Orbis Tertius iš pageltusių puslapių: kaip fantastika pakeičia tikrovę

Trumpa Jorgės Luiso Borgeso istorija „Tlön, Uqbar, Orbis Tertius“ (pasakojanti apie intelektualų sąmokslą sukurti naują pasaulį ir šio naujo, dirbtinio pasaulio atėjimą) – nuostabi iracionalių idėjų gimimo ir plėtotės metafora. Paradoksas: šimtmečiai po Apšvietos epochos, nors vyravo Proto kultas ir buvo garbinamas racionalumas, pasižymėjo keistų įsitikinimų ir pseudomokslinių teorijų pertekliumi – XIX a. buvo gyvenama nuolatinėje visuotinio žydų sąmokslo baimėje ir seansuose kviečiamos paviešėti seniai mirusių giminaičių dvasios. Žinia, karalienės Viktorijos epochos džentelmenus galima kaltinti tamsuoliškumu, tačiau XX a. šios nepagrįstų įsitikinimų grandinės nesutraukė: XX a. žmonės danguje stebėjo skraidančias lėkštes (ir kitokius skraidančius rakandus), bendravo su aukštais blondinais iš Veneros ir didžiagalviais neūžaugomis iš Tinklelio žvaigždyno, tikėjo (o kai kurie, pvz., buvęs futbolininkas ir televizijos pranašas Davidas Icke’as, vis dar tiki), kad Didžiosios Britanijos karalienė ir JAV prezidentas yra pavidalą keičiantys žmonės-driežai, ar Škotijos ežeruose ieškojo meteorito smūgį išgyvenusių priešistorinių driežų. Žinoma, pats šių įsitikinimų, šio modernaus folkloro ar modernios mitologijos egzistavimas (ne veltui ateivių pagrobimai dažnai lyginami su susitikimais su mitinėmis būtybėmis – kaukais, laumėmis, elfais ar velniais) nėra niekuo ypatingas, tačiau stebėtis verčia savitas šių paranormalių idėjų ir fantastinės literatūros santykis – santykis, kurio atidesnė analizė galbūt nušviestų mitų genezės problemą.

Mitologijos – tai becentrės struktūros, jose nuolat vyksta prasmių gimimas ir nykimas, naujos mitų elementų mutacijos ir iteracijos. Tačiau net centro stokojanti struktūra turi pradžią, vieną ar keletą tam tikrų taškų, iš kurių tarsi iš požeminių šaltinių ištrykšta naujai susiformavę mitai, kad išsiplėstų ir susilietų, taip duodami pradžią naujai mitologijai. Žinoma, senovės civilizacijų – Egipto, Babilono ar Graikijos – mitologijų pradinio taško atrasti neįmanoma, ir ši mitų genezės problema lėmė gana nepagrįstus įsitikinimus, esą mitai gali gimti ir būti paveikti tik religinės srities veiksnių – ritualo, pasaulio šventybės pajautos, mistinio išgyvenimo etc. Tačiau naujųjų laikų mitologijų (dažnai laikomų tik masinėmis isterijomis ar juokingais prietarais) pradžios taškus galima atsekti – ir ši analizė parodo, kad tokių modernių mitų ištakomis galima laikyti pageltusius nuotykinės literatūros puslapius.

Vienas tokių – dažnai pajuokiamas, bet tebegyvuojantis tuščiavidurės Žemės mitas (jį būtų galima taip pat sąžiningai įvardyti tuščios Žemės kosmologija). Pagrindinis įvairialypes įsitikinimų sistemas, kurias būtų galima priskirti prie tuščiavidurės Žemės mitologijų grupės, vienijantis elementas – įsitikinimas, esą po Žemės pluta egzistuoja kiaurymės (jos gali būti tiek visą Žemės rutulio vidų užimanti tuščia sfera, tiek gigantiškų tunelių tinklas), kuriose dažniausiai yra apsigyvenę žmonijos atžvilgiu teigiamai arba neigiamai nusiteikę senovinių civilizacijų palikuonys. Tarp tuščiavidurės Žemės idėjos propaguotojų galima aptikti požemiuose Aghartos išminčius apgyvendinusią Teosofijos draugijos įkūrėją Jeleną Blavatskają, po kojomis slypinčių išsigimėlių nykštukų egzistavimu tikėjusį mokslinės fantastikos kūrėją Richardą Sharpe’ą Shaverį ar neonacį Holokausto neigėją Ernstą Zündelį (jis taip pat tiki, kad naciai pabėgo į Žemės gelmes skraidančiomis lėkštėmis per skylę Antarktidoje). Žinoma, šiuose keistuose įsitikinimuose galima matyti šumerų pomirtinio pasaulio Irkalos, graikų Hado ir Tartaro, žydų Šeolo ar Dantės pragaro sekuliarią transformaciją, tačiau šių idėjų kilmė – 1871 m. išleista anglų autoriaus sero Edwardo Bulwerio-Lyttono knyga „Vrilis, arba Ateinančios rasės jėga“. Ši fantastinė knyga pasakoja apie magišką energiją (vadinamą Vriliu) valdančią požeminę kultūrą. Pats Bulweris-Lyttonas nebuvo ezoterikas, okultistas ir mistikas – žinoma, jis, kaip buvo madinga XIX a., domėjosi, pvz., gyvūnų magnetizmu, tačiau tai nebuvo jokios įtemptos „prarastos išminties“ studijos. Tačiau tai nesutrukdė paranormalių reiškinių entuziastams ir ezoterikams jį įrašyti į savo tarpą: para-normalioje literatūroje seras Bulweris-Lyttonas dažnai yra apibūdinamas kaip slaptos išminties saugotojas ir daugybės slaptų organizacijų narys – nors jis priklausė tik vienai tokiai grupei, ir ne savo valia. 1870 m. Anglijos rozenkreicerių draugija paskelbė serą Bulwerį-Lyttoną didžiuoju globėju – tuo nepatenkintas jis 1872 m. parašė skundą, kuriuo reikalavo būti pašalintas iš narių sąrašų, tačiau jo pageidavimas taip ir nebuvo įgyvendintas. Bulwerio-Lyttono idėjos, atskirtos nuo autoriaus, keliavo toliau ir net pakeitė suvokimą apie autorių: jį citavo Blavatskaja, 1896 m. teosofas Williamas Scottas-Elliotas teigė, kad senovės atlantų erdvėlaiviai buvo varomi Vriliu, 1925 m. Vokietijoje veikė Vrilio panaudojimo idėjomis susidomėjusi organizacija „Reichsarbeitsgemein-schaft“, o 1937 m. sąmokslo teoretikas Shaveris, tikėjęs, kad Žemės gelmėse gyvena maginę techniką valdantys nykštukai degeneratai, paklaustas, kodėl jo idėjos taip primena Bulwerio-Lyttono, pasakė, kad tikriausiai todėl, kad Lyttonas irgi lankėsi požeminiame pasaulyje.

Tačiau Bulweris-Lyttonas nebuvo vienintelis autorius, kurio idėjos tapo naujųjų mitologijų pagrindu ir net prarijo patį rašytoją, paversdamos jį naujo, paranormalaus pasaulio diskurso dalimi. Kitoje Atlanto pusėje amerikiečių rašytojas Howardas Phillipsas Lovecraftas pigiems žurnalams rašė trumpas siaubo istorijas. Jo ir jo plunksnos brolių, tokių kaip „Konano Barbaro“ autoriaus Roberto F. Howardo, istorijas sieja bendrų, nuolatos pasikartojančių motyvų (pvz., maginių knygų, dievybių ar vietovių) tinklas – būtent todėl šiuos motyvus vartojančios grožinės literatūros visuma yra vadinama Cthulhu Mythos vardu (garsiausio Lovecrafto kūrinio – čiuptuvuotos, sparnuotos pabaisos, miegančios jūros dugne). Vienas garsesnių šių mitų elementų – VI a. Damaske gyvenusio išprotėjusio arabų poeto Abdulo Alhazredo parašyta magiška knyga „Kitab al Azif“, dar žinoma „Nekronomikono, arba Mirusių vardų knygos“ pavadinimu. Nors pats Lovecraftas buvo karštai įsitikinęs, kad „Nekronomikonas“ tebuvo jo vaizduotės vaisius, ezoterinės literatūros leidykloms tai nesutrukdė jį išleisti. Itin įdomu tai, kad keletas išleistų „Nekronomikonų“ (Lovecrafto tyrinėtojas Thomas Joshi teigia, kad jų yra bent keturi, tačiau jų neįvardija ir į šį skaičių įrašo ir akivaizdžias parodijas) buvo ir yra reklamuojami kaip tikros, autentiškos ir originalios maginės knygos (grimuarai), kuriose slypi tikri maginiai užkeikimai. Vienas garsiausių tikrųjų „Nekronomikonų“ – 1980 m. išleistas „Simono Nekronomikonas“. Didžioji dalis knygoje aprašytos mitologijos net nebuvo susijusi su Lovecrafto idėjomis, tai modifikuotų senovės babiloniečių sukūrimo mito „Enuma eliš“ ir kitų Tarpupio mitų kratinys. Didelė dalis JAV ezoterikų nuo pat knygos išleidimo žinojo, kad knyga – klastotė, tačiau jie taip pat pastebėjo, jog grimuarams ir maginėms knygoms būdinga tai, kad jos sudaromos iš kitų iš anksčiau žinomų tekstų: taigi, šis grimuaras yra toks pats „autentiškas“ kaip ir knygos „Septintasis Saliamono antspaudas“ ar „Pseudomonarchia Daemonum“. Tačiau tai ne vienintelė tikruoju „Nekronomikonu“ būti pretenduojanti knyga: „Necronomicon Grimoire“ autorius Donaldas Tysonas, rašydamas knygą, galėjo remtis garsaus okultisto, burtininko ir Telemos bažnyčios įkūrėjo Aleisterio Crowley mokinio Kennetho Granto idėjomis (išsakytomis daugiausia tekste „Maginis atgimimas“ (The Magical Revival), esą ir Lovecraftas, ir Crowley savo idėjas sėmė iš kosminio visų žinių šaltinio Akašos metraščio, – tik Crowley tai darė suvokdamas, o Lovecraftas – nesąmoningai, per sapnus. Žinoma, pats Akašos metraščio egzistavimas yra gana drąsi hipotezė, juo labiau teiginys, kad vienas didžiausių XX a. okultistų ir vienas įtakingiausių siaubo knygų rašytojų sėmėsi idėjų iš magiškosios visos visatos žinias apimančios astralinės bibliotekos.

Lovecrafto idėjos buvo perimtos ne tik okultistų ir ezoterikų, bet ir ufologų: tiesa, ne tiesiogiai, kaip Tysono ir Granto atveju, bet idėjų generacijos metu „pametant“ Lovecraftą kaip šių idėjų šaltinį. Amerikiečių tyrinėtojas Jasonas Colavito teigia, kad Ericho von Dänikeno ir kitų paleokontakto su ateiviais teorijos proponentų idėjos yra paremtos Lovecrafto idėjomis. Colavito teigia, kad prancūzų autorių Jacques’o Bergier ir Louis Pauwelso knygoje „Magų aušra“ minimos idėjos nepaprastai primena Lovecrafto mintis. Bergier teigė 1935 m. susirašinėjęs su Lovecraftu ir 1950-uosius praleido jį populiarindamas Prancūzijoje. Ši knyga savo ruožtu buvo nuplagijuota Dänikeno (šis ilgą laiką prieštaravo, kol teismas jį privertė atskleisti „Dievų vežėčių“ literatūrinius šaltinius, ir vienas jų buvo vokiškas „Magų aušros“ leidimas). Dänikenas savo ruožtu pradėjo visą senovinių ateivių bumą ir įkvėpė kitus paleokontakto idėjas postulavusius autorius, tokius kaip ateivius anunakius iš klajojančios Nibiru planetos savo veikaluose aprašiusį Zacharijų Sitčiną ar Robertą Temple’ą, maniusį, kad senovės šumerai kontaktavo su ateiviais amfibijomis. Knygoje „Kosminių dievų ištakos“ Colavito teigia, kad panašumai tarp Lovecrafto ir Dänikeno idėjų buvo pastebėti jau 1982 m., tačiau Dänikenas teigė niekada neskaitęs ir net negirdėjęs apie Lovecraftą. Tačiau akivaizdu, kad Dänikenas galėjo perimti Lovecrafto idėjas jų niekada neskaitęs – jis jas perėmė per jų propaguotojus ir, parašęs jomis paremtą bestselerį, išpopuliarino paversdamas visuotinai žinomomis. Tiesa, Colavito padaro keletą klaidų – senovinių astronautų teorijos buvo populiarios jau prieš Lovecraftą, kai kurias Dänikeno idėjas galima aptikti ir kitų XX a. pradžios fantastų ar net jau minėto keistuolio ir tuščiavidurės Žemės teorijos propaguotojo Shaverio raštuose. Tačiau Lovecraftas yra vienas iš šiuolaikinio paleokontakto mito pradininkų ir užmirštų šaltinių, o jo istorijos apie senovinius ateivių miestus jūrų dugne ar padarus iš kitų dimensijų, kurie senovėje buvo žmonių garbinami kaip dievai, transformavosi, įgavo naujus pavidalus ir liovėsi buvusios tik „fikcija“.

Bulwerio-Lyttono ir Lovecrafto pavyzdžiai atskleidžia įdomią mitų savybę inkorporuoti savo ištakas į besiformuojantį naratyvą. Galima matyti, kaip ankstesnio, „fizinio“ pagrindo neturinčios fantastinės idėjos, patekusios į jas tikromis laikančių asmenų smegenis ir jų perpasakotos, įgauna kitokį pavidalą. Dar įdomiau tai, kad ir jų šaltinis yra ezoterizuojamas ir peraiškinamas, paverčiamas ezoterinio pasaulio dalimi: mokslinės fantastikos autoriaus sukurtas kūrinys nebelaikomas kūriniu, jis praryja ir inkorporuoja patį autorių. Mitai auga ir evoliucionuoja, ir juos, atrodo, sukritikuoti ir paneigti turintys šaltiniai naujųjų mitų pasakotojų yra perrašomi taip, kad pavojinga savo profaniškumu mito kilmė būtų „sakralizuota“ ir pati taptų naujo naratyvo dalimi. Taip ateistas Lovecraftas staiga gauna žinių iš astralinių visatos metraščių, o Bulweris-Lyttonas virsta rozenkreicerių paslapčių sergėtoju ir keliautoju po požeminius pasaulius. Būtų galima net pajuokauti, kad mitų pasakojimuose dažniausiai tėvai ryja savo vaikus (pvz., Kronas (Saturnas) ryja Dzeuso brolius ir seseris), o tikrovėje mitai praryja savo kūrėjus, ir fantastikos puslapiuose gimęs Orbis Tertius lėtai plinta, jei ne visuotinai, tai bent tam tikroms žmonių grupėms išties pakeisdamas tikrovę.