Eilėraščiai

Viskas pasibaigia

 

Fritz Henle. Berniukas su obuoliu. 1936

Jau viskas pasibaigia,

kaip ir prasidėjo.

Nežinomybė nebevarinėja kraujo.

Gal tu per daug rašai?

 

Bet laikas žiūri iš detalių, iš žodžių,

kurie tik šmėkšteli ir tolsta,

ir nežinia, ar dar sugrįš.

Tai kur tavo gyvenimas?

 

Ar tas džiugus sūpavimas

didžiųjų žodžių apsupty

jau baigėsi?

 

Galbūt įmanoma sustoti

ir nulipti?

Arba nusklęsti atsispyrus

į šią lapų žalumą.

 

Bet kaip prikalbinti

tą lėtąją atkaklią sraigę,

kuri nerimsta mano momeny

ir savo švelniomis antenomis

užčiuopia rytdieną.

 

Tau

 

Išeikime šiąnakt virš miesto –

tu plazdančiais rūbais,

aš šokančiais batais,

toksai virš galvos gelsvaveidis

ponaitis mums seks iš paskos,

tarsi išmaldos lauktų.

 

Bet sublizga

lenktas jo peilis

ir miestas grėsmės prisipildo,

išnyra stogai iš tamsos

geidulingi ir baugūs,

o mūsų namai jau toli

palei pakraštį skliauto.

 

Dabar nedrebėk,

eisim tiesūs, kol saulė išgelbės

arba apsipils raudonai

ir pakliūsim į puotą

ugnies ir medaus.

 

Bet plazdantys rūbai,

šokantys batai ir sapnas mus saugo,

tad rytas išaušta toks pat kaip kiti,

ir tavo mieguista ranka

vėl mane apkabina.

Terasos

 

Terasomis diena lipa į kalną

ir leidžiasi nuokalne vakare,

kur laužas ties ežeru

apsuptas prieblandos

bando nepasiduoti.

 

Mes dar vis susitinkame

ir žaidžiam karštais nuodėguliais

su mus švelniai gaubiančia tamsuma –

mes dar turime ką prarasti.

 

O vėjas tarsi iš prakiurusio dūdmaišio

groja mūsų vilčių melodiją

ir neša rudenio vėsą

į mūsų senstančius kaulus.

 

Laikrodžių laikas

 

●

Laikas, kai laikrodžiai ėjo per sienas

ir namai stovėjo

niūrūs ir pasitempę.

O rožės kvepėjo ir buvo lepios

kaip ir jų dienos,

neapibrėžtos ir išgverusios,

kaip ir jų dviračiai,

varteliai,

šunų būdos,

kaip ir jų visas gyvenimas,

o ir mano.

 

●

Laikas,

kai sniegas byrėjo iš ateities

užklodamas dabartį,

minutes, šliaužiančias

per languotus sąsiuvinius,

marškinius, staltieses

ir šaligatvius,

lengvai apskaičiuojamus

tolius iki horizonto,

susvetimėjusias savo pačių mintis

ir svetimus tarsi pralietas kraujas

raudonus kaklaraiščius,

transparantus, lozungus,

gvazdikus –

bekvapes, bet patvarias gėles

nuogais koteliais, –

parklupusias ir nereiklias

švenčių liekanas.

 

Bet kur visa tai –

nupaveiksluota,

nutapyta, nuglaistyta,

išvalyta ir išpudruota

sniegu.

 

●

Išgveręs dviračio ratas,

besitrinantis į rėmą,

groja šio laiko prapultį,

duoną,

pakabintą tinklely ant vairo,

natas šventei kultūrnamy,

butelį, pro kurio optiką

matosi tik juoda žemė –

arti, arti ir arti,

o paskui atsigulus

žiūrėti į dangų

stiklinėmis akimis.

 

 

Baltas pasaulis

 

Šitas baltas pasaulis

praskrenda kasdien pro mane

be irklų ir burių,

be dūmų ir triukšmo.

Aš guliu pakrašty

beveik su savimi susitaikęs

prie lango,

kuris nyra į debesis, ir žiūriu

į vos judančią sidabrinę strėlytę,

ir beveik sunku patikėti,

kad ten žmonės –

skaito laikraščius,

žiūri pro išgaubtus langus

į lopais išmargintą žemę –

tokie patys maži, abejojantys

ir vis dėlto tikintys

laikančia juos dabartimi,

savo bilietu, rytdiena,

netgi upe, kuri sparčiai artėja,

ir tuo, kad ji greitai liks praeity,

kaip ir būsimos šypsenos,

kaip juostelė,

nukirpta nuo ištįsusio

sparno šešėlio.

 

Mes su katinu

 

Vasara, mes su katinu

vaikštome sode basi.

 

Jis yra kitas,

paniręs nežinomybėje,

rūke, stebintis mane

pro akių plyšelius

kartu su drugiais,

paukščiais, žiogais

ir musėmis.

 

Aš jam esu

galbūt dievas,

nuperkantis žuvies,

glostantis

ir sakantis, ko nedaryti.

Jis man –

kantrybės mokytojas,

atkakliai besibraunantis

pro duris, lipantis,

kartojantis savo begalinius

reikalavimus.

 

Jis nieko nežino

apie eilėraštį,

kurį rašau apie jį,

aš nežinau,

ką jis supranta,

kai žiūri sustingęs į vakarą

plačiomis akimis.

 

Praeitis teka

 

Praeitis teka pirštų galais

iš rankenų,

užmirštų pirmųjų prisilietimų,

glostomos odos po lengvu rūbu.

Kiek jos daug,

kokia ji galinga,

kaip įaugusi į langų stiklą,

grindis, rankenas,

stalo paviršių, klavišus,

kūną, kuriuo groju

kasdienę muziką.

 

O žaluma,

kuri užplūsta pavasarį,

neturinti praeities,

amžina, vienoda,

jauki ir kartu abejinga,

o baltos paklodės ir užvalkalai,

kas vakarą glaudžiantys

pavargusį kūną, –

viskas yra praeitis,

nes praeina

švelniai ir nyksta

iš lėto.