Sufalsifikuotas dienoraštis 4

2015 kovo 8, sekmadienis

Penktadienį „Šiaurės Atėnai“ išspausdino mano „Atsisveikinimą su daiktais“. Tuomet paskambino poetė S. Pabėrė žiupsnį komplimentų. O paskui, matyt, turėdama galvoj mano šnekeles apie laisvos valios abejotinumą, apie tai, kad pačiam, atseit, nieko nereikia daryti, nes viską padarys visata, paklausė: „Vadinasi, niekas dėl nieko nekaltas, vadinasi, viskas galima?“ Nors antroji klausimo dalis priklauso Dostojevskiui, vis dėlto man pirmiausia į galvą atėjo Pelevinas. Mat šiojo romane Чапаев и Пустота yra toks epizodas. Ten bute vienas personažas stovi atstatęs pistoletą į antrąjį, o antrasis stovi pakėlęs rankas aukštyn. Pirmasis sako (čia atpasakoju, ne cituoju): „Dėk savo ginklą ant stalo!“ Antrasis: „Kaip aš jį padėsiu, kad mano rankos pakeltos?“ Pirmasis: „Kad tu žinotum, kiek jau kartų aš girdėjau šitą klausimą!“ Solidarizuojuosi: kad kas žinotų, kiek kartų man teko išgirsti šį („ar viskas galima?“) klausimą… Tačiau poetei apie savo neviltį nieko neišvedžiojau, tiesiog trumpai tariau: „Žinoma.“ Ji dar pasitikslino: „Vadinasi, galima ir vogti, ir gerti, ir ištvirkauti?“ „Žinoma“, atkakliai tvirtinau aš. „Aha, kaip tik neseniai mačiau parduotuvėj labai gražią žvakidę, bet neturiu pinigų jai nusipirkti. Tai eisiu ir pasivogsiu.“ „Būtinai pamėginkit. Ir linkiu, kad jus sučiuptų!“ „Tai kodėl taip negražiai linkite?“ nustebo ji. „Matote, privalu imti visą paketą“, pasakiau…

Vytautas Balčytis. Žirmūnai. 2015

Viskas galima, viskas galima… Bet kodėl taip negražiai linkite? O šventasis naivume! Taigi mes esame įkurdinti paketinėje visatos dimensijoje. „Plotmėje“, kaip būtų pasakęs velionis Antanas K. (Kaip reikalai dabartinėje tavo plotmėje, Antanai? Ar ten irgi galioja paketų sistema? Gal kartais mataisi su Dievu? Ar jis ką nors žino apie mūsų plotmę? O gal mes kartu su savo plotme jam iš viso neegzistuojame?) Aišku, kad viskas galima. Bet jei imi tai, kas žiba paketo paviršiuje, neišvengiamai paimsi ir tai, kas dūluoja gilėliau: nesusimokėjęs krautuvėje už žvakidę, veikiausiai susipažinsi su jos apsauginiais. Arba įsigysi kokį kitą priedą. Kaip anais (tarybiniais) laikais perkant knygas: jei nori gauti Thomo Manno „Užburtą kalną“, turi imti ir Leonido Iljičiaus Brežnevo „Mažąją žemę“… Kas pasakė, kad nebuvo galima nusipirkti didžiojo vokiečių rašytojo knygos? Kas pasakė, kad parduotuvėje nevalia imti žvakidės ir už ją nemokėti? Tiesiog – glemžk, bičiuli, jei geidauji, visą paketą, dalimis nepardavinėjame, ir tiek. O kad gyvename paketiniame (priežasčių ir pasekmių, anot budistų) būties matmeny, liudija elementarus faktas: gimstant mums įduodamas leinesnis ar gremėzdiškesnis pundulys, kurio viršuje šviesuoja gyvenimas, o dugne – tamsuoja mrts (čia aliuzija į Vytauto Bložės eilutę: pasakyk man į ausį: g-l-ž-m)… Nusigriebti vien grietinę šansų, deja, nėra.

Betgi pokalbiai su žmonėmis, visai nelinkusiais į sofistinius išvedžiojimus, sofistams (šiuo atveju – man), pasirodo, gali būti naudingi: jie (tokie pokalbiai) stumteli mintyse brautis dar toliau savaisiais sofistiniais šunkeliais. Taip dedasi ir dabar: nors paketo idėja mano galvoje tūnojo jau seniai, bet nei apie jo struktūrą, nei apie turinį nebuvau įtempčiau galvojęs. Ir še tau – atsirado puiki proga tai padaryti. Bet gal apie tai – rytoj.

2015 kovo 17, antradienis

Rytoj neišėjo. Tačiau apie paketą visas praėjusias dienas, žinoma, galvojau. Supratau: šiek tiek aiškesnė (nors irgi, žinoma, irgi…) yra jo struktūra, bet labai neaiškus turinys. Ką galima pasakyti apie struktūrą? Na, pavyzdžiui, kad yra paketo paviršius ir yra dugnas (tačiau: ar yra antrasis dug-nas? ar paketas – su dvigubu, trigubu, keturgubu dugnu? o gal jisai bedugnis? o kurioje vietoje paketo vidurys?). Kad manasis (tavasis) gyvenimo pundas tarsi susiskirsto į metų, mėnesių, dienų paketėlius. Kad, imdamas iš jo gerai apčiuopiamą „dovanėlę“ (tarkime, tą žvakidę), kartu, dažnai nė neįtardamas, gauni ir mažiau apčiuopiamų (nors netgi sunkesnių): psichologinių, socialinių, net – metafizinių (kai kurios iš pastarųjų pravardžiuojamos nuodėmėmis). Kad nors ir kaip atsargiai trauktumei tai, kas padėta viršuje, neišvengiamai susikrutina ir tai, kas guli gilėliau… Tuo tarpu turinys… Na, jis miglotas kaip reikiant. Miglotas ta prasme, kad jį gali sudaryti absoliučiai viskas, kas tik iš viso gali sudaryti gyvenimą. O asmeninė konkretybė – niekaip nenuspėjama. Ją paregi tik žvelgdamas atgal. Štai vienos tolimos mano dienos paketo fragmentas.

Ėjau pas tuomet dar ne velionį Antaną K. Nešiausi juodame sakvojaže du butelius sauso vyno. Planas buvo paprastas: gerti tą vyną ir diskutuoti su Antanu amžinu mudviejų pokalbių klausimu (kaip Tomo Venclovos lūpomis sako T. S. Eliotas: Svečiuose mes vėl išgirsim amžiną / Pašnekesį apie Michelangelo): ar grožis yra objektyvus, ar subjektyvus. Ties Katedra užklupo liūtis. Pasislėpiau tuometinės Teatro draugijos (po daugelio metų ten bus ir Sąjūdžio būstinė) prieangyje. Taigi, paėmiau, kas gulėjo paketo paviršiuje, – pastato prieangį. Bet… Ten jau stovėjo dvi jaunos gražios nepažįstamos moterys. Ėmėme komunikuoti. Pradėjo brėžtis giliau įvyniotos „dovanėlės“ pavidalas: po kelių dienų jau nešiau raudonesnes už bet kokį vyną tulpes į Žolyno gatvę, nes ten, pasirodo, gyveno būsimoji antroji mano žmona. Vynas su Antanu liko neišgertas, į didįjį klausimą – neatsakyta. (Ar tavo dabartinėje plotmėje, Antanai, egzistuoja grožis? O gal galėtum pasakyti, kaip viename savo eilėraštyje klausia ne per seniausiai tavojon plotmėn išsidanginęs kitas mano bičiulis, Vytautas S., AR DIEVAS YRA FORMA AR NE? O kaip ten reikalai su erotika? Veikiausiai tos tavo plotmės prasitęsimas grįstas visai kitais principais?)

Matau, kad teks aprašyti ir dar vieną (iki šiol neaprašytą) manojo gyvenimo paketo segmentą. Iš dar tolimesnės praeities. Kai du mėnesius mokytojavau kaimo mokykloje. Tad. Buvo rugsėjis. Manęs aplankyti atvažiavo mano pirmoji žmona (buvome susituokę rugpjūtį). Sodybėlės, kurioje gyvenau, šeimininkai pasiūlė mudviem nakvoti klėtyje (Jonas Juškaitis: Juk bijūnai geltonieji klėtį / Apipynę, gervės negirgsėjo. / Kokie violetiniai rugsėjo / Žaroje arimai išakėti!). Žinoma, kad nakvojome. Po devynių mėnesių, kai aš, Karpatuose vykstant karinėms pratyboms, tūnojau savo išsiraustame apkasėlyje ir, švintant, apstulbęs baltutėliame rūke žiūrėjau į iš kažkur prie pat apkaso krašto atsiradusią oranžinę laukinę aguoną, žmona gulėjo jau mirusi po gimdymo Antakalnio klinikinėje ligoninėje… Toks mat paketas. Ir tiek.

2015 gegužės 3, šeštadienis

Ką tik grįžau pasivaikščiojęs. Saulė kepina, o vėjas dar truputį stingdo. Bet šiandien, palyginus su vakar ir užvakar, – daug daugiau žalumos. Medžiai jau su kad ir nedideliais, bet – lapais. Ypač intensyviai žali maumedžiai ir beržai. Su užsidegimu žaliuoja apgenėtas kaštonas dviejų gatvelių susikirtimo kampe. Netrukus rasis ir jo žiedų vadinamosios žvakės. Bet poetės žvakidžių joms nereikės. Daug kur sodeliuose tvinkte tvinksta tulpės. Aguonų (nei naminių, nei laukinių) niekur nemačiau.

Ak, toji augalija! Kokiais tik augalais neiškaišytas mano gyvenimo paketas… Kuomet tai prasidėjo? Labai gerai prisimenu, kaip, būdamas gal ketverių, pavasarį įdėmiai stebėdavau iš juodos žemės besikalančius raudonus bijūnų daigus. Paskui stebėdavausi neatsistebėdamas, kad tie daigai virsta nenuspėjamo pavidalo stiebais, lapais ir žiedais. Panašų nenuspėjamumo šoką išgyvendavau daigindamas ant trobos lango iš motinos gautame vazone ąžuolo gilę arba kaštoną. Kaip gali toks virsti tokiu! O virsdavo… Buvo augalų, kurių virsmo nepastebėdavau: jie mane pasitikdavo jau, taip sakant, subrendę. Pavyzdžiui, rugiagėlės. Jas išvysdavau tik tuomet, kai rugiai imdavo balti, o jos it patrakusios mėlynuodavo juose. Bet ir nuo rugiagėlių metamorfozės neišsisukau. Ją patyriau tąsyk, kai ana mergaitė man padovanojo neregėtai mėlyną ir sunkią rugiagėlių puokštę… Toliau: alyvos, tulpės, jurginai, lelijos, trauklapiai, usnės, viksvos, nendrės, aguonos…

Manau, kad esu ne tiek gyvūninis, kiek augalinis. Kad manyje, ko gero, dominuoja augalinė (Aristotelis!) siela. O iš tų visų augalų esu bene arčiausia laukinės aguonos. Juk aš tiek sudėjimu, tiek būdu – tikrai šiek tiek į ją panašus: šiaip jau – gan gležnas, bet stiebas – su šiokiais tokiais dygliukais. Linkstu (o ypač virpčioju) nuo menkiausio vėjo, tačiau nulūžtu – ne iš karto. Esu gana spalvotas, ir manyje yra šiek tiek opijaus… (Sylvia Plath: Little poppies, little hell flames, / Do you do no harm?)

(Ar jūsiškėje plotmėje, Antanai, esama kokio identiteto? Ar tu, pavyzdžiui, žinai, kad esi Antanas K.? Ar suvoki, jog esi miręs? Ar mirusieji pažįsta vieni kitus? Ar turite bent menkutę atmintį? Tarkime, ar beprisimeni, kad tąsyk neatėjau pas tave su vynu ir kad klausimas apie grožio objektyvumą / subjektyvumą liko neatsakytas?)

Augalai, jų žiedai, jųjų sėklos… Manau, kad kiekviena sėkla (nuo aguonos grūdo iki gilės), kuriai skirta sudygti ir išauginti savąjį augalą, išeitų iš proto, jeigu jai pavyktų suvokti, koks paketas (turiu galvoje ir būsimąjį to augalo gyvenimą) glūdi joje!

Gerbiamoji poete! Jei jūs vis dėlto pasivogėte tą žvakidę ir, išvengusi apsauginių su jų „Rankas aukštyn!“, jau įstatėte jon žvakę, tai meskite tą žvakę lauk. Tuomet eikite ir nusiskinkite kaštono žiedą. Neškitės namo ir jį statykite žvakidėn. Viliuosi, kad, kai, skindama kaštoną, pati pakelsite rankas aukštyn, jums nebus uždrausta jų nuleisti… Nors – ką aš žinau. Juk nei sėkla, nei mes nepermatome net savojo gyvenimo paketo. Tai kaip aš galiu permatyti jūsiškį?