Ką pasakytų Ezopas…
Skaičių pasaulyje gyveno du gan paprasti skaičiai – septyni ir dvylika. To skaičių pasaulio gyventojai skaičiai save tapatino tik su vienu požymiu – savo skaitmeniniu dydžiu. Jie pripažino tik panašius į save – kartotinius. Pavyzdžiui, septyni galėjo pasidalinti savo mintimis su keturiolika ar dvidešimt vienu, bet visiškai nesuprato penkių, aštuonių ar devyniolikos. Be abejo, jis nesuprato ir dvylikos esmės. Galėjo su juo šnekėtis apie orą ar futbolą, bet apie rimtus dalykus – nė iš tolo. O dvylika galėjo išsipasakoti ir net nuojautomis pasidalinti su dvidešimt keturiais, trisdešimt šešiais, kartais net ir su šešiais, bet nesuprato, kaip iš viso gali egzistuoti tokie keisti skaičiai kaip septyni ar penkiolika. Nebent apie orą su jais galima retkarčiais šnektelti…
Dvylika ir su šešiais bendravo nenoriai. Skaičių pasaulyje viešpatavo griežta tvarka. Visi skaičiai gyveno stataus kalno šlaite, ir kuo didesnis buvo skaičius, tuo aukščiau jis gyveno. Tiesa, kartais jie pasivaikščiodavo, bet dvylikai nusileisti iki šešių atrodė esant negarbinga. Užtat džiaugdavosi, kai pakildavo iki dvidešimt keturių ir šis skaičius teikdavosi jį išklausyti, o kartais ir atsiliepdavo.
Tą dieną pūtė šiltas švelnus vėjas, ir septyni užsimanė pasivaikščioti. Aišku, jis lipo aukštyn į kalną. Ir netrukus pasiekė irgi keliauti susiruošusį dvylika. Abu persimetė keliais nieko nereiškiančiais žodžiais ir gal būtų nuėję savais keliais, bet septynis pats nelabasis sugundė pasiūlyti eiti kartu. Dvylika iš aukšto pažvelgė į savo mažesnį kaimyną, bet sutiko. Tačiau pasiūlė kopti tiesiai prie dvidešimt keturių, trisdešimt šešių ir dar aukščiau, o septyniems labai rūpėjo iš širdies šnektelti su keturiolika, dvidešimt vienu, dvidešimt aštuoniais. Čia jie ir susipyko. Niekaip negalėjo vienas kito suprasti. Dvylika jau būtų į viską nusispjovęs ir ėjęs savais keliais, bet tuo metu iš po debesų išlindo saulė, ir kalnas nutvisko ryškia šviesa.
– Ooo! – užvertęs galvą nustebo dvylika. – Ar regi?.. Aštuoniasdešimt keturi! Gal tik kelis kartus jį mačiau!
– Iš tiesų! – ne mažiau nustebo ir septyni. – Šitą skaičių aš suprantu ir gerbiu! Jis tik dvylika kartų už mane didesnis. Eime pas jį!
– Eime! – sutiko dvylika. – Jis man artimas, tik septynis kartus už mane didesnis! Viską, ką jis pasako, aš puikiai suprantu!
– Ir aš! – nesitvėrė džiaugsmu septyni.
Ir abu ėmė kopti į viršų kartu.
Ezopas pasakytų: jei nerandi draugų šalia, pažvelk į aukštybes. Tada ir šalia draugų atsiras.
