Eilėraščiai

rezonansas

 

Francesca Woodman. Kariatidė. 1980

Matau tave lapuose po žiemos:

vėjas gena juos greitkeliu –

sausus pamišusius…

Lapai, kurie neišsprogs atskirti nuo kūno

dvikamienės liepos,

nepasieks jie dangaus karalystės.

Kraujas teka many uždaru ratu,

suka į priešingą pusę

evoliucijos karuselę:

tampu driežu, gyvate,

nuodinga tarantula,

infuzorija klumpele,

bakterija – –

Matau tave raudonų namų kiemuose,

gatvių vakuume,

tarp vienišų kosmonautų

neišsipildžiusių svajonių aureolėm –

kaip skaisčiai jos švyti!

Gęstant dangaus šviesuliams

maximos neturi jokios reikšmės –

nesvarbūs jų nežinomieji.

 

Nėra ryšio – tik ta pati radijo stotis,

tos pačios bangos – – – – – –

 

šeškinės apreiškimas

 

Nepasotinamas yra mano sielos alkis,

kurį malšinu kimšdama kūną.

 

Esu pasiilgus

      Esu pasiilgus

             Esu labai pasiilgus –

 

todėl prašau buvusias ir būsimas mylimąsias,

ir jus, netikras seseris,

melsti už mane Deivę Motiną

amazonių dangaus kariuomenės.

 

Nepereinami yra kambariai,

atskirti viengulėm lovom.

Nepakeliamas karštis

svetimo namo sienų.

Nenumalšinamas

žemės gelmių troškulys

daugiabučių dirbtiniais

orgazmais.

 

Šventas

    Šventas

        Šventas

Šeškinės

       šešiolikaaukštis – –

 

autodetektyvas

 

Stabteliu tarsi atsitiktinai, nesitikiu pamatyt –

ar viliuosi visgi?

Miegamojo ir virtuvės langai prasižioję į viršų –

kažkas kvėpuoja kambario viduriuos.

Medžiai dar nesusprogę braižo tinklainę.

Tykau ne savo, ne sau –

kas paaiškins mano jausmų trajektorijas?

Verias bedugnė, auga šakos gilyn –

traukia mane iš savęs

tuštumos dygliakiaulė.

Bandau ją užmušt greitu ir lėtu maistu,

visokio taurumo gėrimais,

tabletėm, kvailom pareigom…

Gerai, kad paskambinai –

stovėjau penkto aukšto balkone

tarp durų ir šiukšlių vamzdžio

pakeliui į laiptinę.

Stovėjau šventą migrenos valandą –

nežinojau, kur eiti, ko griebtis, pas ką

išmelsčiau smulkios užuojautos.

Nors tarp dangaus ir žemės

nenorėjau smulkių:

viskas arba nieko!

Šachtos tamsoj

nieko aidas stipresnis.

Todėl esu tik užribio pėstininkė –

vagis, mintantis tavo drebuliu.

 

nesvarumo būsenos

 

Pirmą dieną lijo lietus. Iš stoties – į „Makdonaldo“ katedrą.

Tas pats kelias pirmyn ir atgal – pro taip pat apstatytą pragarą.

Pirmą dieną Ženeva žalia. Apkapoti medžiai prie ežero –

tarsi kūgiai be smegenų. Tu stebies, kad mane tai stebina.

 

Pirmą dieną buvom pavargę, neišmiklintom kojom ir nuovoka.

Iš bažnyčios pranyko gotika, bet išliko pilka užuolaida:

tokio ilgio, kad mus suvystytų tris kartus – ir pakeltų į kupolą.

Aš stebiu, kaip mane stebi. Ir jaučiu, kad pasaulis sukasi –

 

su manim arba be manęs. Aš esu tik ašis pasvirusi.

Svaigulys atsiranda tada, kai ateiviai ir žmonės mylisi.

- – – -

 

Pirmą dieną kopėm į kalną. Antrą dieną atėjo pavasaris.

Nežinia kodėl – po rudens. Nusileidom prie ilgo ežero,

įsisiautusio kiaurai į lietų. Jis garavo atgal į debesį.

Bangomis ne vilnijo – plakėsi, lyg pagautas meluojant. Nepamenu,

 

apie ką ir kodėl kalbėjomės – bet galiu pasakyt, ko nesakėme.

Priešais degė kalnynai Rericho. Saulė leidos į žemę kvadratinė.

Trečią dieną iš mirusių kėlėme. Iš sušaudytos viengulės lovos.

Ji išlaikė du kūnus stojiškai – su sulaužytais šonkauliais šokome.

 

Nereikėjo mums jokio obuolio – pažinimo saldžių gyvačių.

Gėrėm nuodus kaip vandenį šventintą. Neapakome.

 

filmo motyvas

 

Ežeras-jūra-ežeras:

švysteli saulės kardas.

Paukščiai filmuoja Hitchcocką –

mes nepataikom į kadrą.

 

Masinių scenų saulėlydžiai

tūkstantį metų kartojasi.

O tu vis tiek nenuspėjama –

neskiemenuojama.

eterio bangomis

 

Yra moterų, kurios įkvepia norą jas laimėti ir jomis mėgautis;

bet šioji žadina geismą lėtai mirti jos žvilgsnyje.

Charles Baudelaire

Akimirką šią

norėčiau išverst savo vidurius

į tavo kalbą,

rasti tikslius atitikmenis banalybėms,

asketiškais judesiais nubrėžt melodijos kreivę

it koks ekvalaizeris – – – – – –

Norėčiau būti laikrodis ant tavo riešo

(tu nenešioji laikrodžio),

kuprinė ant baleto ištemptų tavo pečių

(pamiršai baletą, kuprinę su puantais).

Norėčiau būti tavo kompiuterio ekranas,

slapta kamera

ir kartu nežinoti, ką ir kodėl transliuoju:

neskaityti laiškų, neklausyti pokalbių –

tiesiog būti tame pačiame kambary

tavo akivaizdoj.

 

tolstanti

 

Žinau, tu išliksi rami

kalnuotos vietovės vėjuose.

Maži virpesiai nevirs

fatališkais žemės drebėjimais.

 

Žinau, tavo laikas ilgės,

kol pauzės įtrauks į sūkurį.

Kažkas viduje trupės –

paliksiu byrėt tuos trupinius.

 

Žinau, tavo meilė (išties –

ar reikia rašyti tą žodį?)

kabinasi už nevilties – –

Tai irgi viltis

 

neguodžianti

 

 artumo aritmetika

 

Nenoriu skaičiuoti valandų ir minučių,

kvėpuoti pagal tavo nuotaikas.

Vienas yra mano gyvenimas – ir aš viena,

kad ir kaip man patiktum.

Vienas langas žvelgia į kalnus – nuo viršūnės

atsimušęs žvilgsnis krenta į vieną lovą, stalą, kompiuterį,

mėlyną dušo kabiną.

Vienas balkonas žvalgosi įstrižai ir net kaimynai

tik už vienos sienos, kita – galinė. Tai mane džiugina!

Vienas yra deadline’as. Daug tarpinių stotelių iki finišo.

Turiu šį tą išmokti, šį tą parašyti, kol tu

tyrinėsi naujus kūnus ir senstantį savąjį.

Žemiški kūnai netraukia mano planetos –

mirusių žvaigždžių šviesa tejaudina šiltnamius.

Man labiausiai patinka ambivalentiškas oras –

ne saulė, ne lietus, ne šaltis ir ne karštis.

Tiesiog – tokie debesys. Pilki kamuoliniai debesys.

Ir vienas kavos puodelis ryte.