Poezijos vertimai

Krzysztofas Michas (g. 1959) – nepaprastai spalvinga asmenybė, neįspraudžiama į jokius rėmus ar apibrėžimus. Poetas, dailininkas, radijo, televizijos ir spaudos žurnalistas, žymus fotografas. Gimė, gyvena, dirba ir kuria Varšuvoje.

 

Kosmogonija pagal Herakleitą

 

Buvo laužu, uždegtu prie upės. Šakaliai

spragsėjo ir virto žiežirbomis, šaudančiomis

į visas puses. Teikė neramią, bet taip trokštamą šilumą.

Po akimirkos skriejo į dangų, kurdamos spiečius meteoritų,

atsitiktinius žvaigždžių telkinius, planetų sistemas.

 

Kai kas matė juose viltį, o žvaigždėse

atrasdavo pažįstamus pavidalus. Suteikdavo jiems vardus.

Aš pavadinau tik ugnį. Tik ją tetroškau prisijaukinti.

Prisijaukinti, kad sugerčiau. Ji buvo tartum vanduo kūnui.

Gyvybei stigo tik žemės, kurią justume po kojomis.

 

Praradau pusiausvyrą. Įkritau į Tavo upę,

Herakleitai. Ji nunešė mane į Efesą. Dabar plaukiu

prieš srovę, ieškodamas ištakų, ieškodamas priežasties.

Jau žinau, kad toje upėje man nėra vilties.

Ta upė – tai Acherontas. Ugnis pasiliko kitame krante.

 

Epikteto paguoda

 

Sustine et abstine – kentėk ir valdyk save.

Epiktetas

 

Nupasakojau skulptoriams statulą. Išsamiai aprašiau kiekvieną veido

bruožą, rankų padėtį ir kiekvieną garbanėlę, žvilgsnio kryptį, net

kvapą, kuris tvyro aplink. Atkirto, jog mato ją. Jog mato daugiau,

kadangi sukūrė ją karštinės įkaitintose savo galvose.

 

Puolė prie darbo. Bukino kaltus į akmenį ir iš naujo galando krumplius.

Jau nesiklausė mano patarimų. Nenorėjo matyti mano

statulos. Kūrė ją pagal savo mintis ir vizijas, kilusias jų

galvose. Kūrė savo kūrinį, ne mano. Buvo skaudu, kad ne mano

 

akis juos veda ir ne mano delnai laiko jų kaltus. Tačiau

Romoje sutikau Epiktetą. Tarė man: – Liaukis, ak,

liaukis sielvartauti dėl statulos. Taip buvo nuo pradžių,

taip bus visados. Statula stovi kituose namuose, gyvena savo

 

skulptoriaus gyvenimą. Žymi jo ritmą. Taigi nesugriebsi jo

už rankos, per vėlu. Tai ji, statula, kuria savąjį kūrėją.

Ir supratau – negaliu paveikti skulptorių ir jų skulptūrų formų.

Statulą, kurią nešiojuos savyje, sukursiu, kai akmuo pasirinks mane.

 

Epikūras sutinka Charoną

 

Jau nebijau, Charonai, kelionės su Tavimi į kitą krantą.

Kol kas dar esu šiame, bet jau matau Tavo valtį. Gėriau vyną,

valgiau šviežias vynuoges, prisimenu jaunų lūpų skonį.

Kas iš to, kad mano kelionės laikas jau baigės,

išaugs naujos vynuogės ir vynas amforoj subręs, kad

apsvaigintų jaunus, užliūliuotų juos kaip motina. Ne mane.

 

Nebijau kito kranto, Charonai. Kai ten nusiirsim,

juk nebesimatys to, iš kurio išplaukėm.

Tas reisas turi įvykti. Jau daug metų turiu bilietą. Tad ko bijoti.

Tai, dėl ko man neramu, yra įsėdimo į Tavo valtį momentas.

Jeigu įkrisiu į upę, mane nuneš srovė. Žiaukčiočiau,

gargaliuočiau, mojuočiau rankomis, grimzčiau į dugną, išnirčiau, vėl skęsčiau.

 

Gaila, kad niekur nemoko plaukioti Acheronte.

 

 

Tavo motina prašė manęs epoché

 

Pironai, mano mokytojau, prisimenu, kaip mums sakydavai,

kad atsisakytume vertinimų ir priimtume pasaulį kaip metų laikus.

Prisimenu, juk ne tu vienas mane to prašei.

Parodei mums juodą kiaulę laive siaučiant audrai.

Tarei: žiūrėkit, jai nerūpi vėjas ir lietus,

yra čia ir dabar kaip ši audra. Jūs bijote visko,

ko galbūt nė nebus. Veltui eikvojate energiją

vėjo, burės neišskleidžiate ant stiebo, atleidote

lynus, o juk plauktume greičiau ir greičiau

pasiektume savąjį uostą. Ugnis jau liepsnoja ir maistą

ant jos gamina baltai apsitaisiusios moterys. Laukia jūsų.

Žiūrėkit, kalbėjai, kiaulė ėda kietas savo giles,

o jūs nei jai savo šnekomis nepadedat, nei sau.

O juk esame kaip žuvys gelmėje

greta nuskendusių laivų. Nežinome, kas jie yra.

Imkite iš jų pavyzdį. Nesiimkite vertinti nieko,

ko pažinti neįstengiat, o ypač kaimynų.

Įsiklausau į tave kasdien ieškodamas

ramybės savyje. Nediskutuoju su architektu apie

šventyklą, tik jos trokštu. Tik jis iškels ją

aukštyn. Gal ir pašventins, tačiau ar sukurs dievybę,

nežinau. Nekuria jos žodžiai, tik statymas

nuolatinis. Bus, kas turi būti. Rytoj ir niekada. Ramybė.

 

Besivalkiojant su Ksenofanu

Visa, kas tampa, yra laikina.

Ksenofanas

Esu kaip tu, Ksenofanai, valkata, užkerėtas

giesmės. Dainuoju ją kasdien įvakarojus, kad

žodžiai, kaip prarytos musės, neperštėtų naktį

gerklėje, neimtų smaugti ir ryte sugrįžtų.

Vis dėlto balsas būna lyg atmintis – verčia skėstelti

rankomis bejėgiškai. Tad kartoju tą giesmę

taip pat ir ryte, o jei žodžiai pabėga – ir vidurdienį.

Taip ji tampa mano valkatos malda. Klajoja

su manimi kaip ištikima lazda, ilgakojis ramstis

trumpoms kojoms ir laikui. Sutvirtina stuburą,

kojas daro lengvesnes. Kilmingos miesto

gyventojos mano, kad giesmės įaugo mums į gerkles

kaip žilos barzdos, kurios visur velkasi paskui mus.

Ir jos iš dalies teisios. Mūsų giesmės išeis

kartu su mumis. Nuvargusios Elėjos merginos

pagaliau galės įsiklausyti į

amžiną, nesibaigiančią, tobulą tylą.

 

 

Gripsas* Boecijui Teodoriko kalėjime

 

Didžiausia nelaimė nelaimėje yra tai, kad kadaise buvai laimingas.

Boecijus

 

Jau neieškau laimės anapus savo kūno,

kaip kad man sakei, paskutinis didis romėne.

Kadangi supratau – kūnas yra kalėjimas

griežčiausias, nes toks, kokį prisimenu ir jaučiu.

Kaip narvas sulaiko karštus jaunus liūtus.

Pirm, nei žengs į areną, turi nutilti plojimai,

išdžiūti prakaito ir kraujo lašai, turi išnykti kvapas.

Ir jis erzina žvėries šnerves, kursto kovai.

Žinau – joje mano džiaugsmo ir liūdesio išsipildymas.

Toji kova turi įvykti citadelės viduje,

ant privačios arenos laiptų, prie cezario kojų.

Supratau, Boecijau, – tik šitaip žūsta dievybės.

Kadangi nesugniuždo jų šventyklų griuvėsiai,

ir liūtai, kurie išeina į areną temstant, jų

nesudrasko. Kol prisimenu krikščionės kūną

Koliziejuje, suplėšytą į gabalus, nuolat grįšiu

prie jos pavidalo, išvysiu jos veidą ant sienų, jos

kvapas tvyros mūsų Romos gatvėse

ir vėl atves mane į tavo kalėjimą.

 

* Nusikaltėlių žargonu – nelegaliai perduotas laiškas į kalėjimą arba iš jo (lenk. gryps).

 

Po puotos su Aristoteliu

 

Iš gyvenimo geriausia išeiti kaip iš puotos: nei ištroškusiam, nei girtam.

Aristotelis

 

Žvaigždės virš mūsų miesto jau sudėliotos ir pavadintos.

Svarbiausioms jų priskyriau žodžius ir suteikiau tinkamą geometriją.

Vienos yra pernelyg atviros, kartais žiaurios. Aprašo tai, ką

priglobė niūrioji Alekto ir ką ji svies į mane,

kai vėjas padvelks į akis. Neišsisukinėsiu. Tai, kas

užrašyta, turi įvykti, nes žodis yra neišvengiamybė.

 

Kitos glotnios, kaip išlyginta mūsų chitonų medžiaga.

Apsivelku juos rytmetį, kad nusivilkčiau nusileidus saulei.

Tik jos peplas nuolat netvarkingai plaikstosi vėjyje.

Iš toli jau nematau, ar tai dar medžiaga, ar garbanos.

Ištiesiu ranką, kad įsitikinčiau, bet jau nepasiekiu.

Vaizdas subyra kaip ryškios mozaikos, kaip fatamorgana.

 

Tad esu pasirengęs uždainuoti tau savo kelionės dainą.

Juk sakai, Aristoteli, kad išeinant dera

palikti tvarkingus namus, išvalyti miegamąjį,

iššluoti kiemą, podėlyje palikti tai, ko artimiausiai

žiemai prireiks, nors ne man. Todėl išpyliau

vyną į jūrą, išdalinau pupeles, aliejus sunkiasi į akmenis.

 

Liko nebaigta vakarienė ant stalo. Jau nesinori

valgyti. Muzika groja vis tyliau, sukraunu papirusų gniužulus

vidury kiemo. Jie dar švyti vakaro saulėje.

Girdi Artemidės juoką? Važinėjasi iškilmių vežimu po mišką.

Kai saulė užges, padegsiu gniužulus, kad rastų kelią.

Žodžiai vidury kiemo gali tapti žibintu, kai dega.

 

http://zeszytypoetyckie.pl

Vertė Žilvinas Norkūnas