Tėvo knyga
Kostas Poškus. (Ne)šventųjų gyvenimai: alytietiškos istorijos. Alytus: Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka, 2015. 206 p.
Rašant apie tėvą ir jo knygą (nors knyga šiuo atveju tėra atributas) galima net du kartus užlipti ant to paties grėblio (ir gauti porą neblogų „fanarų“, bet tikrai ne „fanfarų“). Regis, kad pats aptariamos knygos pavadinimas „(Ne)šventųjų gyvenimai“ koduoja tokį recenzento dualizmą… Vienu atveju (atveriant savo visas pasąmonines žaizdas bei sopulius) gresia tapti Kafkos epigonu, suvedinėjančiu sąskaitas su vienu iš savo „gimdytojų“ (tai gresia elementariausių individų maištu ar kažkuo panašiu, dvelkiančiu „amžiaus pabaigos“ determinizmu), kitu – giedant ditirambus Patriarchui ir demonstruojant neblėstantį politkorektiškumą, įmanu pasiversti Partijos Anūku arba Pulko Sūnumi, tai yra tokiu, kurio visi keliai yra atviri (nes už nugaros stovi Papa, Partija, Pulkas ar bent Vyriausybė). Vienu žodžiu, toks sublimuotas nepotizmo variantas… Bandysiu būti ir toks, ir toks – tai yra išsaugoti paskutinius objektyvumo likučius. Esmė ta, kad niekuomet nerašiau knygos recenzijos (nors visuomet norėjau), nes esu ne literatūros, o šioks toks dailės kritikas. Bet net ir būnant dailėtyrininku visada būdavo sunkiausia rašyti apie artimus žmones, bičiulius, draugus, tiesiog pažįstamus. Taip pat keblu kažką pasakyti apie tuos kūrinius, kurie ypač patinka, nes jausmų antplūdis nugali sveikąjį kritinį protą…
Tėvo knyga yra šiokie tokie paistalai. Tai neturėtų stebinti jį pažįstančių. Tėvas mėgsta kalbėti, plepėti, net blevyzgoti. Ypač mėgstamas jo žanras yra dainuojamoji poezija – tiksliau, trumpi eilėraštukai, nešvankios dainelės, pamokantys (bet dažniau nepadoriai) aforizmai. Sąvoka „paistalai“ čia neturi neigiamos potekstės, nes pliurpdamas, plepėdamas, blevyzgodamas pasakoja ir daug rimtų dalykų. Taip čia ir yra! Tokia gyvenimo druska… Pasakojimai yra neatsiejama tėvo gyvenimo dalis. Vėl tarsiu iš savo patirties. Gyvename skirtinguose miestuose, todėl kiekvieną dieną nesusitinkame, tačiau net ir dabar vasaromis kūrendami laužus pamiškėje, vasarvietėje, keičiamės istorijomis (tekstai – iš to paties). Arba dar – savo studijoje, buvusių carinių kareivinių palėpėje, net tapydamas arba ruošdamasis dažo tepimo ant drobės procesui (pavyzdžiui, kaldamas porėmius, gruntuodamas būsimąjį pagrindą), tėvas ką nors pasakoja… Juo labiau kad pamenu net ir mažas dienas, kai su sese prašydavome: „Tėte, papasakok ką nors iš savo vaikystės!“ Tuomet kaip iš gausybės rago pasipildavo trumpos žodinės novelės apie skendimą senojo poligono vietoje (vėliau ten iškilo mašinų gamykla), ožkos ganymą ant senojo geležinkelio pylimo šlaitų, fiziškai sunkų, tačiau dvasiškai malonų darbą liejykloje, apie tarnybą tarybinėje armijoje (kurioje būdavo visokių absurdiškai neįsivaizduojamų situacijų, nuo baisių iki juokingų), apie studijas Dailės institute (pavyzdžiui, kaip vienas bičiulis atliko vieną reikalą Lenino paminklo papėdėje ir paskui bijojo, kad pateks į viską reginčio Didžiojo Brolio akiratį), apie senuosius alytiškius – keramiką Brazdžių, mokytoją Raičinskį, futbolininką, pravarde Špykis, ir panašiai.
Ir čia belieka pasakyti du dalykus. Pirma, taip, tėvas yra iš senųjų alytiškių padermės. Senieji alytiškiai – tai ta Pietų Lietuvos miesto gyventojų dalis, savotiška kasta, kurie kažkokiais (bet visų pirma – emociniais) ryšiais siejasi su anuo, buvusiu, tarpukario Alytumi (dėl sovietmečio industrializacijos jis išaugo, išpampo ir pasikeitė neatpažįstamai). Reikia pasakyti, kad tikras alytiškis niekuomet netapatins savęs su dzūku – Alytuje nebūdavo dzūkuojama, čia šnekėta arba literatūrine kalba, arba vietiniu dialektu, taip pat lenkiškai, ivritu, net totoriškai. Su tikrąja Dzūkija Alytų sieja prigimtinis alytiškių noras pasakoti – ir vėl ne tik pasakoti rimtu veidu, bet ir pliurpti, plepėti, sapalioti. Tad tėvas ir jo knyga yra kuo tikriausia šios tradicijos kūniška išraiška – personalizuota vieno provincijos miestelio kronika. Tad antras natūraliai kylantis klausimas (ir atsakymas) – tai, be abejo, santykis su Jurgiu Kunčinu. Visgi didysis, išsamus, ypač žinomas Alytaus kronikininkas yra J. Kunčinas. Tėvas su juo nekonkuruoja, nediskutuoja ir kitaip nepalaiko santykių (nebuvo jie ir draugai, tačiau iš matymo vienas kitą pažinojo, juolab kad mokėsi toje pačioje 2-ojoje vidurinėje). Žinoma, juos sieja bendra erdvė, panašūs nutikimai ir situacijos (visgi ta pati karta), net personažai (kad ir minėtasis legendinis futbolininkas Špykis). Taip pat tėvas su savo naratyvu iš dalies lyg ir praplečia tą pasakojamąją liniją. Tačiau tiesiog vienas pasakoja savo istoriją, kitas – savo. Tai nėra Juodojo ir Baltojo metraštininkų dialogas. Tai lygiagrečiai srūvantys pasakojimai…
Juo labiau kad knygoje dar svarbus ir iliustracinis lygmuo – piešiniai (kartais su komentarais ar bent jau aiškiai išraitytais pavadinimais) papildo tekstinį pasakojimą. O pavadinimas „(Ne)šventųjų gyvenimai“ (nors antraštės su dalelytėmis, priešdėliais, įterpimais NE dabar yra be galo madingos, net šiek tiek nuvalkiotos) paimtas iš vieno pasakojimo ir jo turinio – nes tai, apie ką rašoma, iš tikrųjų yra iš nešventųjų gyvenimo sferos. Tačiau juk net ir ten galima surasti šį tą sakralaus…
