė – 1. Keliaujant sutikti žmonės mums pasirodė labai draugiški ir šnekūs, ypač jei esi užsienietis. Keliai dažnai nusidriekę per neapsakomo grožio kalnus, kainos žemos, maistas skanus, o alus geresnis už „Švyturio Ekstra“, kas jau neblogai, šalies istorija įdomi (ypač dėl pretenzijų į senovės Romos palikimą ir dėl savęs kildinimo iš dakų), o pati šalis daugiakalbė – čia kalbama rumunų, vengrų, vokiečių, romų, rusų kalbomis. Žmonės, kaip ir kituose regiono kraštuose, – ironiški ir geraširdžiai. Visi nemėgsta politikų ir visko, kas su jais susiję, tačiau visuomet linkę vienaip ar kitaip padėti keliauninkams. Vienas rumunas sutiko mums aprodyti savo gimtąjį miestą, dar pora – mielai priėmė pernakvoti. Mąstau apie tokius dyvus Vokietijoje ir man tai atrodo nerealu.

Europos Lotynų Amerika

Autoriaus nuotrauka

Tačiau man Rumunija pirmiausia priminė Lotynų Ameriką. Truputį keista, nes juk niekuomet ten nebuvau, tačiau jeigu reikėtų įvardyti kitą šalį, panašią į Rumuniją, turbūt sakyčiau, kad tai Argentina arba Peru. Kalba panaši į italų ar ispanų, raudoni, žali, mėlyni, oranžiniai, balti ir rudi namai, atsukti galu į gatvę, aukštos tvoros, pro kurias nesimato anapus verdančių privačių gyvenimų, senoliai, sėdintys šiapus tvoros, rūkantys papirosus ir tyliai stebintys situaciją dulkėtose gatvėse, po kurias vaikštinėja nieko nesuprantančios vištos.

Mažuose miesteliuose bene geriausiai atsiskleidžia vienas ryškiausių Rumunijos bruožų – apatija. Gal tai bizantiškas palikimas, atėjęs per stačiatikybę ir besireiškiantis religingu (?) bodėjimusi ar panieka materijai? Galima šiukšlinti aplink ir neprižiūrėti viešųjų erdvių, nes visa, kas yra šiapus, laikina ir nesvarbu. Tikrai svarbu tik tai, kas yra anapus čia ir dabar. Kitaip tariant, švara ir tvarka bus rytoj, t. y. rojuje. O iki tol geriau ramiai pasėdėti, per daug nesukant sau galvos dėl tvarkos ir žemiškųjų reikalų. Juk viskas, kaip žinoma, tėra ūkų ūkai.

Tačiau apatijos nelieka, kai svarstomos dvasingos, metafizinės temos. Viena tokių yra Didžiosios Rumunijos tema. Gatvių ženklai ir dažna pakampė išmarginti grafičiais ir lipdukais, ugningai skelbiančiais „Besarabia e Romania“ („Besarabija / šiandieninė Moldova yra Rumunija“). Nuolat girdėdamas tokius šūkius įsitikinu, kad nacionalizmas – tai politinė kičo atmaina. Milanas Kundera yra rašęs, kad nuo Prancūzijos revoliucijos laikų viena Europos dalis buvo priskirta kairei, kita – dešinei. Tačiau tiek vieną, tiek kitą apibūdinti pasitelkus jų pačių teorinius principus yra neįmanoma. Politiniai judėjimai ar ideologijos remiasi ne tiek racionaliais požiūriais, kiek fantazijomis, vaizdiniais, žodžiais ir archetipais, kurie ilgainiui išvirsta į politinį kičą. Mąsčiau sau: „Na, gerai, gausit jūs tą savo Besarabiją ir kas tada? Kam jums ji, jei net savo šalyje negalit kelių žmoniškai išsiasfaltuoti?“ Prisiminiau posakį, kurį kartais sakydavo mano senelis: „Akys – marios, šikna – pekla.“ Taip ir su tais dvasingais, plačiai liežuviu užsimojančiais nacionalistais – mato daugiau, nei galėtų apžioti.

Savotiški ir Bažnyčios bei valstybės tarpusavio santykiai. Lankydamiesi vakariniame Rumunijos mieste Arade užtikome vieną kolosalią, kelerius metus tebestatomą stačiatikių katedrą. Būta čia ko stebėtis – dar vienas gigantiškas religinę paskirtį turintis statinys ir tiek. Tačiau problema – ne visai jos dydis. Vietinių buvom informuoti, jog katedrą nuspręsta statyti dėl to, kad… nors mieste esama stačiatikiams skirtų bažnyčių, nėra nė vienos išties didelės. Čia svarbus kontekstas. Kadaise miestas priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai ir šiandien visa, ką tik akis aprėpia, turbūt nemaloniai primena ne visai rumunišką miesto kilmę. Galbūt todėl dauguma senųjų pastatų turi palaukti renovacijos, o tuo tarpu, kad niekam nekiltų abejonių dėl miesto tapatybės, bus pastatyta didelė, puošni, centrinės miesto gatvės gale stūksanti katedra.

Įdomu ir dar kai kas – religinės paskirties pastatas finansuojamas iš valstybės biudžeto. Apskritai valstybės ir Bažnyčios ryšiai veikiausiai dar nuo Bizantijos laikų čia, atrodo, gana glaudūs. Kulto pastatai nukabinėti valstybės vėliavomis, lyg sekuliarizacijos proceso šios valstybės istorijoje nė nebūtų buvę. Rumunija ir Lotynų Amerikos šalys panašios ir dar kai kuo – jos visos turi tarsi antrą istorinį dugną. Lotynų Amerikoje iki ispanų kolonistų gyveno actekai ir majai, o Rumunijoje, nuvalę visą nacionaliniams herojams skirtų skulptūrų ir memorialinių lentų sluoksnį, rasime saksų, švabų, rusinų ir vengrų istorinį palikimą. Tiesa, kaip jau minėta, Rumunijoje gana gajus romėniškos kilmės mitas, neva ši šalis yra tiesioginė Romos imperijos palikuonė. Reikalo esmė tokia: imperijos laikais į tuo metu jai priklausiusią Dakijos provinciją (šiandieninę Rumuniją) valdžia siuntė karininkus – ten už tarnybą jiems buvo suteikiama žemė. Imperija ilgainiui sugriuvo, o dakai susimaišę su kolonistais davė pradžią rumunų tautai. Tokių teritorijų kaip Transilvanija, kadaise priklausiusi Vengrijos karalystei, atžvilgiu šis mitas vaidina svarbų vaidmenį, nes atsako į klausimą, kas čia gyveno seniau – vengrai ar rumunai.

Savų stereotipų paieškos

Nevykome į garsiąją Brano pilį. Bramas Stokeris tebuvo dar vienas Vakarų intelektualas, prisidėjęs prie egzotiško Rytų Europos įvaizdžio formavimo. Supratimą apie šių dienų Rytų Europos kraštus dažnai formavo XVIII amžiaus Vakarų intelektualai. Tai savo įtaigioje knygoje Inventing Eastern Europe: The Map of Civilization on the Mind of the Enlightenment atskleidė Stanfordo universiteto profesorius Larry Wolffas. Kelionės metu ši knyga tapo savotišku kelionių vadovu dekonstruojant kitų kraštų intelektualų šiai Europos daliai primestus stereotipus. Keliaudami patyrėme, kaip sunku nesutikti su dažno XVIII amžiaus Vakarų keliautojo įspūdžiais, esą Rytų Europos kraštai – tai pusiaukelė tarp civilizacijos ir barbarybės. Vargiai gyvenančių romų lūšnos, beglobiai šunys, gaujomis gatvėse vaikštantys ir klijus uostantys vaikai, prasti keliai ir stulpai, nukarstyti elektros ir telekomunikacijų kabeliais, o kitoje pusėje prabangūs BMW, madingi restoranai, viešbučiai, mokslinių tyrimų centrai, universitetų miesteliai, verslo parkai miestų pakraščiuose ir masiniai piketai prieš gražiausiose šalies vietose auksą ketinančias kasti užsienio kompanijas. Tačiau tai, kad šalis yra skurdi, tereiškia, kad ji yra skurdi. Iš to nebūtinai turi kilti išvada, kad ji nėra civilizuota ar kad ji yra kažkuo egzotiška, kitokia nei kitos šalys. Bėda ta, kad apie mums artimą rytinę žemyno dalį mąstome „svetimomis mintimis“, suformuotomis Vakaruose. Iš Prancūzijos mus pasiekia žinios apie plūstančius iš Rumunijos romų tautybės išmaldos prašytojus, iš Didžiosios Britanijos – apie pigios rumunų darbo jėgos tvaną ir nusikaltėlius. Kaip teigiamas dalykas, kaip ir XVIII amžiuje, dabar įvardijama graži gamta. Tai maždaug ir viskas.

Tad kelionės metu norėjosi patikrinti girdėtus ir susikurti savus stereotipus apie šią Rytų Europos šalį.