Trys susikirtimai apie viešąją ir bendrąją erdvę
Šis pokalbis įvyko praėjus porai mėnesių po to, kai kovo 28 d. Kaune, Migruojančių meno akademijų renginyje, KASPARAS POCIUS skaitė paskaitą „Indiscernibility: Public Spaces, Nomadic Strategies“ („Neatskiriamumas: viešosios erdvės, nomadiškos strategijos“). Aš (TOMAS MARCINKEVIČIUS) Kasparui turėjau nemažai klausimų ir norėjau su juo pasiginčyti, o paskaitoje, kaip dažniausiai tokiuose renginiuose ir būna, tam neatsirado per daug erdvės. Tuo labiau kad kalbėti apie erdvę, ypač apie „viešąją“, – tai kalbėti apie daug dalykų vienu metu, nuolat dėl šios daugybės susikertant: todėl tekstas yra padalintas susikirtimais (Sk).
Sk1: „Didžiajai gyventojų daliai viešoji erdvė yra nereikalinga“
T: Pažiūrėjus į Vilniaus centrą atrodo, kad viešoji erdvė iš tikrųjų egzistuoja. Pilna barų ir kavinių, žmonės juose labai gražūs, kai šviečia saulė, visi išeina į gatves. Kokios tuomet problemos ir kam tą erdvę „gaivinti“? Rajonuose ir vietovėse toliau nuo „centro“ vieša erdvė irgi egzistuoja: kažkas stovi ant gatvės kampo, kažkas susirenka kaimo aikštėje pasėdėti… Apie kokį viešosios erdvės troškimą galime šnekėti?
K: Pirmiausiai viešoji erdvė yra tai, kas nelengvai subendramatinama, tai, kas yra netikėta ir gali susidurti tarpusavyje, kurti įvykius ir situacijas. Šiuo požiūriu Lietuvos viešoji erdvė yra skurdi, jai trūksta bandymų išeiti už komforto zonos ribų, paversti ją netikėtumo ir tikrai viešo buvimo erdve. Nėra bandymo viešąją erdvę „perjungti“ iš privačios ir viešos erdvės dialektikos į bendrąją arba bendrijos erdvę, kuri tiek istoriškai, tiek genealogiškai egzistuoja anksčiau nei viešumos ir privatumo skirtis. Šiemet Anglija mini 800-ąsias Magna Carta – pirmosios savo konstitucijos – metines, kai karalius Jonas Bežemis, be kitų teisių, davė liaudžiai galimybę nemokamai naudotis bendruomeninėmis žemėmis arba servitutais, vadinamosiomis bendrijomis (commons). Feodalo miške valstiečiai galėjo rinkti medieną ir uogas, o Londono laivų statyklų skiedras darbininkai naudojo savo nameliams dailinti. Tokiam bendro, kolektyvinio naudojimosi procesui mirtiną smūgį sudavė aptvėrimai, kurie, kaip sako šiuolaikiniai tyrinėtojai, toli gražu nesibaigė – visa kapitalizmo istorija yra nesibaigianti bendros erdvės nusavinimo, teise grįsto plėšikavimo istorija.
T: Turi omenyje viešąją erdvę, kuri yra patiriama tiesiogiai, asmeniškai („privačiai“), bet nėra atribota nuo viešumos?
K: Taip. Viskas, kas tokioje erdvėje vyksta, yra bendra. Tam reikalingas labai politiškas santykis su kasdienybe, čia tinka šūkis – asmeniška yra politiška. Tai turėtų būti absoliutus atsisakymas atskirti asmeninius arba net pasąmoninius poreikius nuo viešosios erdvės.
T: Grįžkime prie to, kad tokia erdvė turėtų būti susidūrimų vieta. Tuos susidūrimus turėtų kelti kategorijos, egzistuojančios „prieš“ konkrečią erdvę, – klasė, rasė, seksualumas, etniškumas, lytis, amžius…
K: Ne visada šios kategorijos egzistuoja „prieš“ erdvę, jos gali plėtotis susidūrimų metu, kartu su žmonių apsisprendimais. Štai Gilles’is Deleuze’as ir Felixas Guattari kalba ne tik apie kiekybinį, bet ir apie kokybinį daugialypumą. Kiekybinis daugialypumas yra suvokiamas erdvėje, o kokybinis – trukmėje ir laike. Vadinasi, kokybiniam daugialypumui nepakanka vien erdvės, jam reikia toje erdvėje vykstančių pokyčių, tapsmo. Tokia viešoji erdvė yra būtent galimybė tapti, išeiti iš savęs… Jei randame kažką, kas egzistuoja anksčiau nei ši galimybė, tai tikriausiai yra mūsų sustabarėję įpročiai. Viešojoje erdvėje jie mutuoja kartu su mumis, kai mes mutuojame tapdami žvėrimis.
T: Aš matau problemų šiuose teiginiuose. Grįžtant prie Deleuze’o, viešoji erdvė nėra nauja „atvertis“ ar kokybiškai naujas įtrūkis, prieš kurį nieko nebuvo, – ji visuomet yra viduryje. Kaip viešąją erdvę įtraukti į vidurį kažko, kas jau egzistuoja, nepaverčiant jos protestu, kuris išvirs į meniškumą ir tapatybių plėtojimą, t. y. kapitalo kūrimą? Ar Lietuvoje tokių pavyzdžių iš viso buvo?
K: Na, turgūs, jomarkai… Didžiajai gyventojų daliai viešoji erdvė yra nereikalinga. Tokių, kuriems viešoji erdvė yra reikalinga pati savaime, o ne tik kaip pamaina jaukiai privačiai vartojimo erdvei, vadinamai namais, yra nedaug. Nedėčiau daug vilčių į kovą už tikrai viešas erdves: pabaigi savo reikalus namie ir eini prasiblaškyti į kavinę, pasėdėt parke su draugais, pažaist lauke… O žmonės, kurie apskritai neįsivaizduoja perskyros tarp viešos ir privačios erdvės, dažnai to privatumo ir neturi. Erdvės kritika turi būti skirta būtent tam, kad atsirastų žmonių grupė, negalinti gyvuoti be viešosios erdvės. Šiuo metu Lietuvoje ir kitur ši erdvė neatskiriama nuo labai konkrečių, kartais karnavalinių, figūrų, pvz., kunigaikščio Vildaugo Vilniuje. Tokios konceptualios asmenybės gali gyventi ir niekad nesibaigiančia švente, klajone.
Sk2: studentų atstovybės mentalitetas ir mažoji politika
T: Toks požiūris gali būti neproduktyvus dėl kelių priežasčių. Kaip kuriami subjektai, „žmonės“ ir jų troškimai? Erdvė juos kuria tiek pat arba dar labiau, nei jie kuria ją. Viena pagrindinių socialinių centrų svajonių yra erdvė, prieinama ne tik tiems subjektams, kurie nori joje „visa širdimi“ būti, bet ir vietinei bendruomenei, kuri ten galėtų ateiti, pabūti, palikti savo vaikus ir pan. Antra: po tokiais teiginiais matau troškimą neiti iš saugių erdvių. Matau studentų atstovybės mentaliteto, kuriam svarbiausia šypsotis ir šurmuliuoti atmetant nedraugišką realybę, troškimą. O žmonės, kurie nori po darbo nueiti atsipalaiduoti į parką arba kavinę… negi viešoji erdvė turėtų būti prieinama tik tiems, kurie nėra susiję su ribojančiomis struktūromis, ypač kai pastarosios yra visuotinės? Vienas kitą papildančių, bet instituciškai atskirtų darbo ir laisvalaikio dvilypumas yra bent kol kas neišvengiamas, jis yra socialinė realybė, tad jos neatmetantys neturi būti demonizuojami.
K: Gerai, galiu papasakoti tau istoriją. Pernai leidom laiką Žeimiuose, LUNI stovykloje. Staiga prie mūsų prisiplakė būrelis vietinių. Ilgainiui jie pradėjo deginti kėdes, kabinėtis prie manęs (aš didžėjavau) klausdami, ar neturiu „selų“ ir t. t. „Selų“ neturėjau. Ar noras prisidėti prie viešosios erdvės kaip susikūrusio socialinio centro nėra tiek pat elitistinis prabangos dalykas? T. y. ar tie patys „vietiniai“ neina į ją kaip į bažnyčią, ar ji jiems yra natūralaus poreikio vieta?
T: Nėra „natūralaus poreikio“. Jei neįsitrauki į poreikių gamybą, palieki juos gaminti tiems, kurie juos iki šiol ir gamina. Kalbu apie įmanomybės, alternatyvos atvertis. Viena pažįstama, skvotinanti Dubline, pasakojo apie vaikus jų socialinio centro kaimynystėje. Jie irgi iš pradžių ateidavo padeginti kėdžių, griauti ir darkyti, bet po truputį ėmė įsitraukti į tą vietą ir tapo jos dalyviais, ėmė tarpusavyje organizuotis anarchistiniais pagrindais. Reikėtų apsibrėžti – kalbame apie viešąsias ar apie saugesnes erdves? Pastarųjų irgi reikia, bet tai nėra tas pats. Erdvė, kurioje gali nepatirti patyčių ar smurto ir smagiai leisti laiką, yra saugesnė erdvė, o viešoji erdvė yra ir nemalonių susikirtimų erdvė.
K: Pvz., gali ateiti kokie nors skusti ir primušti. Esu patyręs tai viešojoj erdvėj, bet tai ir buvo viešoji erdvė…
T: Nesakau, kad būtina atverti viešąją erdvę naciams…
K: Bet taip, turi būti pasirengęs bet kam. Kita vertus, leisk grįžti prie minties, kad ne visi viešų erdvių nori, kad ne visiems jų reikia. Nepaisant to, paprastai šis poreikis yra kur kas didesnis, nei manome. Matau visišką teorinės minties atsilikimą nuo praktikos, nes kol nepradedi daryti – niekada nežinai. Pvz., iniciatyva Šnipiškėse – nebuvau su jais susitikęs, bet yra žmonės, kurie rimtai rūpinasi tuo rajonu. Ir vėl – tokia viešoji erdvė nėra taip jau labai ir „vieša“. Man labai patinka kaimynystės ir bendruomenės metodas, ateinantis iš Pietų šalių: viešieji reikalai tampa visų bendru reikalu ir keičia politiką. Mano seneliai su savo kartos žmonėmis irgi kalbėdavosi apie politiką sėdėdami namie, bet kalbėdavosi jie apie tai, kas vyksta Seime, Amerikoj – didžiojoj, nutolusioj politikoj. Kaip pasiekti, kad gyvenimas būtų neatsiejamas nuo politikos – ne tolimos ir atsietos, esančios hierarchiškai aukščiau, bet perveriančios patį tavo kūniškumą ir sutvarkančios jį pagal savo geismus? Tai yra visa, kas sudaro mūsų gyvenimus: tapatybės be rėmų, feminizmas, užkrečiantis vyrus, kurie gyvena kartu ir peržengia moteriško subjektyvumo ribas – nubrėžia skrydžio kryptis šeimų trajektorijose, oidipiniai santykiai nustoja būti oidipiniai…
Sk3: bendros erdvės realumas
K: Kalbant apie kaimynystę – jai labai svarbus atvirumas, santykis tarp naujai atsikrausčiusiųjų (kad ir skvoterių) ir „senbuvių“. Solidarumas atsiranda arba ne.
T: Dažnai tas santykis atsiranda labiau iš reikalo nei iš noro. Pavojinga – jei nesutarsi su kaimynais, ilgai tame kvartale neišsilaikysi, ypač jei egzistuoji ne visai teisėtais būdais. Bet tai veda prie gerų dalykų: nusileidimo iš saugios erdvės dramblio kaulo bokšto, kuriame savanoriškai įkalini tokį ypatingą, visuomenės prispaustą save. Šiek tiek pavojaus tokiems visai į sveikatą.
K: Pavojus gali padėti pajusti, kad yra bendrų kovų. Bendrumas gali turėti daug pavidalų: kūnišką, materialinį (išteklių), erdvinį. Tikriausiai tai ir yra tas kitas matmuo, kai išnyksta ribos tarp viešumos ir privatumo, randasi nauja kokybė. Mane erzina samprotavimai apie demokratišką viešosios erdvės paskirtį, apie erdvę, kurioje galėtų dalyvauti „kiekvienas žmogus“, kur tas „kiekvienas“ būtų atrastas kaip „didžiulė vertybė“… Bendrąją erdvę atkovoja tie, kuriems jos reikia. Kalbėdamas apie skvotus, jei teisingai supratau, vis pabrėži, kad ten turi egzistuoti reikiamybė: būtina tą vietą užimti, pripildyti erdvę gyvybės. Erdvė yra ne vien tik vieta, kurioje galime išrikiuoti kareivius, bet ir vieta, kurioje vyksta gyvenimas čia ir dabar, bergsoniškoji trukmė, kurioje įmanomi bet kokie atsitiktinumai, įvykiai, įvairiausi kasdienybės jungimai: bendra erdvė yra reali, aktuali, kolektyvinė.
T: Taip, bet kaip pasiekti, kad ta reali erdvė ir liktų reali? Atsiranda daug erdvės mitologijos, jos stipriai modeliuoto formavimo. Atsiranda daug uždarumo, paverčiančio ją inkliuzu. Skvotas gali būti visiškai atsiskyręs nuo to, kas tuo metu vyksta mieste.
K: Visada turėti ryšį su išore. Tai yra didelė problema ir uždavinys. Pateiksiu politinį pavyzdį: niekas iš aktyvistų, įskaitant ir susijusius su „Anarchija.lt“, nenumatė sausio 16-osios riaušių. Kad jas sukėlė nekoordinuotos jėgos – gerai, o kad kontaktas su tomis jėgomis nebuvo užmegztas – negerai. Gali turėti labai daug veiklių erdvių, įtraukti į jas draugus ir kaimynus, bet, neturėdamas santykio su išore ir įvairialypio požiūrio, užkirsi sau kelius augti. Toje „išorėje“ nusistovėję visuomeniniai santykiai bendroje erdvėje gali mutuoti, keisti kampą ir judėti taip, kad pirmąkart įvyktų tai, ko visuomet norėjai, tai, apie ką anksčiau tik normatyviai galvojai.
