Literatūra / Poezija ir Vertimai

SYLVIA PLATH

2015 07 26

Poezijos vertimai

Sentimentalus

Francesca Woodman. Kariatidė 1. 1980

Ant purvino čiužinio po raganos ženklu

Kraujo gniaužtuose per miegus kalbanti mergaitė

Karia prakeiksmu mėnulio globojamą vyrą,

Su žabų kūleliu Džeką jo nesutraiškomame kiaušinyje:

Prasikalantis su bordo vynu didžiulėje statinėje išgerti

Jis karaliauja savo bambai, nes ne jam dejuoti reikia,

Tačiau už po plyšimų vėl susiūtos odos kainą

Mergaitės undinės baltas kojas sau nusiperka.

Medalionas

Prie vartų su žvaigžde ir mėnuliu,

Įspraustu į nuluptą apelsinmedį,

Bronzinė gyvatė gulėjo saulėje,

Tingi kaip batraiščiai; mirusiais,

Bet dar nesustingusiais,

Perkreiptais nasrais,

Rožių spalvos liežuvio strėle.

Ant rankos pasikabinau ją.

Jos ryškiai raudona akutė

Buvo įkaitus kaip liepsna per stiklą,

Kuomet pakėliau ją į šviesą;

Kai kažkada suskaldžiau uolą,

Granatas taip sušvito.

Nuo dulkių nugara jos nusidažė ochra

Tartum upėtakis, suiręs saulėj.

Ir visgi pilvas josios degė,

Po šarvais smilkstant žvynams,

Senaisiais brangakmeniais, kiekvienam

Nepermatomam pilvo žvyne:

Saulėlydis pro pieno stiklinę žvelgė,

Ir aš išvydau baltą lervą ploną,

Tartum smeigtukas susiraičiusią žaizdoj tamsioj,

Kur viduriai jos buvo išsipūtę, tartum

Ji būtų virškinusi pelę.

Lyg peilis ji buvo švari,

Mirties metalas grynas. Depo tarnautojas

Sviesta plyta patobulino savo juoką.

Rūmų sodas

Fontanai išseko, ir rožės nuvyto.

Mirties smilkalai. Tavo dienai artėjant.

Kriaušės prisirpę lyg Budos skulptūros.

Migla žydroji per ežerą driekias.

Tu vaikštai žuvų eroj,

Pasipūtę kiaulės amžiai –

Galva, kanopa ir piršte,

Lįskit iš šešėlio. Istorija

Maitina šias nudaužtas kolonas,

Šias karūnas iš akanto,

Ir varnas įsikuria drabužiuos jos.

Tu paveldi baltą viržį, bitės sparną,

Du savižudžius, šeimos vilkus,

Valandas tuščias. Keletas sunkių žvaigždžių

Jau geltonina padangę,

Ir voras ant savosios gijos keliasi

Per ežerą. Kirminai

Baigia savo įprastinius užsiėmimus.

Maži paukšteliai sueina, sueina

Su dovanomis sunkiam gimimui.

Iriantis vandeniu

Juodas ežeras, valtis juoda, juodi lyg glamonės du žmonės,

Kur geriantys čionai juodi keliauja medžiai?

Šešėliai jų uždengt Kanadą turi.

Blanki šviesa čia sklinda nuo lelijų.

Jų lapai verst skubėti mus nenori.

Apvalūs ir plokšti tamsių pilni jie patarimų.

Šalti pasauliai kratosi nuo irklo,

Tamsos dvasia ir mumyse, ir žuvyse.

Štai šiekštas kelia atsisveikindamas blyškią ranką.

Ir žvaigždės verias tarp lelijų.

Ar tu ne aklas neišraiškingoms šioms sirenoms?

Tai sielų apstulbintų tyla.

Finisterre*

Tai buvo žemės pabaiga: paskutiniai pirštai išsukinėtais krumpliais, reumatiškais,

Mėšlungio tampomais dėl nieko. Juodos

Įspėjančios pajūrio uolos ir jūra, purslojanti

Be dugno ar be nieko kitoje savo pusėje,

Išbalinta skenduolių veidų.

Dabar tai tik niūrus uolų sąvartynas –

Amunicijos sandėlis, kareivių paliktas nuo senų purvinų karų.

Jūra griaudi jiems į ausis, bet jie nepajuda,

Kitos uolos slepia jų neapykantą po vandeniu.

Uolos, užaštrintos dobilais, žvaigždėm ir varpais,

Tarp pirštų turimu mezginiu, besiruošiančios mirčiai,

Beveik per mažos, kad įgristų rūkams.

Rūkai yra senovinių įrengimų asmeninio turto dalis –

Sielos, suplaukusios į lemtingą jūros triukšmą.

Jos išgrūda uolas iš buvimo, po to jas iš numirusių prikelia.

Jos kyla be vilties kaip atodūsiai.

Aš žingsniuoju tarp jų, ir jos prigrūda man į gerklę medvilnės.

Kai jos išlaisvina mane, man trykšta ašaros.

Mūsų Sudužusių Laivų Mergelė žingsniuoja link horizonto,

Jos marmurinis sijonas išpūstas atgal dviem rožiniais sparnais.

Marmurinis jūreivis klūpo prie jos kojų nesusikaupdamas, o prie jo kojų

Kaimietė, apsivilkus juodai,

Meldžiasi prie besimeldžiančio jūreivio monumento.

Mūsų Sudužusių Laivų Mergelė tris kartus didesnė už žmogų,

Jos lūpos dieviškai švelnios.

Ji negirdi, ką sako jūreivis arba kaimietė, –

Ji įsimylėjus beribes jūros grožybes.

Žuvėdrų spalvos nėriniai plasnoja jūros skersvėjyje

Šalia atvirukų prekystalio.

Valstiečiai meta jiems inkarą, kriauklėm apaugusį. Vienoje pasakyta:

„Tai gražūs papuošalai, slepiami jūros,

Kriauklelės, paverstos vėriniais ir moterų žaisliuku.

Jos renkamos ne Numirusiųjų įlankoje,

Bet kitoje vietoje, tropinėje ir žydroje,

Kurioje mes net nebuvome.

Tai mūsų krepai. Valgykite juos, kol dar nuo jų nepadvelkė šalčiu.“

* Uolėtas pusiasalis vakarinėje Galisijos (Ispanija) pakrantėje. Romėnų laikais buvo tikima, kad tai – žinomo pasaulio pakraštys. Pavadinimas Finisterre yra kilęs iš lotyniškų žodžių finis terrae, reiškiančių „žemės pabaiga“. Kartais sakoma, kad tai labiausiai į vakarus nutolęs Iberijos pusiasalio taškas (vert. past.).

Prie žvakės

Tai žiema, tai naktis, brangusis –

Juodo žirgo plauko,

Bukas kaimo gūsis

Plienu žvilga

Prie vartų mūsų iš žvaigždžių žalių.

Tu ant mano rankų.

Jau labai vėlu.

Varpas skelbia miegą.

Veidrodis suteiks mums žvakės jėgą.

Tai skystis, kuriame mes susitinkam,

Ir nimbas švytintis alsuoja,