Iš „Užrašų“

Rusų literatūros klasikas Maksimas Gorkis (1868–1936) daug metų dėl politinių priežasčių ir sveikatos problemų praleido Vakarų Europoje. 1923–1925 m. drauge su Viktoru Šklovskiu, Andrejumi Belu ir kitais rusų literatais Berlyne leido žurnalą „Beseda“ („Pokalbis“), skirtą supažindinti Sovietų Rusiją su Europos ir Amerikos literatūra bei mokslu. Tačiau nė vieno iš 7 žurnalo numerių sovietinė cenzūra į Rusiją taip ir nepraleido. Gorkio „Užrašai“ spausdinami pirmajame „Besedos“ numeryje.

 

●

Svarbiausia save saugoti dėl savęs, – tada ir žmonėms kas nors teks.

 

●

Ką reiškia žinoti? Štai aš žinau, kad aš – Tolstojus, rašytojas, turiu žmoną, vaikus, žilę, negražų veidą, barzdą, – visa tai nurodyta pase. O apie sielą pasuose nerašoma, apie sielą aš žinau tik viena: siela nori Dievo artumo. O kas yra Dievas? Tai yra mano sielos dalis. Tai ir viskas. Kas išmoko mąstyti, tam sunku tikėti, o gyventi su Dievu galima tik tikėjimu. Tertulijonas pasakė: „Mintis yra blogis.“

(Kvintas Tertulijonas (160–220) – romėnų filosofas; jam priskiriama sentencija: „Tikiu, nes tai absurdiška.“)

 

●

– Mama, iš ko susideda žemė?

– Miegok, miegok.

– Maa-ma, sakyk: iš ko padaryta žemė?

– Iš kvailysčių. Miegok.

Pauzė. Ir vėl klausimas:

– Mama. Aš kvailas?

– Taip. Labai. Brangusis, na labai kvailas.

Filosofas, apsnūdęs, niurna:

– Kai suaugsiu, sukursiu savo žemę, nedidelę, labai mielą…

Ir – užmigo.

 

●

Būna ir taip:

Aleksandras Blokas, stovėdamas ant laiptų „Pasaulinės literatūros“ redakcijoje, pieštuku rašė knygos paantraštėje, bet staiga prisispaudė prie turėklų, pagarbiai užleisdamas kelią kažkam man nematomam. Aš stovėjau viršuje, laiptų aikštelėje, ir kai Blokas šypsodamasis nulydėjo lipantįjį į viršų, jo akys susitiko su manosiomis, be abejo, nustebusiomis akimis. Blokas išmetė pieštuką, kažkaip susikūprino jį keldamas ir paklausė:

– Aš pavėlavau?

 

●

Kartą restorane „Kepėjas“ viena poniutė iš Nevos prospekto man papasakojo:

– Čia, jūsų rankose, knygutė to Bloko, žinomo poeto? Aš jį taip pat pažinojau, beje – tik vieną kartą. Kažkaip rudenį, vėlų vakarą, – žinote, dargana, rūkas, Dūmos laikrodis jau rodė beveik vidurnaktį, aš buvau labai pavargusi ir ruošiausi eiti namo, – staiga ties Italijos gatvės kampu mane pakvietė padoriai apsirengęs vyras, gražus toks, labai išdidžiu veidu, aš net pagalvojau: užsienietis! Ėjome pėstute, – čia, netolimais, į Karavanų gatvę 10, kur pasimatymų kambariai. Einu aš, šnekučiuoju, o jis tyli, ir aš pasijutau kažkaip nejaukiai, nemėgstu nemandagių. Atėjome, aš paprašiau arbatos; jis paskambino, o tarnas – neateina, tada jis pats išėjo į koridorių; o aš, žinote, be galo pavargusi, apsnūdau ir užmigau, sėdėdama ant sofos. Staiga prabundu, matau: jis sėdi priešais, galvą susiėmęs rankomis ir alkūnėmis atsirėmęs į stalą, ir žiūri į mane tokiomis griežtomis ir baisiomis akimis! Bet man – iš gėdos – net nebuvo baisu, tik pagalvojau: „Ak, Dieve mano, tikriausiai muzikantas. Toks garbanotas. Ak, atleiskite, aš tuojau nusirengsiu.“

O jis nusišypsojo mandagiai ir pratarė: „Nebūtina, nesirūpinkite.“ Persėdo ant sofos arčiau manęs, pasisodino mane ant kelių ir sako, glostydamas plaukus: „Nagi, nusnūskite dar šiek tiek!“ Ir – įsivaizduokite! – aš vėl užmigau. Skandalas! Aš suprantu, kad taip negerai, bet aš ne mažvaikė, mane taip švelniai liūliuoja, ir man taip gera su juo. Žvelgiu į akis, nusišypsau, ir jis nusišypso. Atrodo, aš dar nebuvau įmigusi, kai jis mane atsargiai krestelėjo ir pratarė: „Na, likite sveika, man reikia eiti.“ Ir deda ant stalo dvidešimt penkis rublius. „Klausykite, – sakau, – kaipgi taip?“ Suprantama, labai sutrikau, taip kvailai viskas išėjo, neįtikėtina. O jis tik tyliai nusijuokė, paspaudė man ranką ir net pabučiavo. Išėjo. O kai aš ėjau lauk, tarnas ir sako man: „Ar žinai, kas su tavim buvo? Blokas, poetas, – žiūrėk!“ Ir parodė man jo portretą žurnale. Žiūriu: tikrai, jisai pats. „Dieve mano, – galvoju, – kaip kvailai išėjo!“

Ir iš tiesų jos riestanosiame, valiūkiškame veidelyje, gudruoliškose benamės šunytės akyse šmėkštelėjo savotiškas širdingo liūdesio ir gailesčio atspindys.

Atidaviau poniutei visus pinigus, kuriuos su savimi turėjau, ir nuo tada Blokas man pasidarė labai artimas ir suprantamas.

Man patinka jo griežtas veidas ir galva – kaip Renesanso laikų Florencijos gyventojo.

 

„Беседа“, 1923, gegužė–birželis

Vertė Donaldas Strikulis