Laivelio baltoji sėkmės vizija

Autoriaus nuotrauka

Apėjęs gal pusę kultūros nakties reginių ir renginių, nesenkančios Vilnelės tėkmės seklumoj netikėtai išvydau baltuojantį vaizdinį. Laivelis. Plaukęs, trumpai, ilgėliau, sustojęs. Šis plaukimo vaizdo sumanymas patraukia amžino judesio, judėjimo, skrydžio laisve. Netramdomu kūrybinių minčių pojūčiu. Trumpam užkliūti, stabtelėti, o mintis, slinktis, tikslas lyg muzikinėje pauzėje tęsiama (plaukiama). Plaukimo kryptis nežinoma, tik nuspėjama. Leng-vesnis – sklandaus plaukimo pasroviui kelias, bet pasileidus, įsismaginus dažniau ir užkliūvama. Plaukimas prieš srovę sudėtingesnis, išsiurbia daugiau jėgų, prireikia sumanumo. Sietuvose tyko natūralios tūkstantmetės upės išgraužų slėpiningi duburiai, viliojantis vingiuotas kelias. Irkluodamas prieš srovę įvertini savo gebėjimus, mažesnė tikimybė užplaukti ant seklumos, povandeninių akmenų. Balta spalva, lyg amžinybė – nepasiekiama, išvalyta, suformuota laiveliu, tvieskiančiai skaisti. Ir liks savo veržliu baltumu įstrigusi Vilnelės vinguriuojančiose žolėse, smalsioj atminty. Tolyn, tolstama, laivelis – tikras ar tariamas – lieka čiurlenančio tekėjimo ir vaizduotės neslopstančiuose deriniuose. Nepastebimai susietuose su menamos sietuvos paslapčių kupina gelme ir dailininkų kūrybos tikra sėkmės tėkme.