Raudonoji knyga

Ji stovėjo visiškai nuoga, pievos dulksnoje, žydint aguonoms. Svyravo žali kotai, virpėjo jos liaunas kūnas. Nė nenumanė, kad kaip tik tądien prasidėjo laukinių aguonų žydėjimo inspektavimas. Nenutuokė to nei ji, nei kas kitas, nors aplinkui nieko nebuvo. Tačiau kažkur netoliese jau patruliavo jaunų pareigūnų būrys, surašantis žydinčių aguonų laukus. Spaudoje buvo ką tik pasirodęs straipsnis pavadinimu „Laukinės aguonos reabilituotos“, jį į savo tinklalapį įsikėlė net Policijos departamentas.

Frank Horvat. Karara. 2011

Ji būtų nusikvatojusi, jei kas būtų jai pasakęs, kad dabar ji stovi reabilituotame aguonų lauke, apie kurį šį rytą kalbėjo ir radijas, cituodamas provincijos žurnalistę: „Men­kai šienau­ja­ma mies­to ir priemiesčio te­ri­to­ri­ja su­tvis­ko lau­ki­nių aguo­nų žie­dais, ke­lian­čiais žmo­nėms pa­si­gė­rė­ji­mą ir nuo­sta­bą. Šiaip visiškai nepatrauklaus miesto ribose, greta pramonės parko, purpuru sutvisko žydinčių aguonų keleto hektarų laukas.“

Tikra tiesa, gyventojams „purpuru tviskantis laukas“ tapo masinančia atrakcija, ypač po to, kai buvo paskelbtas gamtos draustiniu ir kelios aguonų rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Kalbėjo, kad dėl ypatingo meninio statuso. Iki tol grožėtis žydinčiomis aguonomis važiuodavę į rajono teritoriją, dabar žmonės maloniu reginiu galėjo gėrėtis pačiame mieste arba, kitaip tariant, „neištrūkę iš jo“. Kažkas net pastebėjo, kad auštant, anksti ryte, aguonos, rodos, virsta nuogomis moterimis raudonais plaukais, tačiau pareigūnai tai pavadino žydėjimo sukeltu haliucinaciniu afektu, kuris yra visiškai nekenksmingas, nes pagrįstas tik vizualiniu įspūdžiu. Gyventojai nebegalėjo ištrūkti ne tik iš miesto, bet ir iš žydinčių aguonų laukų. Akylesni stebėjosi, kad raudonai nusidažiusiomis teritorijomis nesidomėjo su fikcine (arba menine) narkomanija kovojanti kokia nors struktūra, tačiau policininkai patikino, kad jau ryt turėtų būti pradėta akcija „Aguona“, kurios metu bus surašomi visi žydintys laukinių aguonų pulkai. „Armija to pavadinti dar negalime, bet mastai tikrai dideli“, – kalbėjo pareigūnai ir pridūrė, kad iš aguonų pagaminti kvaišalai – jau praeitis.

Taigi kaip tik ši akimirka ir buvo ta, kai prasidėjo akcija „Aguona“ – laukinių aguonų žydėjimo reabilitavimas. O ji, visiškai nuoga, lėtai ėjo pirmyn, pirštų galiukais braukdama per aukštų žolynų smaigalius, sukrutindama žydinčių ir dar neprasiskleidusių aguonų burbuoles. Jos oda sruvo vanduo. Įsilijo. Priekyje tyvuliavo pieva, už nugaros, tolumoje, driekėsi violetinė miško juosta. Nuo drėgmės jos plaukai ėmė raizgytis, suktis, garbanotis, lyg būtų deginami nematomos liepsnos, ir lipte lipo prie šlapio kūno. Stangrios krūtys, auksinė švelniu pūku padengta oda, iki liemens banguojantys šviesūs plaukai – toks grožis pievą pavertė nežemišku reginiu, ką ten purpuru tviskančiu lauku, kur ne kur blyksinčiu raudonais lašais arba, anot vietinės spaudos, „deimantais“.

●

Ji buvo grožio fikcija. Meninė figūra. Realybė, kurią kažkas iš nieko pagimdė. Ji buvo ta, kuri norėjo išmokyti arba bent perduoti žinias apie turinio grožį ir meilę. Visiškai nieko nesitikėjo nei iš kitų, nei iš aplinkos – tiesiog egzistavo. Pastaruoju metu pasidavė Hermano Hesės įtakai. Ši vasara buvo paskutinė Klingzoro vasara. Ji su mokiniais skaitė tą knygą, kalbėjosi, paskui ėmėsi kitos Hermano knygos – tada ji atmintinai cituodavo „Sidhartą“: „Daugelį metų mane lydėjo karšta svajonė – netgi ne lydėjo, o įsišaknijo manyje, maitinosi iš manęs, siurbė iš manęs jėgas.“ Cituodama vis pabrėždavo žodį „svajonė“ arba „maitinosi“, „siurbė“. Citatą pratęsdavo savais žodžiais, o neišmanėliai nežinojo, ties kuria vieta prasideda ar baigiasi jos mintys. Joje taip pat glūdėjo svajonė it sena gluodena, gyvatė, kuri ją maitino ir siurbė kartu su jos mokiniais.

Visi jie analizuodavo kūrinį taip, kad nukeliaudavo kažkur, kur augo draudžiamas vaisius. Panirdavo. Išbandydavo tai realiu fantazijos išplėtimu veiksmais. Užtai būdavo įdomu skaityti, analizuoti, suvokti knygos arba literatūros kūną. Taip, ji visada pasitelkdavo kūną. Tai buvo jos išskirtinė metodika – šiek tiek instinktyvi, bet autentiška. Meninius tyrimus pradėdavo prieš tai pakalbėjusi apie kūno fenomenologiją ir jo reikšmę kūrinyje. Apie kūrinio kūniškumą. Bendrą tekantį kraują. Kraujomaišą. Kai raidės, eilutės, maži juodi grūdeliai daro didelę įtaką meniniam kūnui. Tie maži juodi grūdeliai – tai kūrybiniai kvaišalai, nusijuokdavo visi. Ir prasidėdavo orgija, tikra meninė orgija. Kraujomaiša vykdavo tarp literatūros, tapybos, meilės, muzikos, teatro, šokio, geismo, retorikos ir poezijos. Nauja Raudonoji kamasutros knyga buvo kuriama ir perrašoma skaitant arba analizuojant kūrinį iš kitos pusės, kita poza, lėtinant ar didinant tempą, ištęsiant pauzes ir t. t. Kartais užtekdavo tik liesti knygą, jos viršelį – jos paviršinį kūną, neįsiskverbiant į gelmes.

Mokinių buvo daug. Bet jis vienintelis buvo vyriausias, suaugęs, jos Kitoks mokinys. Toks pat fikcinis variantas. Demiurgas. Aukštas, jaunas, naivus, geidžiantis. „Iš pirmo žvilgsnio ta svajonė buvo graži ir ne per daug nekukli. Jos esmė tokia: prieglobstis.“ Tai buvo ne tik kūrinio mintis, tai buvo ir jo svajonė. Beveik šuniškai ištikimai skambanti jo svajonė. Hesiškai. Haskiškai. Dėl jos jis buvo pasiruošęs padaryti bet ką. „Jis buvo nuostabus, mano potroškis ir svajonė, skambėjo maloniai ir kukliai, galėjo remtis pavyzdžiais, žymiais poetais“, – kartodavo ji. Jis buvo pasiruošęs išnagrinėti net dar neprasiskleidusias aguonas, dar nesubrandinusias mažų juodų grūdelių, ir, cituodamas „Sidhartą“, sukurti kažką, kas prilygtų dieviškam aguoniniam gėrimui. Vis dėlto tas meninis literatūrinių orgijų kratinys jam labiausiai patiko. Nes ir jis ieškojo prieglobsčio. Nes ji, Mokytoja, taip sakė – gera knyga yra saugus lizdas, irštva, ola, ertmė, į kurią įsiskverbęs nebegali likti toks pat, koks buvai. Į gerą knygą turi įeiti. Kaip į mane. Kaip į žiedą, jo pumpurą – praskleisti jį.

Jis kalbėjo, kad bus dailininkas. Todėl mokėsi atpažinti visus raudonos atspalvius – jos mėgstamiausius. Ji dažnai vilkėjo raudoną šilko suknelę. Arba karmino spalvos krepdešino tuniką. Arba varpelio formos švelnios marūno spalvos sijoną ir palaidinę. Jos visada aptemptos krūtys atrodė lyg tuoj sprogsiantys aguonų pumpurai. Ją dengiantys drabužiai buvo trisdešimt trys raudonos atspalviai – realūs, neišgalvoti, nepadiktuoti literatūrinės fantazijos. Tarp jų ir geismo atspalvis. Ir orgijų. Ir pragaro. Ir meilės. Ir kantrybės. Kai viską aplink nuspalvindavo ši paletė, jis įmerkdavo savo plaštakas į žalius dažus, į pievą ir dar į kažką, ko nesuvokė, ir varvančiais delnais apskliausdavo du raudonus stangrius jos pumpurus. „Ir jis vėl pradingo kitame kambaryje“, – ištardavo ji, jo prieglobstis. Lyg žiedlapiai sijonas skleisdavosi papūtus vėsiam vasaros vėjui ir jos aimanos gūsiui. Tada pasimatydavo dvi liaunos aksominės kolonos. Paleidęs pumpurus jis sukniubdavo prie jų. O ji toliau sau ramiai klausinėdavo, kaip jis suvokia vieną ar kitą, tarkim, „Sidhartos“ eilutę. Tarsi jis nebūtų realus. O gal taip ir buvo? Todėl jis ir toliau atlikdavo ritualinius aktus tarp dviejų kolonų, lyg gotikinio stiliaus bažnyčioje, kol jos surištas garbanas išdraikydavo vėjas. Bet tai nebuvo hesiška. Tada ji užsidėdavo mokytojiškus akinius. Ir tai nebuvo meniška. Jos rubininė šilko suknelė ir plonas liemuo buvo kur kas daugiau nei juodi literatūrinio mokslo rėmai. Gal Hermanas ir stebėjo visa tai iš dangaus, gal ir mėgino atlikti savo vaidmenį to vaikino, to Hermano, rankomis ir kūnu? Gal. Meninė transformacija. Beveik reinkarnacijos lygio. Autorius mėgino jos galvoje sujaukti atsidavimo skaitytojui kelius ir būdus, o aistros geidžiantiems jaunuoliams – susižavėti savimi pačiais. Taip, tikrai kūno vaidmuo literatūroje buvo labai svarbus. Ypač skaitytojo kūno. Miręs autorius net siūlė literatūrinio veronalio – jis jį mėgo gyvenime, nuobodulį, migdančią aistrą. Tačiau autoriniai planai visiškai nemasino laukinio jauno kraujo, ištroškusio praplyšti kartu su aguonų žiedais. Literatūrinis kraujas plūstelėjo į jos paslėpsnius, sužadindamas dar didesnį aistros gaivalą.

Ji žinojo, buvo patyrusi, kaip sunkiai save laiko prisirpęs aguonos pumpuras, kaip jis trykšta skaisčiai raudona geismo energija iš vidaus, tačiau vis dar prilaikomas žalių minkštų pumpuro įsčių, kurios neleidžia įvykti kosminiam sprogimui, sulaiko plyšimo energiją ir užburia nekantriu laukimu. Tada kažkurią akimirką prasiveržia viršūnėlės aimana. Amarantinės aguonos lūpos pačiame smaigalyje vos vos praveria mažas lūputes ir gviešiasi suvilioti bet ką. Nesvarbu nei lytis, nei gentis, nei rūšis. Tai grynoji aukštoji literatūra. Svarbu suvilioti ir sprogti. Tai taip palaidūniška. Tokie taurūs kreatyviniai, laukiniai, geismingi lyg liepsnos epitetai ir metaforos, nes niekas niekada nematė, kada įvyksta pumpuro sprogimas. Ką tik prasikalęs aguonos raudonis būna susiglamžęs. Taip, kaip ir jos šilkinė suknelė po meilės kvaitulio. Žinoma, tada kažkas ją vadindavo pačiais nešvankiausiais literatūriniais vardais: Kunigunda, Veronika, Ana ir Afrodite, Nausikaja, Lolita ir šimtais kitų.

●

Bet kuri analizė ir dvasinis orgijų šėlsmas ją suglamžydavo, suniokodavo, ir jos kūnas sprogdavo. Ji kaip aguonos žiedas numesdavo raudonus lapus ir likdavo tik plika burbuolė. Auksinė kolona. Kuri kasmet, kaskart po devynių mėnesių ims pūstis ir pabirs grūdeliai. O gal ir nesipūs. Bet greičiausiai ji ims barškėti ir nešios iki pat vėlyvo rudens daug galimybių, daug puslapių, daug eilučių, daug kūdikių. Daug kitų užsimezgusių vaisių.

Tačiau dabar ji ėjo pieva, be krypties ir be tikslo. Aplink nebuvo nė vieno žmogaus, tik kažkur tolumoje patruliavo jaunų vyrukų būrys. Surašyti žydinčias aguonas – ne juokai, tai buvo rimtas darbas, akcija, vykstanti per visą šalį, o pirmiausia šiame, banditų ir mafiozų, mieste, kuriame gėlių pavadinimai turėjo didžiulę įtaką jų kiaurai nusikaltėliškai sąmonei. Dėl to šiame mieste buvo ypač svarbu fiksuoti nelegalų laukinių liepsnų žydėjimą. Inspektuoti ir reabilituoti tokį reiškinį reikėjo meninio įkvėpimo, ne tik pareigūniško nuoseklumo, todėl vyrukai iš pat ryto jo deramai paieškojo, paskui pažiūrėjo, ką privalu, ko norisi jauniems ir drąsiems, ir nusprendę, kad jau meniškai įkvėpė visko kaip reikiant, patraukė inspektuoti žydinčių aguonų.

Kai jų būrys ėjo pamiške, vienas iš jų atsiskyrė. Jo budri akis šalia besidriekiančioje pievoje pastebėjo per didelę aguoną. Pakvipo spec. užduotimi. Įžvelgė suglamžytus jos lapus ir puslapius. Raudonus žiedus ir pusžiedžius. Jos suknelė buvo sudraskyta. Atrodė lyg pasruvusios kraujo dėmės, bet kūno niekur nebuvo. Todėl jis ėmė ieškoti. Sekė lyg medžioklinis šuo ką tik tvinksėjusio geismo pėdsakais. Iš patrulio jis virto kažkuo kitu, keistu padaru, eiline literatūrine fikcija. Uostė ir kvėpė, klausė ir sliūkino. Vis arčiau pievos, vis labiau priglusdamas ir uosdamas jos geismo ir jos lyties aitrumą. Kažkas tolumoje subolavo. Jis nušuoliavo lyg jaunas eržilas. Jis buvo status, eiklus, geismingas. Tvinkčiojo raudonas jo pulsas ten, kur negalėjai nieko daugiau padaryti, tik įsiklausyti į tuos beširdžius dūžius. Ir jis įsiklausė. Ir paėmė ją. Atsivėrusią, nuogą, šlapią, aplipusią aguonų žiedlapiais. „Koks nusikaltimas, patruli“, – sušnabždėjo ji iš pasitenkinimo. Jis praskleidė ją. Ji atsivėrė. Jis įėjo, ji – priėmė ir pavaišino savo turinio nektaru. Sakė, kad norinti jo. Jis nematė jos akių, ji visąlaik dejavo užsimerkusi. Po kūnais raitėsi sumaitotų aguonų kraujas. Daug kraujo. O gal jos nekaltybės amžius. Sakėsi, kad jis yra jai pirmas. „O?“ – suglumo pareigūnas ir iš naujo išgirdo antrosios širdies dūžius, vėl prisipildžiusius geismo. Tada ji pasitaisė: „Ne, tu paskutinis mano skaitytojas.“ – „Taip geriau“, – sušvokštė jis ir vėl grumdė jos vidinę šventyklos navą. Ten buvo šilta ir drėgna. Slidu ir paslaptinga. Lyg nepažįstama irštva eitum nuogas. Tik dar kaitintų saulė. „O kur tas kitas, kuris prieš mane?“ – paklausė jau atsiplėšdamas nuo jos. Ji parodė kažkur į priekį. „Ana ten“, – atsainiai mostelėjo ranka. „Kur ana ten?“ – paklausė rankiodamas po vieną pievos žolynus, prilipusius prie savo raumeningo kūno. „Nežinau“, – sušnabždėjo ji ir pirštu nubraukė jo kūnu srūvantį kraują. „Kur jis benueis“, – nusijuokė ji. Pareigūnui pasivaideno, kad mato ne moterį, o aguoną-gyvatę. „Jis užmigo, aš jį užmigdžiau.“ – „Kaip tai?“ – nusijuokė patrulis, nejausdamas, kad ir pats gaišta. „Ir tu tuoj užgesi.“ – „Kodėl?“ – dar ramiau pasiteiravo jis. „Nes menas nuodingas. Manyje slepiasi geluonis. Tu jį iščiulpei.“ Ir ji atsistojo, apsisuko, nusijuokė ir paklausė, ar jis nematė, kur jos suknelė. Tą akimirką jis parklupo ant kelių. Jam svaigo galva. Norėjosi miego. Ramiai atsigulė ant šono ir liko miegoti – amžinu embriono miegu. „Iš šios akimirkos, kuri tarsi ištirpdė aplinkinį pasaulį, kai jis stovėjo vienišas it žvaigždė danguje, iš šios šalčio ir gėlos akimirkos išniro Sidharta, susikaupęs į savąjį Aš dar labiau ir stipriau. Jis jautė, jog tai tebuvo paskutinis pabudimo šiurpas, paskutinis gimimo traukulys. Ir netrukus jis vėl leidosi keliu, nužingsniavo skubiai ir nekantriai – bet nebe namo, ne pas tėvą, jau nebe atgal“, – tarsi maldą sukalbėjo ji, prisidengdama suplyšusiomis amarantinės suknelės skiautėmis. Kažkieno raudona siela išsiveržė ir pakilo virš pievos. Kelio atgal nebebuvo. Buvo tik čia ir dabar svaigulys. Kūrėjo planas iš dangaus. „Jis užmigo, kad vėl prabustų – kitame lygmenyje“, – pasakė ji sau ir madoniškai nusišypsojo. Tada pakreipė lyg pumpurą galvutę į šoną ir sumurmėjo: „Jis prabus išniręs iš juodų pabirusių grūdelių. Iš savojo Aš raidžių.“ Ir nuėjo.

Auksaplaukė nuogut nuogutėlė nutyvuliavo ten, kur plaikstėsi nuplėšti raudoni žiedlapiai. „Nereikėjo geisti manęs, nereikėjo aguonų surašinėti, nereikėjo knygų geisti, nereikėjo tau, autoriau, mėginti iš naujo įsikūnyti. Tai kvaila. Buvo gera meniškai nužudyti tuos, kuriuos norėjau tik mylėti. Kurie pamilo mane po pirmo puslapio, po pirmo akto. Sunaikinti juos jų pačių geismo nuodais, jų pačių geluonimis, jų pačių aistra pažinti“, – juokėsi laukinė dvasia. Ji apsivilko suniokotą ir tamsiu karminu pasruvusią suknelę ir virto kita moterimi – ji vėl įsikūnijo, ji vėl pasijuto, kad nori išreikšti save, bet kitaip, tad ji vėl apsimetė neapsakomo grožio žiedu – tik dabar tamsiai purpuriniu.

●

Pro šalį einantys patruliai pastebėjo neįprasto dydžio aguonos žiedą. Paskambino garsiam poetologui, kad šis atvyktų ir įtrauktų tokią neįprastą poetinę biologinę figūrą į Raudonąją knygą. Atvyko ir lavonų surinkėjas, tačiau kažkodėl pasivadino bibliotekininku. Tą pačią dieną poetologų komisija įtraukė unikalaus grožio ir dydžio aguonos grūdelius ir žiedus, jos pumpurus ir visas kitas ertmes į ypatingųjų atvejų katalogus, į Raudonąją knygą, į enciklopedijų sąvadus. Į meninio pažinimo sąvadautojų puslapius. Išskirstė po visas didžiąsias šalies bibliotekas – idėjų kapines.

Po kurio laiko dviejų jaunuolių kūnai buvo rasti žydinčių aguonų lauke, netoli vienas nuo kito. Išvadose buvo parašyta, kad jie užsiiminėjo juos pražudžiusia žydra meile raudonų aguonų lauke. Akivaizdu, kad toks spalvų kontrastas negalėjo susilieti, derėti, dėl to niekam nekilo jokių papildomų abejonių. Kūnuose buvo rastos geluonies žymės, tai nustebino kriminalistus ir tanatologus. Tai buvo tarsi gyvatės kirčiai. Todėl visą inspektuotą pievą nutarė deramai įvertinti ir paskelbti gamtos draustiniu – dėl ypatingų geliančių aguonų, o gal ir gyvačių rūšių. Dėl aguoninių geluonių.

O tų, kurie vis labiau pamėgo unikalų priemiesčio gamtos draustinį, gausėjo. Daugiausiai tai buvo jauni studentai, išskirtinai vaikinai, visi pilnamečiai, skaitantys Hesę ir žinantys tikrąją paskutinės vasaros pabaigą. Cituojantys autorius atmintinai. Jie žinojo, kad kūrinius, net autorius galima specialiai supainioti, jų turinius sukeisti, sudėti vieną ant kito. Ir niekas negali to uždrausti – jokia literatūrinė inspekcija, policija neegzistuoja, kaip ir tobula moteris. Kaip ir tobula literatūra.

Per radiją ir žiniasklaidą buvo eskaluojamas unikalaus aguonų draustinio fenomenas. Fenomenologinės studijos buvo rašomos betarpiškai semiantis patirties iš kūno ir kūrinio santykio. Tokia buvo laukinių aguonmenių (taip pasivadino tie keistieji studentai) svajonė – suplakti autoriaus ir kūrinio mirtinai nuodingą kokteilį ir juo pavaišinti tuos, kurie mylėjo kūrybą. Sugundyti fikcija. Juk tai ne nusikaltimas. Tai aukščiausio patyrimų nelemto įkvėpimo menas. Ir tada jie užversdavo paskutinį puslapį, prieš tai prisodrinę jį kraujo ir uždegę lyg fakelą aistros geluonį. Ant rasotų ir atverstų knygos šlaunų dar būdavo likę prilipusių žolynų ir ištryškusių raudonų aguonų. Vėjas lyžteldavo jos puslapius ir krūpteldavo knygos aistra – kažkas ją perskaitė, kažkas nesuprato, kažkas įsimylėjo, kažkas ir vėl norėjo tik šiaip pavartyti, pasinaudoti. Bet ji ir vėl pakvies visus norinčius į tą pievą. Jei tik eilinis teksto patrulis nebijos užmigti amžinuoju miegu. Jei ieškanti prieglobsčio dvasia nebijos netekti savęs. Gal net šią akimirką, kai bus padėtas mažas aguonos vaisius – literatūrinis taškas.

●

„Daug valandų per daugelį metų aš puoselėjau savo svajonę vaikštinėdamas arba dirbdamas sode, prieš užmigdamas, nubudęs, traukinyje, taip pat bemiegėmis naktimis vis sugrįždavau prie jos. Kūriau ją, piešiau ir spalvinau, grojau ją lyg muziką, vis gražiau, švelniau, žaviau, užtušuodavau ant miško šešėlių, įsivaizdavau ožkoms bliaunant, įaudžiau į ją ilgesio, įliejau meilės. Švelniai apšviesdavau savo numylėtinę, motiniškai glosčiau, glamonėjau ją meilindamas. Kai pagalvoju, ko gero, jokiam kitam dalykui žemėje, arba nedaugeliui, neskyriau tiek daug meilės, tiek daug rūpesčio, tiek daug savo kraujo šilumos, tiek daug aistros ir pastangų.“ Ir tai virto gražiausiu mano nusikaltimu literatūroje. Jame leidau sau įveikti save, savo negalią atsikratyti tų, kurių net nėra. Jie neturi vardų, jie yra niekas. Ir tą nieką taip lengva užmigdyti, nužudyti, palikti pievoje, kurios niekada nebuvo taip aistringai, kaip mano svajonėse.