Literatūra ir menas: dviejų laikų pokalbiai

I

Šį šaltą pavasarį praleidau skaitydamas dvi intriguojančias knygas – „Nevienareikšmes situacijas“ ir „Nepriklausomo šiuolaikinio meno istorijas“. Pirmąją susiradau pats, antroji į mano rankas pakliuvo susiklosčius aplinkybėms; laimingai susiklosčius, nes skirtingų žmonių parengtos, skirtingiems menams skirtos knygos viena su kita susijusios mažiausiai taip, kaip „Trys muškietininkai“ su „Po dvidešimt metų“. Taigi… atsiverčiu pirmą puslapį ir skaitau:

neturtingas, ambicingas, puikiai špagą valdantis jaunuolis iš Gaskonės atvyksta į Paryžių…

Laikykim, kad tai apie „Nevienareikšmių situacijų“ sudarytoją Rimantą Kmitą, iš Vakarų Lietuvos galiausiai persikėlusį į Vilnių ir pulkininko de Kvietkausko priimtą į Literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyrių, kuris čia atitinka karaliaus muškietininkų pulką. Neilgai trukus Kmitai su bendražygėmis pasitaiko proga atlikti žygdarbį – pargabenti karalienės deimantus… sudaryti knygą apie tarybinių laikų literatūros gyvenimą. Nepaisant nuvarytų arklių (kompiuterių) ir Rišeljė iš Leidybos centro pinklių, žygis vainikuojamas sėkme ir 2015 metų pradžioje knyga su paantrašte „Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“ išvysta dienos šviesą.

O dabar rimtai. Pirmiausia dėl paantraštėje ir kitur aptinkamo termino „sovietinis“ ir „sovietmetis“. Jo nevartoju ir nepritariu jo įsigalėjimui akademiniame diskurse – ypač akademiniame. Suprantu, kad tiek metų pompastiškai linksniuotas „tarybinis“ po Nepriklausomybės galėjo kelti alergiją, tačiau kodėl jį reikėjo keisti tą pačią reikšmę turinčiu, tik rusišku žodžiu (arba, imant „sovietmetį“, netaisyklingu, hibridiniu naujadaru)? Kad parodytum nepritarimą totalitarinei ideologijai? Kad pabrėžtum, jog už visus blogus dalykus, nutikusius per penkiasdešimt metų, atsakingi rusai, o mes – tik aukos? Kas jau kas, o intelektualai turėtų žinoti, kad žodžių prasmės konotacijos, laikui bėgant, keičiasi ir kad daug svarbiau ne žodelius kaitalioti, o tirti ir apmąstyti patį reiškinį.

Kada nors šis terminas tikriausiai bus pateikiamas kaip pokolonijinio mentaliteto pavyzdys, kai, norint pabrėžti atsiribojimą nuo kolonijinės epochos, išradinėjami neva nauji terminai. Be abejo, šiuo atveju, kaip ir visame politkorektiškų vardų vajuje, esama ir maginio mąstymo pėdsako, pagal kurį vardas gali iš esmės pakeisti ne tik objekto vertinimą, bet ir patį objektą. Man pačiam šis žodis tapo privačiu simboliu dešiniajame visuomenės sparne vis praūžiančių kampanijų, kai viena praeities detalė (tarkim, Žaliojo tilto skulptūros) paskelbiama didžiausia dabarties bėda, kurią pašalinus viskas stosis į savo vietas. Girdėjau, kad didžiausi „sovietmečio“ fanai reikalauja ir Aukščiausiąją Tarybą atgaline data pervadinti Aukščiausiuoju Sovietu. Bet ką daryti su ta Taryba, kuri paskelbė Nepriklausomybę? Anuomet AT sekretoriate dirbęs mano draugas Simas Ardžiūnas pasakodavo, jog galybę laiko jie sugaišta aiškindami užsienio žurnalistams, kad šie paskambino ar atėjo ne į Verchovnyj Sovet, o į Supreme Council…

Save su tam tikrom išlygom irgi priskiriu šiai stovyklai, todėl jau seniai kamuojuosi stebėdamas, kaip visa energija išeikvojama selektyvioms kampanijoms, užuot mėginus suformuluoti bendrą santykį su tarybiniais memorialais, paveldu ir apskritai – su tarybine epocha. Galbūt tokie emocijų išlydžiai ir kyla dėl to, kad nėra visuminės pozicijos? Imkime problemą, kurią komunistinę praeitį turinčios Vidurio Europos šalys du dešimtmečius be perstojo nagrinėjo ir sprendė, – tarnavimo ir bendradarbiavimo su režimu problemą. Vertinant šiuo aspektu, priklausome ne Vidurio, o Rytų Europai: mat, nepaisant kai kurių intelektualų „šauksmo tyruose“ ar skandalinių-bulvarinių šios temos instrumentalizacijų, mūsų visuomenėje vyrauja akedija, prisidengusi „tai buvo seniai ir netiesa“, „nieks ne angelas, todėl tenedrįsta vertinti“ (arba, kaip sako šios knygos pašnekovė Aušra Kalinauskienė: „ar visi Katalikų bažnyčios kronikos leidėjai be nuodėmės?“ (447)), „vardan santarvės reikia atleisti visiems, net ir tiems, kurie nesigaili“, „kam raustis po kaulus, kai šiandiena tokia kūl ir hip“ ir kitais panašiais teiginiais. Atrodo, kad kompartijos „aparatčikų“ atveju problemą išsprendė jų populiarumas ir gebėjimas išsilaikyti valdžioje po nepriklausomybės, o vieninteliu saugumo bendradarbiu liks Virgilijus Čepaitis, turėjęs padorumo tą pripažinti viešai. Kai „moralinė vaizduotė“, kalbant Vytauto Kavolio žodžiais, tokios būklės, vargu ar galime laukti nuodugnesnių analizių, kurios išvengtų ir teisuoliško pasipūtimo, ir vertinimą panaikinančios beribės empatijos.

 

●

Termino „sovietinis“ kritika nuvedė mane į platesnius vandenis. – Grįždamas prie „Nevienareikšmių situacijų“, pasakysiu, kad jų draugystė su „sovietmečiu“ atrodo keistokai vien todėl, kad, kaip rodo jau pats pavadinimas, knygos koncepcija nėra juodai baltas pokolonijinis antikomunizmas, o mokslinis tikrąja šio žodžio prasme siekis tą laiką ištyrinėti, pažinti įvairius jo aspektus ir niuansus.

Rinkinys papildo jau nemenką memuarinę ir konversacinę medžiagą apie tarybmečio literatūrą, kurią paliko svarbiausios to laiko figūros (Martinaitis, Venclova, Geda, Kubilius ir daugelis kitų). Esminis „Nevienareikšmių situacijų“ skirtumas nuo ankstesnių veikalų – sąmoningas ir visuminis žvilgsnis. Ir sudarydami pusiau struktūruotą klausimyną, ir – net pirmiau – parinkdami pašnekovus, Kmita ir kiti kalbintojai (daugiausia Donata Mitaitė ir Solveiga Daugirdaitė) stengiasi parodyti visą literatūros lauko spektrą: jos kūrimą, viešinimą (ir cenzūravimą), sklaidą ir recepciją, literatūrines institucijas ir struktūras, literatūros žmonių darbo sąlygas, jų ekonominę, iš dalies šeimyninę situaciją, supažindinti ne tik su rašytojų ir kritikų, bet ir su redaktorių, bibliotekininkų ir knygynų darbuotojų, mokytojų lituanistų, žurnalistų, literatūrinių renginių organizatorių, oficialių literatūros prievaizdų ir disidentinės spaudos leidėjų, lietuvių literatūros bičiulių kitose Tarybų Sąjungos vietose veikla. Laiko požiūriu dominuoja vėlyvasis tarybmetis, tai yra sąstingio ir persitvarkymo laikotarpiai, bet esama nemažai nuorodų į ankstesnius periodus.

Knygos objektas yra ne to meto literatūra siaurąja prasme – ji ir taip neblogai žinoma, – bet literatų santykiai su institucijomis, materialūs jų veiklos aspektai ir tai, kas Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštyje žavingai vadinama Histoire en pantoufles (istorija su šlepetėmis) – privataus gyvenimo nutikimai, anekdotai, pokštai, bičiulystės ir susikirtimai.

Į komplikuotą tarybmečio literatūros sistemą reikia įsižiūrėti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nepaisant tam tikrų nacionalinių ypatumų, ji buvo iš esmės tokia pati ir kitose tarybinėse respublikose, ir Centre (tik ten, žinoma, didesnė). Manau, ji ne itin skiriasi ir nuo Tarybų Sąjungos satelitų literatūros sistemų. Taigi ji yra savotiškas modelis, padedantis geriau įsivaizduoti Rytų ir Vidurio Europos tarybinio laikotarpio literatūrų funkcionavimą.

Antra, konstrukcija buvo ilgaamžė ir stabili, atsiradusi sulig Tarybų Sąjunga ir su nedideliais pakitimais ir papildymais egzistavusi iki jos pabaigos. Atsiverskime kad ir Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ puslapius, kur rašoma apie „Mossolitą“: pirmieji tarybiniai dešimtmečiai, bet „viens prie vieno“ ir institucijų veikimo principai, ir psichologinė atmosfera.

Ir galiausiai – šis statinys Tarybijos mieste užėmė labai reikšmingą vietą. Tarybinės kultūros sistema buvo literatūrocentrinė sistema, trumpai nusakytina taip: literatūra plius radijas ir kinas. Prisiminkime Stalino žodžius apie rašytojus – sielos inžinierius; išmintinga Partijos vadovybė rūpinosi, kad sielos būtų tinkamai sukonstruotos, ir atitinkamai stropiai prižiūrėjo šios srities darbuotojus. Šiuo požiūriu susipažinti su tarybmečio literatūros sistema būtina ir istorikui, politikos filosofui, sociologui ir t. t.

Pridursiu, kad septintojo dešimtmečio audiovizualinis kultūros lūžis, kurio metu išsilaisvino ir į pirmą planą išėjo televizija bei popmuzika, Tarybų Sąjungoje pradėjo reikštis agonijos, dar vadinamos persitvarkymu, laikais ir visu mastu pasireiškė tik post factum (beje, kad tarybinė televizija buvo ne kas kita, kaip vaizdeliais pagražintas oficiozinis radijas, dar kartą primenama pokalbyje su Mačiansku: „Tekstus man tekdavo peržiūrėti. Kad nebūtų, kaip sako, kryžiaus ar dar ko“ (308)).

Po Kmitos ir Ko. tyrimo, kuris yra kur kas platesnis nei knyga, nebeįmanoma grįžti prie „dvasingosios“ literatūrinės komunikacijos schemos, pasak kurios, rašytojas kalba tautai, o tauta jo klauso. Po jo žymiai geriau įsisąmoniname, kad autoriaus kalbėjimas – visada, ne tik tarybmečiu – atsiranda veikiamas daugybės formalių ir neformalių pozicijų, terpių, institucijų: draugų rato, kilmės, kartos, ideologinių nuostatų, atskirų autorių ir jų grupių „simbolinio kapitalo“, leidyklų ir žiniasklaidos priemonių veiklos ir t. t., ir pan. – ir vienokiu ar kitokiu būdu per jas sklinda. Pasak Pierre’o Bourdieu mokyklos, būtent tai, o ne didžiosios sociopolitinės kategorijos yra pirminis literatūros kontekstas, tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindintis kūriniuose. Kita vertus, būtent tarybinės literatūros statinio, – jei sektume VDR literatūros istorijos autoriumi Wolfgangu Emmerichu, kuris teigia, kad Bourdieu aprašyti literatūros lauko dėsniai socialistinėje sistemoje veikė ne visu mastu, todėl terminas šiame kontekste nelabai tinkamas, ir topografinę „lauko“ metaforą koreguotume į architektūrinę, – šio gelžbetoninio statinio akivaizdoje pajuntame, koks reikšmingas buvo atskirų individų (ir autorių, ir kitų Literatų Namo gyventojų) pozicijos pasirinkimas – sutapti su institucijomis, jomis naudotis, priimti vienas, atmesti kitas, visai atsiriboti ar priešintis, kurti naujus, galbūt alternatyvius komunikacijos kanalus ir pan. Šiuo požiūriu esame pasergstimi ir nuo sociologinio determinizmo, kai kur prasimušančio Bourdieu teorijoje (skaitydamas „Meno taisykles“ keliskart pagavau save galvojantį, kad šitoje perspektyvoje esminis rašytojo veiksmas yra gyvenamosios vietos kairiajame ar dešiniajame Senos krante ir gal dar leidyklos pasirinkimas, o visa kita – estetiką, pažiūras, galų gale kūrinius – nulemia tasai pirminis pasirinkimas).

Be gero tuzino pokalbių, „Nevienareikšmėse situacijose“ spausdinami keturi straipsniai. Loretos Jakonytės tekstas pristato „sakytinės istorijos“ disciplinos raidą ir jos taikymą literatūros tyrimuose. Straipsnis informatyvus, bet trumpas, apskritai neblogas dominuojančio mūsų humanitarikos žanro „įvado į X“ (kur X – naujas metodas, teorija, autorius ar pan.) pavyzdys. Be abejo, jo vadovėliškumas nulemtas ir kito neišsakyto, bet gerai nujaučiamo faktoriaus – legitimacijos poreikio prieš akademinę biurokratiją, kuri su savo projektiniais skaičiukais gunkso tituliniame priešlapyje, kitaip sakant, noro įrodyti, kad tai, kas čia spausdinama, yra „rimtas mokslas“.

Solveiga Daugirdaitė, remdamasi ir aktualiai padarytais pokalbiais, ir kita medžiaga, bando aptarti redaktoriaus ir rašytojo santykius tarybmečiu. Pradinis straipsnio impulsas, matyt, bus noras pasiginčyti su knyga „Rašytojas ir cenzūra“, kur redaktorius vaizduojamas išimtinai neigiamai. Pats sumanymas, o juo labiau tema verti dėmesio, tačiau poleminis įkarštis Daugirdaitę, žiūrėk, ima ir užneša ant seklumos. Autorė kelis kartus keičia argumentavimo kryptį; pasitelkiami tokie neatremiami argumentai kaip „Algimantą Antanavičių likimas lėmė neblogai pažinoti. Tai buvo…“ (48), o vietoj išvadų ir apibendrinimų skaitome memuarinius potėpius: „Pastarąjį kartą čia ėjau į laidą „Laisvosios bangos“ radijuje“ (56).

Donatos Mitaitės tekstą „Sovietmečio literatų ryšiai“ siūlyčiau skaityti pagrečiui su jos pokalbiu su Leonidu Bachnovu, „broliškų tautų“ literatūroms skirto Maskvos žurnalo „Tautų draugystė“ darbuotoju; mat čia atkreipiamas dėmesys į vieną gana svarbų to meto literatūrinio gyvenimo dėmenį, kuris dažnai pamirštamas, – „respublikų“ ir „centro“ sąveikos dėmenį. Nors didžiuma atvejų tai buvo valdovo ir vasalo santykiai, vis dėlto egzistavo ir properšų: matome, kaip nešovinistiniai Maskvos literatai bandė padėti tiems „respublikiniams“ autoriams, kurie jiems atrodė įdomūs ir talentingi. Dažnai ta parama lemdavo autoriaus statuso pakitimą ir gimtojoje literatūroje. Geriausiai žinoma, be abejo, Eduardo Mieželaičio ir jo „Žmogaus“ istorija; Mitaitė ir Bachnovas atskleidžia Jono Avyžiaus premijavimo Lenino premija aplinkybes. Tačiau nedera pamiršti, kad šia galimybe naudojosi ne tik oficialūs autoriai; smarkiausiu gujimo Lietuvoje metu Maskvos literatūros mokslininkai nemažai padėjo Vytautui Kubiliui; Saulius Tomas Kondrotas viename interviu sakė, kad jei jam nebūtų pavykę emigruoti į Vakarus, jis būtų kėlęsis gyventi į Maskvą.

Rimanto Kmitos straipsnis apie skaitymo ypatybes tarybmečiu yra reikšmingiausia „Nevienareikšmių situacijų“ studija. Aptardamas susipažinimo su draudžiamomis knygomis (išeivių rašytojais, neoficialiais rusų ir kitų „socialistinio bloko“ šalių autoriais, šiuolaikine Vakarų literatūra) būdus, Kmita gerai parodo dvilypį to meto literatūrinį akiratį. Be jokios abejonės, neoficiali lektūra darė poveikį ne tik skaitytojams, bet ir rašytojams – dažnai didesnį nei virtinės laisvai prieinamų tomų. Tačiau literatūros istorikai šį kontekstą ir šias įtakas vis dar linkę palikti nuošalyje. Daugiausia iš pačių autorių mes žinome apie rusų akmeistų sugestijas Tomui Venclovai arba Jonui Juškaičiui. Jono Aisčio ir Bernardo Brazdžionio poveikis daugybei tarybmečio poetų kur ne kur paminimas (nors neretai jis priskiriamas tuo metu vienintelei kanonizuotai neoromantikų kartos autorei – Salomėjai Nėriai). Bet neteko matyti, kad kas būtų kalbėjęs apie disidentinės literatūros šulo Aleksandro Solženicyno (ir jo prozos, ir pasaulėžiūros) įtaką lietuvių prozininkams, pavyzdžiui, Jonui Mikelinskui, Eugenijui Ignatavičiui ar Romualdui Granauskui (Solženicyno „Matrionos namų“ poveikis pastarojo „Gyvenimui po klevu“ ryškus visais lygmenimis).

O dėl Vakarų literatūros, tai čia vertingą priminimą duoda Kmitos kalbinamas Laimantas Jonušys: „anksčiau per metus išeidavo viena ar dvi knygos, kurias visi puldavo skaityti“ (475). Cortázaras, Proustas, Kafka, Hesse, Márquezas, Vonnegutas – aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo pradžioje šie prozininkai kartu su neleidžiamu versti, bet kitomis kalbomis skaitytu Joyce’u ir dar keliais kitais recipuoti aktyviausiai. Kiek anksčiau kertinis vardas buvo Faulkneris, svarbus tokiems skirtingiems rašytojams kaip Juozas Aputis ir Kondrotas, dar anksčiau, septintajame dešimtmetyje, – Hemingwayus. To meto lyrikos raidos neįmanoma atsieti nuo kelių ar keliolikos anglakalbių, ispanakalbių ir ypač vokiečiakalbių poetų, išspausdintų straipsnyje minimoje antologijoje „XX amžiaus Vakarų poetai“ ar išleistų atskiromis knygomis.

„Nevienareikšmės situacijos“ pateikia kaip reta gyvą, per atskirų žmonių darbus ir gyvenimus besiskleidžiantį ir labai detalų, beveik smulkmenišką tarybinės literatūros daugiabučio vaizdą. Nušviesti net ir labai egzotiški, sakytumei, socartiniai užkaboriai kaip Kapitalistinių šalių ir Mainų knygynai (ir aš ten buvau, alų midų – Cortázaro „Žaidžiame klases“ ir Kafką – gavau) arba – dar puikiau – LTSR savanoriška knygos bičiulių draugija, be viso kito, organizavusi poezijos skaitymus gamyklose ir Marinistinės literatūros dieną Klaipėdoje. Šiuo požiūriu knyga tęsia gerąją praktiką parodyti epochos veidą ne smerkiamąja retorika, o konkrečiomis istorijomis – tai svarbu turint omeny, kad vis daugėja lietuvių, kurie tarybinės santvarkos tiesiogiai nepatyrė. Matome nepaprastai hierarchišką ir nepaslankią sistemą, visa apimantį kontrolės mechanizmą, kuris neapsiribojo spaudimu paklusti valdžios sprendimams, daryti ideologinius reveransus ar sekimu, bet siekė laikyti žmones įkaitais per pačius elementariausius dalykus kaip darbas (pasakotojai dažnai mini baudžiavinę „paskyrimo“ baigus studijas ir apskritai bet kokio įdarbinimo tvarką) arba būstas – knygoje Almos ir Vlado Braziūnų paporinta gyvenamųjų vietų ir butų epopėja (jos literatūrinį invariantą, netgi su kai kuriais tais pačiais vardais, rasime Jurgio Kunčino romanuose) yra paradigminė tarybmečio inteligentijos ir ne vien inteligentijos gyvenimo istorija. Tik atsimindami beveik absoliutų TSRS uždarumą, galime suvokti, koks masinantis valdžios meduolis buvo kelionės po užsienį, kad ir „socialistinį“, ir kokį nepaprastą, sukrečiantį įspūdį jos palikdavo (ne vienas pašnekovas vardija anuomet aplankytas šalis beveik kaip svarbiausius gyvenimo įvykius). Po šių liudijimų turėtų būti sunku už gryną pinigą imti kalbas apie anuomet egzistavusį socialinį teisingumą, ramų gyvenimą, jei tik „nelendi į politiką“.

Priklausomas nuo valdžios, bet norintis išlaikyti autonomiją asmuo galėjo kliautis nedaug kuo – asmeniniu sumanumu, kolegų solidarumu. Ieškota kuo didesnės paraštės (Henrikui Čigriejui Juozas Girdzijauskas siūlo literatūros dėstytojo vietą technikume: „Jinai toli nuo politikos. Nueik“ (172)). Stengtasi kuo geriau užčiuopti leistinas ribas ir „pilkąsias zonas“ (Jūratė Sprindytė: „žinojom, ką leistinų ribų rėmuose galima sakyti, ko – ne“ (268); Aušra Stanaitytė-Karsokienė: „norint „politiniu pagrindu“ prarasti tokią neypatingo šiltumo vietą, kokią aš turėjau, vis dėlto reikėdavo labai jau pasistengti, pavyzdžiui, kalbėti maištingas kalbas nebe savo virtuvėje, o kur nors viešai“ (502)). Ne vienam padėjo leng-vabūdiško, „nerimto žmogaus“ kaukė (Čigriejus: „Aš esu truputį lengvabūdis. [...] Štai kodėl man pavyko nieko, ko nereikia, neparašyti“ (180)).

Tam tikrą vaidmenį vaidino ne tik draugų ir bendraminčių palaikymas, bet ir „patronai“, palankūs oficialūs (ar oficialesni, didesnį valdišką „simbolinį kapitalą“ turintys) asmenys. Tam pačiam Čigriejui padeda ne tik Martinaitis su Geda, bet ir Rašytojų sąjungos konsultantas Eugenijus Matuzevičius. Kęstutis Nastopka pasakoja apie neformalų pabendravimą su Genriku Zimanu ar Algimantu Baltakiu. Iš asmeninių pokalbių su Vytautu Blože prisimenu, kad jo ir Gedos šioks toks globėjas buvo Aleksys Churginas (apie Churgino knygas Gedos recenzijose atsiliepiama itin palankiai). Dar vienas šansas, ypač į Tarybų Sąjungos gyvavimo pabaigą, buvo netikėti, nuo generalinės linijos nukrypstantys valdžios veiksmai (ar, dažniau, neveiksmai), nulemti „interpretacijų konflikto“ tarp skirtingų direktyvų ar institucijų arba tiesiog – aplaidumo. „Nevienareikšmėse situacijose“ ne viena istorija baigiasi panašiai: „laukiau pranešimo, bet jo nebuvo“; „o paskui nieko nenutiko“. Ne kitaip kaip valdžios mechanizmo užsikirtimu aiškintina tai, kad vieno žymiausių disidentų Antano Terlecko dukrai leista dėstyti lietuvių kalbą mokykloje (aišku, nuolat sekant ir tikrinant) (360–361).

Taip pat regime, kaip nemažai biografijų politiškai konotuoti dalykai, kuriuos dabartiniu požiūriu laikytume nesuderinamais, atsiduria visiškai šalia: iš Sibiro tremties grįžusi Ramutė Skučaitė išteka už oficialaus poeto ir veikėjo Juozo Macevičiaus. Vytautas Martinkus mokykloje įkuria „Antitarybinę Lietuvos kovotojų organizaciją“, bet paskui stoja į partiją, tampa Kauno rašytojų skyriaus pirmininku, o vėliau Rašytojų sąjungos sekretoriumi. Žinoma, „kognityvinių disonansų“ ir ambivalencijos, kurią pabrėžia knygos pavadinimas, tarybmečiu būta apsčiai – prisiminsiu jau kažkur minėtą asmeninį pavyzdį, kai būdamas vaikas rijau knygutes apie Leniną, partizanų žygdarbius Didžiajame Tėvynės kare ir Gaidaro „Timūrą“, nors tuo pat metu LDK valdas žemėlapyje buvau praplėtęs iki Maskvos. Tačiau smarkiai abejoju teiginiu, kurį pastaraisiais metais skelbia daugiausia rusų kultūros tyrinėtojai (Yurchakas ir kiti), kad dauguma TSRS piliečių prieštaravimų apskritai nejuto, kad tokia buvo standartinio tarybinio žmogaus dvasinė būklė. Šita sąstingio kaip posttotalitarinės sąlyginės normalybės stilizacija, man regis, kyla ne iš mokslinių, o iš gana akivaizdžių psichologinių, gal ir politinių paskatų (psichologines priežastis galima apibūdinti maždaug taip: „Šiame nostalgijų amžiuje ir mes turime teisę į savo nostalgiją!“). Žinoma, būta žmonių – Rusijoje gal daugiau nei Baltijos šalyse – kurie nei asmeniškai, nei per artimuosius ar draugus nesusidūrė su tarybinės sistemos „užsistemiu“ (trėmimai, teroras, disidentinis judėjimas, emigracija, Vakarai ir t. t.), tačiau ir jie kasdien susidurdavo su socialiniu ir ekonominiu absurdu, kurį aptarė miriadas autorių, pavyzdžiui, išsamiai ir autentiškai – Václavas Havelas „Laiške Gustavui Husakui“ ir „Begalių galybėje“. Be abejo, propagandiniai dalykai, konformistinis elgesys ne visada gaudavo moralinį vertinimą – labai dažnai ir negalėdavo gauti, nes tai buvo karjeros ar netgi išgyvenimo kaina (pridurkime, kad šiandien egzistuoja didelė pagunda šitai pakartoti ir „iškomunikuoti“ aną gyvenimą kaip neschizofrenišką, morališkai iš esmės integralų). Tačiau vertinimas buvo, ir ne mažiau fundamentalus nei etinis – estetinis vertinimas. „Ir tos tinkuotos mano klasių sienos su horizontalia mėlyna juostele akių aukštyje, drausmingai nutįsusia per visą šalį tarsi begalinės trupmenos brūkšnys: salėse, ligoninėse, fabrikuose, kalėjimuose, komunalinių butų koridoriuose“, – taip pagauliai Josifas Brodskis esė „Mažesnis už vienetą“ nusako prigimtinį tarybinės estetikos (ir kultūros, ir kasdienybės estetikos) nykumą ir atgrasumą. Kitokio, gražaus, oraus aristokratinio ar buržuazinio gyvenimo ilgesys buvo vienas iš vėlyvojo tarybmečio menų, ypač kino ir prozos, leitmotyvų. O kokiomis stebuklingomis spalvomis žibėjo bet kuris netarybinis daiktas, žino visi sąstingio gyventojai, net ir jurčiakiškas „socializmo aborigenas“.

Galų gale didžiules įtampas liudija tabu bei tylos zonos, gaubusios daugybę temų ir objektų; antra vertus, reikia pabrėžti, kad skirtingose kartose, sluoksniuose ir rateliuose jos buvo nevienodos. Remdamasis knygos pokalbiais, sukonstravau tokią schemelę, kurią būtų įdomu patikrinti plačiau. Tylėjimo–kalbos skalėje arčiausiai tylos atsiduria Stalino terorą pergyvenusi karta. Ne tik „Nevienareikšmėse situacijose“, bet ir kituose šaltiniuose minima, kad anie patyrimai lėmė ypatingą šios kartos atsargumą (žinoma, išskyrus atviros nonkonformistinės pozicijos besilaikiusią mažumą). Knygoje šiai kartai atstovaujanti Skučaitė, paklausta, ar su draugais kalbėjo apie politiką, atsako: „Oi ne. Niekas nekalbėdavo apie politiką. Nebent kur nors išgirsdavai kokį anekdotą. Viešpatie, man rodos, visi buvo išmokyti nekalbėt arba man taip pasitaikydavo“ (192). Kur kas daugiau sau leisti galėjo įvairaus amžiaus oficialūs veikėjai, kurių ištikimybė buvo veiksmingai patikrinta; „Aš turėjau galimybę skaityti Kroniką [LKB kroniką – L. K.]“ (300), sako Aukštosios partinės mokyklos auklėtinis, televizijos ir radijo šulas Feliksas Mačianskas. Dar vieną komunikacinį režimą nusako Sprindytė: „Ezopo kalba buvo nepaprastai subtilus žaidimas atpažinimo ženklais. Jis vyko nuolat – buvo kasdienio bendravimo būdas, ne tiktai tekstuose“ (267). Čigriejus, taip pat ir estų rašytojas Matsas Traatas teigia, kad su kolegomis jie kalbėdavęsi visomis temomis, neišskiriant politinių (107, 161). Skalę užbaigia pogrindinės spaudos leidėjas Vytautas Skuodis, kuris bendraudamas viešai, be abejo, turėjo nekalbėti, ko nereikia, tačiau pogrindinėje veikloje jo žodis buvo ne tik atviras, bet ir veiksmingas.

Nuodugniai išklausti pokalbiai neblogai atskleidžia ir kalbinamųjų asmenybę, jų charakterį: geraširdišką ir sąmojingą Čigriejų, atvirą ir gilią Sprindytės introspekciją, pastabią ir mąslią, nevyniojančią į vatą, bet ir sąskaitų nesuvedinėjančią Karsokienę (miniu keletą labiausiai įstrigusių atvejų). Atidžiau skaitant, atsiskleidžia ir kai kurios gudrybės ar išsisukinėjimai, ypač oficialias pareigas ėjusių pašnekovų. Mačianskas, kuris puikiai prisimena, pro kurias „Minsko“ knygyno duris ėjo pasiimti deficitinių knygų, paklaustas apie cenzūrą televizijoje, staiga tampa labai šykštus konkretybių: „Sėdėdavo žmogus. Buvo kabinetas. Jam duodavo tekstą“ (307). Vytautas Martinkus – priešingai – savo gyvenimo peripetijas pasakoja su smulkiomis detalėmis, situacijomis, pavardėmis. Dėl to kalta ne vien išlavinta prozininko atmintis – pokalbis su juo verčia tikėti, kad ir tarp oficialias pareigas ėjusių pasitaikydavo valdžia nesimėgavusių, kolegoms nekenkti besistengusių ir savo postą, kiek leista, konstruktyviai panaudoti bandžiusių žmonių. Nuoširdžiai skamba apgailėjimas dėl to, kad apie kai ką „nei žinojau, nei buvau kaip reikiant susimąstęs“, kad „likau išgąsdintas, ieškantis kompromisų“, dėl „Stokholmo sindromo“ (140, 148, 150). Nenuslopusius moralinius instinktus liudija Sąjūdžio laikais masinio tapusio „kailio vertimo“ komentaras: „Staiga kitaip pradėjo kalbėti ir elgtis. Aš taip negalėjau. Man atrodė, kad privalai įrodyti, kad mąstai kitaip ir pats esi kitas. Turi būti tam tikras perėjimas, savęs įvertinimas“ (150).

Kokiame nors „sakytinės istorijos“ metodiniame traktate tikriausiai rasime teiginį, kad pokalbis yra organiška visuma, kad viskas, ką tik respondentas prikalbėjo, turi būti pateikta be praleidimų ir redakcijų ir t. t., ir pan. Man artimesnė „popieriaus negadinimo“ teorinė mokykla, todėl kai kurie pokalbiai privertė skeptiškai pakraipyti galvą. Nemanau, kad vertėjo spausdinti Sprindytės prisiminimus apie tėvų gimines, vaikystę ir paauglystę – nors ir aukštos literatūrinės kokybės, su knygos tema jie tiesiogiai nesusiję (Sprindytei reikėtų rimtai pagalvoti apie memuarus!). Tas pats galioja ir šiaip jau įdomiems Skučaitės pasakojimams apie tremtį ir tremtinių savijautą sugrįžus. Komišką įspūdį palieka Mitaitės ir mokytojos lituanistės Redos Jėčiūtės pokalbis, išėjęs per kraštus ir virtęs kūmučių pasiplepėjimu apie tik joms pažįstamus žmones ir apie tai, kaip kažkur ir kažkada „ganytas“ kuris ten įgėręs literatas, Strielkūnas ar Bražėnas. Beje, respondentė suvokia nepernelyg didelę kalbų reikšmę, bet į jos klausimą pokalbio pradžioje: „Ar niekus pasakot?“, Mitaitė atsako: „Pasakokit, pasakokit“ (314). Nors, kaip minėjau, literatūrinių pozicijų įvairovė knygoje reprezentuojama tinkamai, vis dėlto pasigedau pokalbio su pripažintu autoriumi, gyvenusiu ne Vilniuje ir ne didžiuosiuose miestuose (čia tinkami pašnekovai būtų Kornelijus Platelis arba Stasys Jonauskas). Kitaip kaip nesusipratimu negaliu pavadinti to, kad į knygą pateko pokalbis su jaunesniosios kartos latvių poetu Janiu Elsbergu, jame tarybmetis probėgšmais paminimas keliose vietose (kodėl iš latvių nepasirinkti epochos amžininkai Skujenieks, Rokpelnis, Eipurs?). Baigdamas kritines pastabas, pasakysiu, kad tiktai keletą kartų peržiūrėjęs knygoje pateiktą informaciją supratau, kad jon nesudėti pokalbiai bus prieinami LLTI tinklalapyje. Kolei kas jų ten tik keletas, ir nei knygoje, nei tinkle neradau užuominos, kada planuojama paskelbti visus (iš to galite nutuokti, kaip nekantriai jų laukiu).

 

●

„Nevienareikšmės situacijos“ duoda platesnį ir įvairesnį tarybinio laikotarpio lietuvių literatūros vaizdą, tačiau bent jau manęs neskatina keisti esminių vertinimų. Kad oficialaus literatūrinio gyvenimo veikėjai vienaip kalbėjo viešai, kiek kitaip – neoficialiai, kad užfiksuota, kaip jie kuriems nors rašytojams padėjo, nepanaikina fakto, kad jie buvo rašytojus varžančio aparato sraigteliai. Ir net jei jų tekstai, ano meto masteliais matuojant, buvo prismaigstyti drąsių užuominų, šiandien absoliuti dauguma atrodo išminuoti, pilki, nuobodūs. Naujai skaitytojų kartai holistinė teksto samprata vėl tapo duotybe; kaip taikliai sako Vilija Dailidienė, skaitydama tarybinius tekstus, ji „gilinasi į visą tekstą ir nieko nesupranta. [...] neskiria tiesos nuo melo, susipainioja. Jiems tai jau kenksmingi tekstai“ (379). Bet ir tuose tarybinės epochos kūriniuose, kurie gyvi ir šiandien, žymekliai persislinko, kontekstai negrąžinamai pasikeitė. Galbūt tarybiniais laikais Martinaičio eilėraščio „Kukutis savo laidotuvėse“ „kalanti“ vieta buvo pro langą žiūrintys „buriatų vaikai“, nurodę trėmimus; šiandien tai paradoksalus gyvybės ir mirties vienlaikiškumas ar dar kas kita.

Vis dėlto kokia kontraproduktyvi buvo tarybmečio literatūros „privatizacija“, kurią po Nepriklausomybės bandyta įgyvendinti tvirtinant, neva jaunesnės kartos negali suprasti situacijos, konteksto, tikrųjų teksto prasmių ir t. t. Matyt, iš pradžių tam tikrą vaidmenį suvaidino noras apsidrausti nuo chunveibinų, kurie kartu su vandeniu išpils ir kūdikį, – tačiau labai greitai tapo akivaizdu, kad nuogąstavimai nepagrįsti. Maža to, tam tikras atitolimas nuo objekto tyrimui išeina tik į naudą (tą dar kartą paliudija ši knyga). Svarstau, ko čia būta daugiau – ar hybris valios pastangomis sustabdyti istoriją ir laiką (reikia pasakyti, hybris gana tikėtino, tam tikruose mūsų kultūros kloduose glūdinčio), ar kartos egoizmo, kuris lietuvių literatūroje, atrodo, stipresnis net už individualų egoizmą.

Iš tiesų, vienas iš knygos nuopelnų tas, kad ji išryškina atstumą, skiriantį nuo tarybinių laikų literatūros bei visuomenės. Geriau įsisąmoninę principinę izoliaciją nuo pasaulio, panoptikume gyvenusio sociumo polinkį į uždarumą ir konservatyvumą, galime adekvačiau įvertinti ir provincinį avangardą, kopijavusį Vakarų meno madas, ir „vienintele tikra nacionaline tradicija“ apsiskelbusį epigonizmą. Suvokiant ypatingą laiko specifiką, netgi nepaprastas kai kurių autorių populiarumas nebėra neatremiamas jų vertės įrodymas. Kartu dar labiau ir su didesniu dėkingumu įvertiname tai, kas lieka, – estetines naujoves, reikšmingas temas, na, ir biografinį padorumą.

„Nevienareikšmės situacijos“ išryškina distanciją nuo tarybmečio literatūros – bet kartu ir priartina. Skaitant pokalbius nepaliko mintis: kairieji ir dešinieji, tautmyliai ir kosmopolitai, realistai ir postmodernistai, snobai ir pankai, pagonys ir krikščionys – visi mes išėjom iš šito laiko nelyginant rusų proza iš ukrainiečio Gogolio „Milinės“. Kas, kad praėjo du su puse dešimtmečio; šiuo atveju skaičiai mažai ką reiškia. Kad ir kaip persislinkę kontekstai, kad ir kaip kartais norisi naujo, pagaliau kažko visiškai naujo, giliosios gijos nenutrūkusios, syvai dar cirkuliuoja. Ir kaži ar kada nutrūks, bent jau dabartiniams keturiasdešimtmečiams. Todėl į šį laiką ir šitą literatūrą teks dar ne kartą atsigręžti.

 

Bus daugiau