Liliputų ir blefuskų karas dėl raidės w

Nežinau, ar kiekvieną konfliktą galima palyginti su liliputų ir blefuskų konfliktu, aprašytu puikioje Jonathano Swifto knygoje „Guliverio kelionės“, bet kad lietuvių ir lenkų ginčas dėl raidės w jį primena – neturiu abejonių.

Tikiuosi, dauguma jūsų skaitėte šią puikią knygą, visiškai neteisingai priskirtą prie vadinamosios vaikų literatūros (man rodos, kaip tik vaikai iš jos nedaug supras), ir prisimenate, kaip gydytojas Lemuelis Guliveris, sudužus laivui, patenka į salą, kurioje gyvena itin nedidelio ūgio žmogeliukai. Dvi visiškai panašios tautos – liliputų ir blefuskų – nuolat tarpusavyje kariauja dėl to… iš kurio galo reikia mušti skystai virtą kiaušinį. Liliputijoje dominuoja plongaliai, t. y. manantys, kad kiaušinį reikia mušti iš plono galo, o Blefuskija remia storgalius. Lygiai taip pat ir mes Lietuvoje jau 25 metus ginčijamės, ar leisti kokiam nors Kleczkowskiui ar Klonowskiui turėti pavardėje w (jau nekalbu apie tai, kad šiuo metu Annos ir Joannos oficialiuose dokumentuose užrašomos kaip Anos ir Joanos, nors norint šiuo atveju įteisinti originalią rašybą net papildomų lietuviškoje abėcėlėje neegzistuojančių raidžių nereikia), ar visgi tokios galimybės jiems suteikimas reikštų greitą ir neišvengiamą lietuvių kalbos išnykimą (kažkodėl raidės w ar x įteisinimas prekių ženkluose, pvz., „Swedbank“ ar „Maxima“, tokiu kataklizmu netapo).

Round and Round

„Round and round we go / But our roads went separated / Round and round, we go!“ – šie kadaise labai populiarios Lietuvos roko grupės „Gravel“, kurią įkūrė keturi Vilniaus lenkai, dainos žodžiai šovė man į galvą, kai sužinojau, kad Lietuvos Respublikos Seimas, metus marinavęs Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, vis atidėliodamas jo svarstymą iš vieno Seimo posėdžio į kitą, pagaliau… išsiskirstė vasaros atostogų taip ir nepriėmęs jokio sprendimo šiuo klausimu. Kita vertus, po š. m. birželio 16 d. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimo vardų ir pavardžių rašymo klausimu vargu ar kas nors realiai tikėjosi, kad šis projektas bus priimtas. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kuris patobulino dar prieš metus Irenos Šiaulienės ir Gedimino Kirkilo pateiktą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, prašymu skubiai sukviestame neeiliniame posėdyje komisija pakartojo jau 2014 m. rugsėjo 5 d. išsakytą savo nuomonę, kad oficialiuose dokumentuose nelietuviškais rašmenimis galėtų būti užrašomos Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių ir sutuoktinio užsieniečio pavardę priėmusių Lietuvos piliečių pavardės (taip pat ir jų vaikų pavardės). Visais kitais atvejais komisija rekomenduoja ir toliau rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.

Taigi, komisija nepritarė, kad vardus ir pavardes oficialiuose dokumentuose būtų leista rašyti ne valstybinės kalbos rašmenimis visiems to pageidaujantiems Lietuvos lenkams. Nepritarė net tokiam kompromisiniam variantui, kurį siūlė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas – leisti originalią vardų ir pavardžių rašybą vartojant tik 3 lietuvių abėcėlėje neegzistuojančias raides – w, q ir x, t. y. be diakritinių ženklų (toks sprendimas iš esmės nei Lietuvos lenkų, nei užsieniečių vardų ir pavardžių rašymo problemos neišspręstų, bet bent jau būtų pirmas žingsnis teigiama kryptimi). O be komisijos pritarimo – pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą – tai leidžiančio įstatymo priėmimas sunkiai įmanomas.

Nesu kalbininkas, todėl nesiimu spręsti, ar komisijos sprendimas yra teisingas kalbos požiūriu, nors kažkodėl Lenkijoje lietuviai, vokiečiai ir kitos tautinės mažumos gali be jokių problemų užrašyti asmens dokumentuose savo vardus ir pavardes gimtąja kalba su visais umliautais ir nosinėmis ir Lenkijos kalbininkams tai nekelia pasipiktinimo. O teisiniu požiūriu šis sprendimas, mano supratimu, vienareikšmiškai yra nelogiškas ir diskriminacinis, nes asmenis, esančius iš esmės identiškoje teisinėje padėtyje, traktuoja skirtingai, o tai prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės principui. Tarp, pvz., lenkų kilmės užsieniečio ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, o tuo labiau tarp lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris yra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, ir lenkų kilmės Lietuvos piliečio, kuris nėra užsieniečio sutuoktinis ar vaikas, neegzistuoja tokio pobūdžio skirtumai, kurie leistų taikyti jiems skirtingus vardų ar pavardžių rašymo reikalavimus.

Kas bus toliau?

Scenarijų gali būti daug: arba apeliuojant į teisinius motyvus rudenį ir toliau bus stumiamas Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas (tikriausiai net jeigu per stebuklą Seimas jį priims – įstatymą vetuos prezidentė), arba bus bandoma priimti konservatorių siūlomą projektą, leidžiantį užrašyti vardų ir pavardžių originalias formas kituose paso lapuose (šis projektas iš esmės problemos nesprendžia, nes toks įrašas neturėtų teisinės galios), arba bus laukiama, kol pasikeis komisijos sudėtis ir atitinkamai pasikeis jos nuomonė šiuo klausimu (tam tikriausiai reikės, kad pasikeistų kalbininkų kartos), o galbūt bus priimtas įstatymas tik dėl užsieniečių, jų sutuoktinių ir vaikų originalios vardų ir pavardžių rašybos, – jis neabejotinai bus apskųstas Konstituciniam Teismui kaip prieštaraujantis konstituciniam asmenų lygybės principui.

Kaip ir kiekviename anekdote, šioje situacijoje yra ir dvi žinios: gera ir bloga. Gera – kadangi vardų ir pavardžių klausimas atidedamas metams (tikiuosi, ne šimtmečiams), galime pagaliau susikoncentruoti į Lietuvos lenkams iš tikrųjų svarbų klausimą: švietimo, kultūros ir kovos su rusifikacija. Bloga – raidės w klausimas, kuris tapo tam tikru simboliu abiem barikados pusėms, ir toliau temdys Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykius, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau turės būti išspręstas. Taigi ir vėl prasideda nesibaigiantis vardų ir pavardžių danse macabre, atnešantis balsus lietuvių ir lenkų nacionalistams. Neatsitiktinai taip džiūgauja šv. Abėcėlės sergėtojai, kad komisija „atlaikė politikų spaudimą“. Man rodos, šiuo konkrečiu atveju komisija atlaikė ne tiek politikų, kiek sveiko proto spaudimą.

Esu įsitikinęs, kad lietuvių ir lenkų ginčai dėl lentelių ir pavardžių pašaliniam stebėtojui atrodo kaip jau minėtų liliputų ir blefuskų kovos dėl kiaušinio. Deja, taip jau pasaulyje dažnai atsitinka, kad žmonėms emociniai, simboliniai, praktinės reikšmės beveik neturintys klausimai dažnai turi didžiulę reikšmę. Ypač kai sudėtingų santykių šaknys glūdi giliai istorijoje ir tautiniuose stereotipuose. 1969 m. Salvadoras ir Hondūras neteko kelių tūkstančių karių vos per kelių dienų karą, kurio priežastis buvo Hondūro pralaimėjimas Salvadorui atkrintamosiose futbolo varžybose dėl patekimo į pasaulio čempionatą. Vis dar neprarandu vilties, kad mes, lietuviai ir lenkai, esame šiek tiek racionalesni ir už liliputus su blefuskais, ir už karštakošius Lotynų Amerikos gyventojus ir vieną gražią dieną šį simbolinį raidės w klausimą išspręsime. Kadaise komunistinis Lenkijos diktatorius generolas Wojciechas Jaruzelskis teigė, kad Lenkijos abėcėlėje nėra raidės v (tai buvo atsakymas į v, pergalę reiškiantį ženklą, kurį rodė pirštais antikomunistinė opozicija savo mitinguose). Formaliai jis buvo teisus, bet galų gale laimėjo būtent „Solidarność“, pats generolas atsidūrė ant teisiamųjų suolo, o naujoji Lenkijos valdžia leido vardus ir pavardes rašyti su v, nors lenkų abėcėlėje šios raidės ir toliau nėra.