Emigracija

Stebėtis pradėjau dar lipdama iš lėktuvo. Laiptų turėklai, atrodo, buvo ištepti sviestu – ranka maloniai slydo šiltu glotniu paviršiumi, o vos pasiekus žemę simpatiška stiuardesė man ištiesė margą servetėlę. Nusišluosčiau rankas ir servetėlė nuplasnojo šalin drugeliu.

– Tai nauja šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo sistema. Į negyvuosius objektus implantuoti gyvųjų objektų genai. Ši modifikacija leidžia šiukšlėms pačioms pasirūpinti savo buvimo vieta. Dabar visi daiktai nori būti laisvi. Priklausomai nuo įgyto genofondo vieni tarnauja gana ilgai (pavyzdžiui, dulkių siurblys su dramblio genais), kiti vos akimirką (vienkartinė servetėlė-drugelis). Baigę savo tarnystę jie skuba į laisvę.

– O kur jie tada lekia?

– Mums nesvarbu. Esmė ta, kad Hepilende tiesiog nebeliko sąvartynų. Šiukšlės išsilaksto vos išėjusios į pensiją.

– Visi daiktai aplink gyvi? Man tai panašu į vergovę.

– Ššššš. Negalima sakyti šito žodžio. Nes daiktai gali įsižeisti.

– Ir ką? Kur jie dėsis įsižeidę?

– Hepilende mes neįžeidinėjame net daiktų.

Pusseserė mirktelėjo akimi. Po šitokios įžangos aš jau visur tikėjausi stebuklų. Bet pusseserės vairuotojas pasirodė nuobodžiai normalus barzdyla. Jaunas, šiek tiek spuoguotas, bet šiaip visai nieko vaikinas – pašnabždėjau jai į ausį.

– Vaiva sako, kad tu gražus, – leptelėjo pusseserė ir man dar nespėjus iškaisti pridūrė: – Jis netikras žmogus.

– Robotas? – jau nebežinau, labiau stebėjausi ar džiaugiausi.

Buvau girdėjusi, kad, pavyzdžiui, Japonijoje fekalijos iš tualeto nuteka tiesiai į šeimos gydytojo laboratoriją ir iš ten netrukus atskrieja išsami organizmo būklės ataskaita. Bet kad Hepilende robotai gali būti spuoguoti?..

– Čia likutis po tymų.

– ?

Pusseserė giliai atsiduso. Matyt, nujautė, kad greitu laiku mano klausimai nesibaigs.

– Pas mus uždrausti skiepai. Šiaip niekas neserga, bet jeigu suserga, iš karto turi likviduotis. Gali pasirinkti: emigracija arba automatizacija. Taigi, aptarnavimo srityje dirba vien nepagydomomis ligomis sirgę robotai.

– O ką tada čia veikia imigrantai? – paklausiau.

Bet čia mūsų automobilis sustojo pačiame sostinės centre.

 

Pasivaikščiojimas mieste

 

Su pussesere nuėjome suvalgyti ledų. „Veganiški!“ – apsidžiaugiau.

– Pas mus kitokių ir nebūna. Pieno produktai Hepilende uždrausti mūsų pačių labui, – paaiškino pusseserė.

– Vieną kaušelį ar du? – pardavėja buvo apsivilkusi indišką sarį.

– Po du mums abiem, – atsakė pusseserė ir atkišo delną. Pardavėja įgudusiu judesiu žnektelėjo tamsiai avietinės spalvos ledų pusseserei tiesiai į saują.

– Mem? – samčiu nusitaikė į mane.

– Aš norėčiau vafliuko…

– Neišgirdau, mem.

Spėliojau, pardavėja gyva ar automatizuota.

– Vafliukai pas mus uždrausti kaip ir visi kiti miltiniai produktai, plastikiniai indeliai bei guminiai meškiukai ir bulvių traškučiai, – išbėrė pusseserė. Pardavėja žnektelėjo ledų man į prakaituotą delną. Šaltukas sunkėsi tarp pirštų. – Miltinių negalima, aišku, dėl žmonių, alergiškų glitimui. O guminių meškiukų, nes…

– Bet aš nesu alergiška glitimui…

– Geriau niekam nesakyk.

– Aš apskritai nesu alergiška.

– Čia visi yra kam nors alergiški.

Hepilendo sostinėje, kaip ir daugumoje pasaulio miestų, zuja mašinos. Bet pasižiūriu į parko pusę ir net paskausta akis – žolė čia tikrai žalesnė! Priėjusi arčiau jau aiškiai matau, kad beveik fluorescencinio žalumo žolė visai ne žolė, bet tankiai sudygusios stamantrios lapinės salotos. Pasilenkiu, žiū – aplipusios rasos lašiukais ir boružėmis. Pačiame miesto centre! Salotų pievoje pasitiesusi juodai ir baltai languotą staltiesę iškylauja šeima. Mama ant ryžių paplotėlio deda čia pat nuskintą žalią lapą. Vyras juodu kostiumu ir raudonu turbanu basas braido po salotas.

– Žolė pas mus uždrausta, – aiškina pusseserė, matyt, jau iš mano veido išskaičiusi klausimus. – Nuo tada, kai buvo įrodyta, kad žolės rūkymas gydo vėžį, žmonės surūkė visas žoles, kokias tik rado. Dabar vietoj rūkymo žmonės rytais geria žalius kanapių ir žolių glotnučius.

Pro šalį nuplasnoja servetėlė-drugelis. Aiškiai matau, kad ant vargšelio margo sparno prikibęs žalias snarglys. Nežinia, ar pavargusi skristi, ar norėdama pasilabinti su boruže, servetėlė-drugelis nutupia ant salotos lapo. Bet nespėja suplasnoti sparnais, ir prie jos pribėgusi kiaulė skardiniu pilvu vienu kriuktelėjimu sušlamščia ir drugį, ir salotą.

– Ak, tos šiukšliadėžės kartais atrodo taip kiauliškai… – atsidūsta pusseserė.

Aplink salotų pievą stūkso veidrodiniai dangoraižiai. Pirmuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės ir drabužių liejyklos. Klausiu pusseserės, ar galima ir man kokį drabužį nulieti. Žmonės čia iš ekologiškos gumos nusilieja kokį tik nori įvaizdį – apsitempia ne tik kūną, bet ir veidą. Gatvėje mačiau tris leidi Gagas (viena iš jų buvo stora), Obamą, pietaujantį su Končita Vurst, daugybę Elvių Preslių, Kim Kardašian, Maiklų Džordanų, Osamų bin Ladenų, Napoleonų, Kleopatrų ir net gyvūnais persirengusių miesto gyvenimo dalyvių. Jie sėdėjo ant suoliukų parkuose, gurkšnojo kavą kavinėse, šmirinėjo po parduotuves.

– Anksčiau žmonės išreikšdavo save įvairiais aprangos stiliais. Išleidus vartojimo įstatymą žmonės masiškai perėjo prie vintažinių drabužių. Būtum čia atvažiavusi prieš penkerius metus – gatvėmis vaikščiojo ir Antrojo pasaulinio karo uniformomis pasipuošę, ir kailiais apsidengę vyrai su kuokomis, ir Renesanso damos. Tačiau drabužis kaip politinis pareiškimas neteko prasmės išradus guminį makiažą. Dabar atsižvelgdamas į dienos aktualijas gali apsirengti kaip bet kuris pasaulio dievaitis ir taip išreikšti savo nuomonę. Pavyzdžiui, liepos ketvirtąją buvo viršytas bin Ladenais ir Kadafiais apsirengusiųjų rekordas.

– O ką reiškia, jei apsirengi Šreku? – pirštu rodau į kioskelyje ledus perkantį liesą žaliaveidį.

– Sunku pasakyti… Gal jis protestuoja prieš grožio etalonus? O gal šiandien kokia žaliųjų diena? – svarsto pusseserė.

– Bet vis tiek… man keista… kai kurie personažai vis dėlto turėtų būti uždrausti… – sakau stebeilydamasi į salotas skabantį Hitlerį su havajietiškais šortukais.

Diktatoriui iš nugaros tyliai prisėlina Raudonkepuraitė ir uždengusi jam akis pabučiuoja į skruostą. Saulė atsispindi gaubtuose dangoraižių veidrodžiuose, spingsi salotų rasos lašiukuose.

Pusseserei ant peties nutūpusi papūgėlė suklega:

– Jums skirtas balso paštas, – tada vyrišku balsu išberia: – Vakarienė aštuntą pas Oksaną. Aprangos kodas – reprodukcija.

– Keturiduaštuoni, – atsako pusseserė ir papūga nuskrenda.

Papūga grįš prie automato, kur pakartojusi skaitinį kodą gaus skanėstą. Mobiliųjų telefonų Hepilende nebėra. Sakė, jų bangos kenkė sveikatai. Dabar visi gyvena harmonijoje su gamta ir turi visišką raiškos laisvę – gali vienai dienai ar savaitei tapti Hitleriais, Kaligulomis ir Ivanuškomis. Hipsteriai, aišku, visada renkasi niekam negirdėtas „garsenybes“ iš mažų Europos ar Afrikos šalelių. Svarbiausia čia laikytis tvarkos ir eismo taisyklių. O istorija? Tai jau tėra istorija. Į vakarėlį su pussesere nusprendėme neiti. Man reikėjo daugiau laiko adaptuotis, o tai vos neužmušiau niekuo dėto tarakono, kuris, pasirodo, tebuvo pabėgusi vienos poniutės bato dekoracija.

– Grįžk, parazite! – atitaukšėjo smailais aukštakulniais, aplipusiais įvairiais vabalais. Pažiūrėjo į mane kaip į trenktą, nesgi ruošiausi sutraiškyti bjaurybę.

– Imigrantė. Šviežia… – kaltai nusišypsojo pusseserė, lyg atsiprašydama dėl kaimynų vejoje prišikusio šuniuko.

Moteriškė, labai panaši į Anglijos karalienę, putliais pirštukais spustelėjo nuotolinio valdymo pultelį ir tarakonas paklusniai grįžo ant žalio aksominio bato.

– Gyvūnai pas mus valdomi ultragarsų sistema. Bet ir ji kartais sutrinka… – paaiškino mano brangi giminaitė. O aš sau tyliai svarsčiau, ar negalėtų ta ultragarsų sistema valdyti ir… Ne, turbūt negalėtų…

Tą dieną mačiau daug keistenybių, bet labiausiai man patiko bulimikų pramogų parkas ir kelionė autobusu.

 

Bulimikų pramogų parkas ir kelionė autobusu

 

Prieš įeinant į parką reikia užpildyti išsamų klausimyną. Daugiausiai klausimų susiję su maistu. Ką mėgstate kramsnoti žiūrėdami romantinę komediją? Kokie geriausi naktipiečiai? Sušis ar dolma? Šokoladas ar karamelė? Ir panašiai. Tvarka tokia – nusiprausus duše savo drabužius reikia palikti spintelėje. Vietoj jų gauni tokį apgludusį kombinezoną, porcelianinį puodelį su lėkštute, stalo įrankius ir – pirmyn. Atrodo, parkas kaip parkas, bet pirmiausiai pastebėjau fontano baseinėlyje sustingusį keistą violetinės spalvos vandenį. Pasirodo, gervuogių želė! Iš paties fontanėlio žvilgiais kamuoliukais veržėsi rausvos tapijokos kruopos, kurios lyg stiklo karoliukai gulė ant liulančios želė. Pusseserė puodeliu pasisėmė želė. Baseinėlyje likusią įdaubą kaipmat užpildė tapijokos kamuoliukai. Apsidairiusi nupėdino prie artimiausio medžio ir nusiskynė šakelę.

– Imbierinis sausainis su mėtų lapeliais… Hmmm, kaip skanu! Nori?

Ir tikrai, vos metusi žvilgsnį pastebėjau sausainiško pavidalo nulaužtos šakos vidų. Bet čia kaipmat priėjo kibiru nešinas sodininkas ir nulaužtą šakos vietą užgydė karštu šokoladu.

Užsukome į SPA, kur sėdint ant milžiniškų minkštų, šiltų, cukruotų spurgų daromas pėdų masažas su medumi, kol stilistė iš plaktos grietinėlės ir zefyrų masės suformuoja smagų galvos apdangalą.

Išsidrėbėme uogų pievoje, čia pat nuskabytas braškes ir mėlynes mirkėme tai į grietinėlę plaukuose, tai į trykštančius iš žemės šiltus šokolado upelius. Vis dar švietė ta keistai balta saulė, bet nežinia iš kur pasipylė kukurūzų spragėsių lietus. Pusseserė paragavo ir tuoj pat susiraukusi išspjovė spragėsį.

– Ir šitaip visada… Tik pasidaryk saldžią šukuoseną… – ji paskubomis iš savo dabar grietininių plaukų rinko spragėsius.

Nuo spragėsių lietaus pasislėpėme į senovinį viešbutį panašiame pastate. Morengo sienos, vynuogėmis puošti šviestuvai, šampano fontanėlis, latte kavos baseinas su karameline čiuožykla ir juodas pianinas, kaip sužinojau, su anyžinių saldainių klavišais. Konferencijų salėje vyko lapinių salotų drabužių kolekcijos pristatymas.

Fojė spurgos kėdėje prie karamelės ir riešutų marmuro stalo sėdėjo putlutė administratorė.

– Norėtume balto varškės sūrio kambario su medaus vonelėmis… – pusseserė ištiesė banko kortelę.

Salės gale pasigirdo duslus vaitojimas. Šitaip vaitoja žmogus, beprarandantis viltį. Netrukus pamatėme du baltai vilkinčius sanitarus, tempiančius ant neštuvų gulinčią moterį. Raudonplaukė, maždaug trisdešimties, rankomis buvo susiėmusi pilvą ir kūkčiodama bei springdama ašaromis riaumojo:

– Kodėl man negana… kodėl man negana?..

Pusseserė tik pavartė akis.

– Tipiška… – atsiduso. Administratorė supratingai palinksėjo galva.

– Šituos ornamentus iš uogų ir šokolado dėlioja budistai, – einant koridoriumi pusseserė rodė man nuostabiais piešiniais išpuoštas sienas. – Grindys klotos cukraus vata… – pridūrė.

Prie basų kojų limpantis minkštutis rožinis kilimas sugėrė mūsų žingsnius. Pasukusios už kampo užklupome pusamžį vyrą – jis kniūpsčias čiaumojo kilimą, pasisukęs paskanaudavo sienos dekoracijų. Išvydęs mus vyriškis suriko lyg žvėriukas netikėtai laibu balsu ir pasileido bėgti.

– Tipiška… – vėl atsiduso pusseserė.

Ir tik vėlų vakarą mudviem įsitaisius karšto šokolado vonioje ji prabilo.

– Taigi… Moteris neštuvuose ir vyras, į kurį vos neatsitrenkėme koridoriuje… Klasikiniai atvejai… Dėl tokių kaip jie buvo įkurtas šitas pramogų parkas… Tau pažįstama bulimija?

Gūžtelėjau pečiais. Ji kalbėjo toliau:

– Bulimijos esmė – bandyti atsispirti pagundai. Kuo daugiau priešiniesi, tuo saldžiau jai pasiduoti. Čia panašiai kaip seksas po aršaus barnio… Bulimikų pramogų parkas sėkmingai veikia jau aštuonerius metus. Čia apsilankę pasveiksta daugiau nei pusė ėdrūnų. Lankytis parke gali visi. Bulimikai iš pradžių nelinkę išsiduoti. Vaikšto, stebisi, paragauja vieną kitą medžio šakelę, būna, apsilanko net keletą kartų ir atsispiria. Bet anksčiau ar vėliau išaušta BLOGA DIENA – patyręs nesėkmę darbe, išsiskyręs su mylimuoju ar tiesiog įmynęs į šūdą bulimikas per ašaras jau nebemato kelio. Užuot skubėjęs namo prie šaldytuvo, jis jau žino, kur bus patenkinti visi ėdrūno norai. Čia galima patirti svajonę „o jeigu visas pasaulis būtų valgomas“. Be to, tik parko teritorijoje galima gauti kai kurių šalyje uždraustų produktų. Taigi, iš pradžių eiliniais lankytojais apsimetantys bulimikai kramsnoja vis daugiau. Paragavę saldaus, užsimano sūraus ir atvirkščiai. Vieni ima pusti atvirai, kiti – kaip tas vyras – slapčiomis, bet galiausiai visi atsiduria ant neštuvų kamuojami pilvo dieglių…

– Ir tada?

– Tada sanitarai juos nuneša į valgomą kambarį, apstatytą valgomais baldais. Net iš čiaupų ten pakaitomis bėga sirupas, klevų sula ir „tūkstančio salų“ padažas…

– Ir tada?

– Tada bulimikas žiūri televizorių, per kurį rodomos romantinės amerikiečių komedijos ir karo dokumentika.

– Ir kas iš to?

– Bulimikas pasveiksta. Normaliems žmonėms pramogų parkas yra dažna linksmybių vieta. Pasveikę bulimikai čia nebegrįžta.

Ar panašus parkas sukurtas ir alkoholikams, paklausti neišdrįsau. Vakarop gausiai prikimštais pilvais mudvi vėl išsirengėme ir išsimurkdėme prie išėjimų įrengtose karštose voniose. Šios, atrodo, buvo keraminės ir aš apsidžiaugiau pajutusi, kad iš čiaupų bėga skaidrus vanduo. Sušiais margintu kimono vilkinti parko darbuotoja davė mums po gabaliuką muilo.

Išėjusi į gatvę vis tiek jutau salsvą vanilės kvapą ant odos. Saulė staiga tartum prigeso, iš baltos tapo pilkai oranžinė.

– Pusė aštuonių, – pasakė pusseserė.

Gatvė atrodė įtartinai tyli ir tuščia. Tolumoje raudonai nutvieksti spindėjo dangoraižių veidrodžiai. Pučiant vėjui girdėjosi, kaip šokinėdamas po glotnutį asfaltą čeža spalvotas plastikinis maišelis.

– Matyt, koks imigrantas pametė… – paaiškino pusseserė vėl su ta kalta išraiška veide.

Gatvės gale išniro sidabrinis autobusas, privažiavo prie mūsų visai be garso, tik sušnypštė atidaromos durys. Įlipusi vidun pagaliau pasijutau kaip namie. Žmonės čia atrodė pažįstamai žmogiški, šiek tiek pavargusiais, mandagių šypsenų nepaženklintais veidais, ir net vairuotojas buvo maloniai irzlus.

– Į kur? – paklausė nežiūrėdamas pusseserei į akis.

– A du keturi, – atsakė ir vėl kaltai pažiūrėjo į mane. Paprastai aš nevažinėju autobusais… Be tu čia dar naujokė, neapsirengusi…

Tik tada pamačiau, kad visi autobuso keleiviai vilki įvairiausiais tautiniais kostiumais. Įsitaisėme pačiame gale, tarp raudonplaukio barzdočiaus ir dviejų aborigenių. Spraudžiantis tarp sėdynių žmonės lydėjo mane suglumusiais žvilgsniais.

– Čia karnavalas? – klausiu nedrąsiai.

Pusseserė, atrodo, nebeturi jėgų nė atsidusti. Matyt, apsunkusi nuo Bulimikų pramogų parko skanėstų, ji netrukus užsnūsta atrėmusi šviesiaplaukę galvą man į petį. Geltonos kasos išsidraikiusios, kvepia plakta grietinėle ir cinamonu, ant kaktos užsmaukta trispalvė karūna šiek tiek spaudžia man ranką. Tik dabar pradedu įtarti, kad pusseserė lietuvišką tautinį kostiumą apsivilko ne mano sutikimo proga… Autobusas slenka lėtai, be garso. Kelyje nebematyti mašinų, prasilenkiame su keletu kitų tokių pat be garso keliu slystančių autobusų. Gatvės nutviekstos fluorescencine šviesa, šaligatviai tušti, švyti parduotuvių vitrinos, vieno skersgatvio gilumoje pamatau stoviniuojantį vaiką su paršiuko galva. Turbūt kaukė. O gal tautinis kostiumas? Įdomu, kokią šalį reprezentuotų? Išgirdusi juoką nukreipiu akis į autobuso vidų. Įsikibusi į autobuso turėklą stovi tamsiaodė moteris, pasipuošusi žolių sijonu ir kokosų liemenėle, vos vos pridengiančia liulančias krūtis. Turbūt havajietė. Ji juokiasi čia atmesdama juodus plaukus atgal, čia nekantriai žvilgčiodama į elektroninį laikrodį. Šalia jos visas įraudęs stovi kazokas, trypčioja, nudelbęs žvilgsnį į pavargusius batus, rankose maigo karakulinę kepurę. Nereikia girdėti nei balso, nei intonacijų – santykių dinamika kaip ant delno. Kazokui patinka havajietė, o havajietei kazokas lyg ir nelabai, bet jis jai gali būti kažin kuo naudingas.

Kitoje stotelėje įlipo būrys rauktais „kvarbatkuotais“ ilgais sijonais pasipuošusių moterų su raudonomis rožėmis standžiuose juoduose plaukų kuoduose. Meksikietės ar ispanės – svarsčiau, bet moterys kalbėjo monotoniška Hepilendo kalba. Priešais mane įsitaisė apkūni geiša ir vos atsisėdusi atsivertė elektroninę skaityklę. Ne visų keleivių tapatybes pavyko atpažinti. Buvau tikra tik dėl Šiaurės Amerikos indėno ir japonės, o visi kiti – pilkaveidžiai, dauguma apsitaisę baltais siuvinėtais marškiniais, panašaus kirpimo kelnėmis ir sijonais, kurie tesiskyrė ornamentais ar atspalvių tonais. Niekaip nebūčiau atspėjusi ir kurioms Afrikos gentims priklausė auskaruoti basakojai individai.

– Pardon… – atsiprašo kazokas, netyčia alkūne kliudęs pliką juodaodės krūtį. Moteris mandagiai nusišypso, matyt, vien tik iš lūpų išskaičiusi kazoko žodžius, – ji su ausinuku, iš kurio girdėti lengva hauso muzika.

Kažkas čia ne taip. Dairausi po autobusą, kol galiausiai suprantu: žmonių kūno kalba nedera su jų kostiumais. O aš, kvailė, tikiuosi hulos iš havajietės, o iš rauktasijonių pietiečių – autobuso aplinkai neadekvataus triukšmingo kleketavimo. Tačiau žmonės čia, nors vilki visiškai skirtingais apdarais, atrodo, tarsi būtų užaugę vienoje šeimoje ar bent jau baigę tą pačią mokyklą. Kuklūs, modernūs, diskretiški, tačiau neprimena drovių, veikiau atsipalaidavę. Nevengia akių kontakto, bet nespokso. Kalba prislopintais balsais, visi ta pačia Hepilendo kalba. Nepaisant kai kurių „laukinių“ įvaizdžio, beveik visi turi modernias elektronikos priemones…

– Ką čia rašai? – pusseserė atsibudusi trynė akis. Autobusas jau buvo aptuštėjęs.

– Kodėl tu apsivilkusi tautiniu kostiumu? – atsakiau klausimu. Pusseserė prikando lūpą. Susimąstė.

– Skaudoka tema… – galiausiai pratarė. – Gal išlipkime anksčiau, einant man smagiau kalbėtis ir aš tau viską papasakosiu? – pasiūlė.

Nežinau, ar iš tiesų ji tiesiog drovėjosi autobuse kalbėti lietuviškai, ar tikrai norėjo pravėdinti galvą, bet netrukus spustelėjusios autobuso „Stop“ mygtuką mudvi atsidūrėme gatvėje. Į veidą padvelkė šiltas miestietiškas vėjas.

 

●

Dabar savo dienas Hepilende prisimenu tartum sapną, įkvėptą fantastinio serialo „Babilonas 5“ ir Salvadoro Dali paveikslų motyvų. Galbūt pasakodama šiek tiek perdedu, paryškinu spalvas ir pagarsinu muziką, bet iš esmės viskas ten buvo taip, kaip aprašiau.

Hepilende ištvėriau ilgus septynerius metus. Per tą laiką visai neblogai išmokau jų kalbą, bet intonacijos – niekaip. Iki tol nežinojau, kad intonacija yra didžioji kalbos dalis. Pusseserė vis dūsavo, kad mano kalbėsena kaip mužikės, o kartais, kai stengdavausi būti itin mandagi, sakė, perdėm paplonindavau balselį. „Net šiurpai per nugarą nubėga“, – sakė pusseserė, bet ir jai kalbėti sekėsi ne geriau. Nors gramatiką puikiai išmanė ir intonacija didžią laiko dalį prilygdavo žinių diktorei, vis ne laiku išlįsdavo gimtieji jaustukai ir ištiktukai. Pavyzdžiui, kartą, jau eidama į egzamino patalpas ir atsitrenkusi galva į durų staktą, kad suriks:

– Oi!!! Ai!!!

Ir iš karto aišku, kodėl dėvi tautinį kostiumą. Tikrasis Hepilendo pilietis juk suriktų „Ou!“ arba „Auč!“

Nacionalinio drabužio įstatymas buvo priimtas kaip vienas Hepilendo pilietybės ir asimiliacijos patvirtinimo punktų. Dabar tiksliai nepacituosiu, bet mintis tokia: jeigu nori tapti Hepilendo piliečiu, turi atsisakyti visų prietarų, tautinių manierizmų ir stereotipų. Kitaip tariant, jei Hepilendo pilietis garsiai juokiasi, vadinasi, kažkas tikrai juokinga ir ginkdie ne todėl, kad jis koks italas ar rusas. Kad įrodytų savo kultūrinį neutralumą, imigrantai turi laikyti egzaminus. Iki tol, nors jau išmokę kalbą ir kultūrinius kūno kalbos kodus, visi privalo vilkėti savo tautinius kostiumus. „Kad žinotume, su kuo turime reikalą“, – sakė Hepilendo prezidentas. Ir tik išlaikęs egzaminą gali pradėti naudoti guminį makiažą ir persirenginėti visokiais istoriniais Ali Baba ir Cezariais…

Visai smagiai jaučiausi kas rytą vilkdamasi šiurkštokus balto lino marškinius ir tą languotą sijoną su balta prijuoste. Savo kostiumo įkvėpta net pradėjau rytais duše traukti „Augo girioj liepužėlė, nepabuvus šokėjėle nebus geraaa audėėėjėlėėė!!!“, bet pusseserė sakė, kad tai bloga mintis. Geriau net laiką duše skirti hausui ir kitokiai progresyviai muzikai.

– Ką gi… – atsidusau tada. Bet dūsavimas, pasirodo, irgi buvo lietuviškas ir slaviškas bruožas, kurį reikėjo išgyvendinti.

Šiaip Hepilende nebuvo blogai. Didžią maisto dalį gaudavome dykai. Galėjome rinktis – dirbti ar ne. Nors įstatymas mums leido įsidarbinti ir gauti daugybę Hepilendo darbuotojų privilegijų, šalyje vyravo tokia nuostata, kad kol dėvi nacionalinį kostiumą, esi lyg ir nevisavertis. Taigi, žmonės arba tiesiog vengdavo rodytis viešumoje ir visai nedirbdavo, arba pasirodę viešumoje elgdavosi kuo panašiau į Hepilendo filmų herojus. Šiuo atžvilgiu mano pusseserė buvo drąsi ir novatoriška: lietuvišką karūną ant geltonų kasų dėvėdavo aukštai iškėlusi galvą ir dažnai rodydavosi viešumoje. „Tik stebėdama vietinius galiu išmokti jų manierų“, – sakydavo.

Man visas šitas drabužių reikalas atrodė anekdotiškas ir dėl to per daug nesukau sau galvos. „Nepabuvus šokėjėle…“ traukdavau sau ir toliau. Bet vienas dalykas Hepilende tikrai užkniso. Tai visuomenės sveikatos politika, vietinių dar vadinama „valgyk ką nori, mes nusprendėme už tave“.

Sveikatos priežiūra čia buvo nemokama ir labai puiki, tačiau dar puikesnė buvo prevencija. Mėsos produktai Hepilende buvo tabu, kava gaminama be kofeino, saldumynai – be cukraus, arbata – tik natūralių žolelių, alkoholis – tik vintažinis šampanas (reklaminis šūkis „Nuodykis stilingai“), todėl labai brangus ir beveik niekas jo neįpirkdavo. Aliejuje keptų ir miltinių patiekalų buvo galima gauti tik Bulimikų pramogų parke. Bet lankytis ten per dažnai atrodė nepilietiška, ypač tautinį kostiumą vilkinčiam imigrantui.

Meilės reikalai man irgi sekėsi nekaip. Hepilendo piliečiai paprastai vengdavo maišytis su tautiniais rūbais vilkinčiais atėjūnais, o patys imigrantai irgi vieni nuo kitų laikydavosi atokiai. Maždaug: „Nors mes abu imigrantai, aš vis tiek greičiau už tave gausiu guminį kostiumą, todėl mūsų santykiai neturi ateities.“ Kartą panašius žodžius man ištarė Bulimikų pramogų parke sutiktas italas. Jis ten lankydavosi, aišku, dėl picų. „Kol neatprasi pusti savo tešlos su pomidorais, apie Hepilendo pilietybę tik svajok“, – taip jam ir pasakiau. Italas dirbo žaliavalgių makaronų fabrike, rytais į mėsmalę panašia mašinėle maldavo žalius cukinijų makaronus.

– Nesakyk „mėsmalė“. Man iš karto akyse Tarybų Lietuva su virtų bulvių cepelinais… – pasiskundė pusseserė.

Ji taip jau buvo įpratusi – viską, kas Lietuvoje buvo blogai ar neetiška, priskyrė tarybiniam ar slavų kultūros palikimui. Viską, kas, anot jos, mūsuose buvo gerai (antai santūrumas ir gintaras), buvo baltiška, šiaurietiška, autentiška, skandinaviška. O man buvo nusispjauti. Ilgėjausi ir virtų bulvių cepelinų, ir tarkuotų bulvių cepelinų, ir burokėlių mišrainės, ir laidos „Labas rytas“ per Lietuvos televiziją, ir molinukų Kaziuko mugėje, ir turgaus bobų patarimų, ir „Maximos“ akcijų, ir jaukių raštinės prekių parduotuvių, pėdkelnių parduotuvių, Keistuolių teatro dainų ir kartais netyčia mašinoje įjungiamo Marijos radijo, „Delfi“ komentatorių, pardavėjų karalienės liokajaus išraiškomis parduotuvėje „Zara“, Palmiros horoskopų, Šulijos orų prognozių, baravykų, voveraičių, petražolių, agrastų, serbentų, saldžios sriubos, grietinės…

– …spirgų! Karštų čeburekų! Šalto alaus! „Kino pavasario“! Vėlinių! Užgavėnių! Čigonų! – kartą ėmiau taip garsiai rėkti per miegus, kad pusseserė ant veido uždėjusi pagalvę vos manęs neuždusino.

– Nedaryk gėdos, durne, – sakė.

Netarusi nė žodžio atsikėliau, apsivilkau savo tautinį kostiumą ir trenkiau durimis. Lauke buvo žvarboka, bet mane šildė mintis apie keptą juodą duoną su česnaku ir savus žmones, kurie mane iš karto supras, mylės ir sveikins kaip giminę, vos pamatę mano apdarus!

 

Namuose

 

Einu Kaune Vilniaus gatve, bet manęs niekas nesveikina. Net „Aladino“ pardavėja manęs neprisiminė, aptarnavo susiraukusi. Tiesa, gatvėje mane nufotografavo pora turistų, klausė, ar grįžtu po Dainų šventės, pagyrė kostiumą. Bet visi mano draugai ir net močiutė įkyriai zyzė:

– Persirenk. Atrodai nei šis, nei tas.

– Bet čiagi mūsų tautinis kostiumas! Vienintelis toks! Hepilende guminiai žmonės traukia mus per dantį, bet čia galime laisvai džiaugtis rūtų vainikėliais ir gintariniais karoliais ir…

Bet niekas manęs nesiklausė. Žmonės ėjo pro šalį, palydėdami mane labai panašiais žvilgsniais, kokius jaučiau Hepilende. Jų akys sakė: „Nieko asmeniško, bet…“

Draugės priekaištavo, kodėl neparvežiau batų, puoštų gyvais tarakonais, pasakojo apie botulino injekcijas ir savo atostogas Toskanoje.

– O aš vis tiek važiuosiu į Palangą, – atšoviau joms.

Muistausi. Nerandu sau vietos. Užmerkiu akis ir jau matau save įdegusią, einančią Basanavičiaus gatve link tilto palydėti saulės. Pasipuošusią tautiniu kostiumu. Būtinai suvalgysiu vafliuką, mirkytą karštame šokolade, o tada grįžusi į poilsio namus žiūrėsiu senus serialo „Giminės“ ir „Kelio į žvaigždes“ įrašus. Nesuprantu, kodėl manęs niekas nebesupranta?