Nerašyk knygos ant stalo!

Robertas Antinis. Stalas. V.: Dailininkų sąjungos galerija, 2015. 140 p.

Kas gi atsitiktų, jei taip darytum? Juk bet kuris protingas žmogus rašys knygą kaip tik ant stalo. Retas įpratęs rašyti ant grindų ar kitaip. O jei stalas pavirstų knyga, o knyga – stalu? Tada ir visas pasaulis įgautų stalo pavidalą, kitaip tariant, stalas užimtų jo vietą ir apsimestų vienintele realiai egzistuojančia vieta. Juk knygos turinys yra pasaulėvaizdis. Šitaip stalas turėtų perimti daugelį pasaulio savybių, bet ne visas, nes jei pats niekuo nesiskirtų nuo pasaulio, tokia apgavystė apskritai neturėtų prasmės. Knyga gi taptų tokį pasaulį palaikančiu pagrindu, nematomu, bet jaučiamu, jo dinamika ir energija. Ir toks iliuzinis pasaulis turėtų įgauti stalo bruožų, taptų uždaru ir labai klaidžiu labirintu. Lyg rutuliotųsi Philipo K. Dicko romano veiksmas. Iš tiesų tai skulptoriaus Roberto Antinio knyga „Stalas“, kurios romanu jokiu būdu nepavadinsi.

Galima netgi numanyti, kad tas „supasaulėjęs“ stalas yra gyvas, kaip Minotauras savo labirinte.

Tai ne romanas, bet ir ne komiksas, nors gausiai iliustruotas, jame nėra tos pasaulio metamorfozės, jo pavirtimo stalu, tai konstatuojama kaip neišvengiamas ir tiesmukas faktas. Stalas yra visur, jis čia ir ten, viskas yra stalas, išskyrus autorių, kuris jaučiasi besąs tai už stalo, tai prie stalo, tai po stalu, kartais ir ant stalo. Jis rašo knygą apie stalą, nes yra įsitikinęs, kad nieko daugiau, išskyrus stalą, šiame pasaulyje nėra. Netgi „dažnai pasirodantys“ personažai – kaimynė erotomanė ir įkyrusis kaimynas „gyvenimo mokytojas“ – yra išgalvoti ir tikrovėje neegzistuoja. Žinoma, jie stengiasi įrodyti, kad yra realūs. Kita vertus, ar mūsų visuomenėje žmonių santykiai vis labiau nepavirsta tokiu „bendravimu“, kurio „interesai“ yra perdėm agresyvūs? Šį keistą pasaulį užpildo stalo kojų kalba. Taigi stalo kojos ne vien bilda, stalas ne vien siūbuoja. Stalas čia tiesiog dominuoja.

Pagrindinėje, ko gero, ir vienintelėje šio stalinio pasaulio parduotuvėje prekiaujama vien stalais. Stalų pardavėjas tampa neginčytinu šios mikrovisuomenės guru ir geriausiu atveju gali patarti pirkti kitą stalą. Rodos, čia dar yra kinas ir teatras, bet ten nueiti autorių kviečia išgalvoti kaimynas arba kaimynė, tad šios kultūros įstaigos gali būti fiktyvios.

Stalas savaime pretenduoja tapti pasaulio centru, nes prie jo valgoma, rengiamos apskritojo stalo diskusijos, prie jo paprastai rašomos knygos, tad kitam baldui ar daiktui šansų tapti pasauliu jis nepalieka. Būtent knyga ir yra atskiras pasaulis, tačiau sunku rasti grožinės literatūros kūrinį, kuris aprašo tobulą pasaulį. Netgi atvirkščiai – geriausius pasaulinės literatūros kūrinius galime pavadinti antiutopijomis. Jei aprašoma tai, kas labiausiai „guli autoriui ant širdies“, tokį kūrinį turėtume vadinti autofikcija, arba prasimanymais. Stalas yra vieta, kur visa tai gimsta. Netobuli pasaulio modeliai ir melagingos išpažintys. Stalas, kuriam iš principo svetimas meno supratimas, ir antiutopiją, ir autofikciją turi traktuoti kaip faktų tikrovę. Taigi jo tapimas pasauliu ir gyva to pasaulio siela gali sukurti tik nykoką labirintą.

Štai toks Roberto Antinio literatūrinis eksperimentas. Jei autorius rašo knygą, kurios žanro jis nesistengia apibūdinti, tai ir gali išeiti knyga-stalas, kaip rašymo procesas, sąlygojamas baldo, kur patogu pasidėti lapus ir rašyti. Nors terminas „knygos žanras“ yra visiškai nepriimtinas, juk knyga apibūdinama gamybos raida ir jos charakteristikomis, tik literatūra skirstoma į žanrus. Tačiau knyga ir literatūra yra neatsiejami dalykai, tegu ir ne visas knygas gali vadinti literatūra, ypač grožine.

O knygos istorinė raida išties verta komentarų. Pirmosios knygos atsirado apie 3500 m. pr. Kr. šumerų karalystėje. Tai buvo išdegintos molinės plokštelės, ir visas toks kūrinys, tai yra knyga, laikytas medinėje dėžėje. Labai nekompaktiška, užtat patikima, nes jei išdeginta molyje, to nepalies purvina cenzoriaus letena. Anų laikų knygius turėjo būti gana raumeningas vyras, nes ir kuklioje bibliotekėlėje surasti norimą knygą reikėjo nemenkų fizinių pastangų. Anų laikų rašytojas priminė skulptorių. Gal užteko ir puodžiaus sugebėjimų?

Egipte Pirmosios dinastijos laikais – jos pradininkas faraonas Narmeras Menas valdė nuo 3060 m. pr. Kr. – imta naudoti papirusą. Anksčiausiai rašyti ritiniai išlikę iš Penktosios dinastijos laikų, tai maždaug XXV a. pr. Kr. Taip formavosi mums įprasta knygos samprata, nes „popierius“ atsirado nuo žodžio „papirusas“, o „biblioteka“ – nuo Biblo miesto Finikijoje, iš kurio į senovės Heladą eksportuotas papirusas. Ar negalima papirusu apvynioti stalo kojos? Juk papiruso ritinys būtent stalo koją ir primena.

Dėl tos „stalo kojos“ II a. pr. Kr. Egiptas paskelbė embargą Persijai – uždraudė į tą šalį eksportuoti papirusą, kad Pergamo biblioteka nekonkuruotų su Aleksandrijos. Persams teko pereiti prie kur kas brangesnių technologijų, ir jie sugalvojo iš gyvulių odos daromą pergamentą, o knyga įgavo beveik šiuolaikinį pavidalą, tai yra stalviršio.

Mes dar gyvename Johanneso Gutenbergo epochoje – ji prasidėjo mažytėje spaustuvėje, kurią šis vokietis įsteigė 1450 m. Mainco mieste. Ir penkis šimtus šešiasdešimt penkerius metus Europos ir pasaulio civilizaciją ženklina knygų srautai, arba dideli tiražai. Tačiau 1971 m. amerikietis Michaelas Hartas, pirmą kartą įkėlęs į kompiuterį JAV nepriklausomybės deklaraciją, tapo elektroninės knygos pradininku, šitaip atsirado „Gutenbergo projektas“, arba elektroninių knygų saugykla. Šiuolaikinis žmogus, į savo elektroninę skaityklę įsidėjęs dešimt tūkstančių knygų, su tokia biblioteka ramiai eina į pliažą, bet pagalvokime apie senovės šumerą, kurio molinei knygai reikėjo didžiulės medinės dėžės. Tikrą knygių į atostogas turėtų lydėti karavanas nešulinių gyvulių su „molinukais“.

Naujoji „virtualių erdvių“ epocha sukūrė ir knygas išskirtiniams idiotams. Daugelyje Vakarų Europos šalių gaminamos knygų spintos su gatavomis knygomis, pasauline klasika, tiksliau – spintos su tuščiomis knygų nugarėlėmis. Toks dizainas. O popierinė knyga po kokio dešimtmečio gali apskritai tapti retenybe, bent jau prabangos dalyku. Jei „elektronikos epochoje“ netyčia kur nors surastume R. Antinio „Stalą“? Ką tada pasakytume apie tokią „keistą knygą“?

Tačiau tik popieriuje galime chronologiškai išdėstyti knygos istoriją. Mūsų atmintyje faktai nesidėlioja paeiliui, jie rišasi laisvomis asociacijomis, šitaip istorija pavirsta labirintu. Mes tik teoriškai galime grįžti į pradžią arba nuosekliai artėti pabaigos link, o praktiškai atmintis viską dėlioja, kaip jai patinka. Taigi mūsų mąstymas yra stalo formos, kuriame braižome tą labirintą ir taip bandome nueiti „nuo taško A iki taško B“, nors juos visada renkamės laisvai, tai yra asociatyviai. Iš tikrųjų toks „mąstymo labirintas“ yra uždara figūra, nubraižyta ir vis toliau braižoma ant stalo. Štai tokia yra „kūrybinė stalo būsena“.

Griežtos žanrinės koncepcijos šalininkai R. Antinio „Stalo“ niekuomet nepavadintų grožine literatūra, nes nėra istorijos, tik atskiri faktai, o iliustracijos lygiavertės tekstui ir pan. Tačiau garsusis prancūzų poetas ir dailininkas Henri Michaux pasakytų, kad „literatūra kaip tik tokia ir turi būti“. Kita vertus, beprasmiška ieškoti mamutų ten, kur jų nėra.

Personažas blaškosi tarp stalo kojų. Tai jam ne tragedija, ne komedija, tiesiog toks gyvenimas, tokia jo situacija. Ir ką jis gali? Tiesiog pakilti nuo stalo? O toliau? Eiti? Kur? Yra ir kita išeitis. Kartoti tą patį.

Sukurti paminklą knygai… Nenulipdyti iš molio, neišlieti iš vario… Iš tokios pat medžiagos kaip bet kuri knyga, iš popieriaus. Šioje knygoje nėra istorijos, bet joje yra personažas. Tikriausiai kaip visada autoriaus dalis. Bet šis personažas įsitikinęs, kad tai ne knyga, kurioje jis įkalintas, bet… stalas! Jis gali sėdėti prie stalo, palįsti po stalu, gali daryti, ką nori, bet negali ištrūkti. Gal jam belieka vienintelė išeitis – tuose pačiuose knygos, apsimetančios stalu, spąstuose ar puslapiuose rašyti kitą knygą. Knygą apie laisvę. Stalas tam patogi vieta.

Kai stalas pavirsta urvastaliu, „rašytojas“ aiškiai suvokia, kur jis pateko. Gal tai yra realybė, o ne iliuzija ir tikrovės imitacija? „Rašytojas“ bando ieškoti žodžių, tai yra stengiasi atrasti kokį vienintelį žodį, kuris nuklydo „kaip avis nuo bandos“. Bet kaip įveikti kitų žodžių pasipriešinimą, jų nuolatinį norą būti bandoje? Ką įvardins tas atrastas žodis? Ar šis žodis vienas taps daugeliu pavadinimų dalykams, kurie vis labiau nyksta iš mūsų gyvenimo, ir jis virsta banaliu sociumu? Galbūt jis duos pradžią tik žmogiškumo muziejui, kur it sudžiovinti drugeliai po stiklu guli meilė, džiaugsmas, ramybė, gerumas, taip pat ir protas (išmintis)? Tamsiame rūsyje sudėtos į kaustytas dėžes septynios didžiosios nuodėmės, bet kankins baimė, kad surūdijus užraktui jos gali ištrūkti. Kas tas žodis? Ir kur tas žodis? Yra žmonių, kurie laiko žodžius taupyklėje arba bando jų ieškoti kišenėje, nors ten neįdėjo, yra žmonių, kurie saujomis žarsto žodžius it žirnius į sieną, yra žmonių, kurie žvirblio menkumo žodeliui stengiasi suteikti jaučio galias. Su žodžiais kiekvienas elgiasi, kaip išmano.

Bet jei šiuo atveju ieškoma vienintelio žodžio? Gal tas žodis tiesiog STALAS? Panašiai Goethės personažas Faustas bandė versti Evangeliją pagal Joną.

TARPAS. Kartais stalo koja nesiekia grindų. Norisi tą atsiradusį tarpą kažkaip įprasminti, kažkuo užpildyti. Šis tarpas neamžinas, truks gal tik kokias keturias minutes. Pasinaudojęs proga kaišioju į jį pirštą. Nespėju ištraukti. Jaučiu – esu traukiamas į tarpą. Tada šaukiu: „Pamatuokite!“ Matuotojas sako: „Stalo koja pailgėjo dviem centimetrais.“ Tada daliju du centimetrus iš stalo kojos ilgio ir taip sužinau, kiek man dar liko. Ko?

Tai pabaiga.