„Mūsų reikalas“, mūsų kenčiančiųjų bendruomenė
Trauma savo esme yra įvykis, esantis už normalaus žmogiškojo patyrimo ribų, tam tikra prasme – už kalbos ribų. „Apie ką negalima kalbėti, apie tą reikia patylėti“, – sakė Ludwigas Wittgensteinas. Apie traumas daugiausia pasako ne žodinės išpažintys ar rašytiniai šaltiniai, bet įvairios neverbalinės reprezentacijos: „traumas are not spoken out, but acted out“ – traumos išreiškiamos ne per kalbą, bet per elgseną, ritualus, simbolius ir kt. Apie kokias traumines patirtis „kalba“ Lietuvos miestų ir miestelių urbanistiniai landšaftai, atminimo vietos, simboliai ir paminklai?
Žasliai yra miestelis netoli Kaišiadorių. Pagrindinis miestelio akcentas – 2012 m. pastatytas Žaslių 555-osioms metinėms skirtas Vidmanto Gylikio sukurtas paminklas, kuriame pavaizduoti du angelai ir užrašas „Non sibi sed patriae“ (lot. „Ne dėl savęs, dėl Tėvynės“). Kokie dar ženklai įprasmina centrinę miestelio aikštę? Iškaba „Dėvėti rūbai“ ant papilkėjusios trobos atlieka ne tik informacinę, bet ir reprezentacinę-sociokultūrinę funkciją. Greta, istoriniame XIX a. (?) pastate, raudonų plytų frontonas įrėmina maisto parduotuvės plakatą „Akcijos“. Kas toliau? Memorialinė lenta vaizdžiai nupasakoja daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusių žudynių detales: „Šioje vietoje Lietuvos okupantai ir jų pakalikai sumesdavo išniekintų kovose už Lietuvos laisvę žuvusių partizanų kūnus“ – galima įsivaizduoti… Už kelių šimtų metrų – tarybinių karių kapinės, amžina šlovė jiems, o dar atokiau, kitoje miestelio pusėje, – 1991 m. pastatytas koplytstulpis, skirtas Žasliuose 1975 m. įvykusios didžiausios Lietuvoje geležinkelio katastrofos aukoms atminti, tada, sakoma, žuvo apie 80 žmonių. Kaip populiarioji sąmonė susidoroja su šiuo, anot Mirceos Eliadės, istorijos pertekliumi? Užrašas ant autobusų stotelės sienos „Būk biški paprastesnis“ skamba beveik kaip malda – kad istorija, gyvenimas ar likimas (nesvarbu, kaip pavadinsi) būtų truputį paprastesnis.
Įdomu tai, kad V. Gylikio skulptūra „Non sibi sed patriae“ atkartoja istorinio Žaslių herbo motyvus. 1792 m. LDK patvirtintas Žaslių herbas vaizduoja kviečių pėdą ir du angelus, laikančius laurų vainiką, kuriame įrašyta „Ex mancipio libertas“ (lot. „Iš nuosavybės [teisių turėjimo] – laisvė“). V. Gylikio skulptūra išlaiko tuos pačius motyvus – javų pėdą ir angeliukus, – tačiau XVIII a. asmens ekonominę, psichologinę ir politinę autonomiją deklaruojantis liberaliojo kapitalizmo šūkis „Ex mancipio libertas“ virto „Non sibi sed patriae“. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje XVIII a. buvo daugiau laisvės ir individualizmo nei šiandien? Kur per porą amžių dingo laisvę mylintis ir asmens autonomiją šlovinantis individas? Ar jį amžiams į savo gretas įtraukė ir nutildė besąlygiškos ištikimybės „Mūsų reikalui“ (it. Cosa nostra) principais grindžiama bendruomenė – Tauta?
Tvirčiausios bendruomenės yra paslapčių bendruomenės, tos, kurias sieja bendros patirtys, bendros paslaptys ir bendras skausmas. Kiekviena trauma sukuria savo kenčiančiųjų bendruomenę – Afganistano karių, jų motinų, buvusių tremtinių, černobyliečių ir kt. Kiekviena trauma sukuria savo specifinę kalbą, kuri leidžia atpažinti ir įvardyti simptomus, palengvinti kentėjimą, sušvelninti emocinius efektus ir išlaikyti paslaptis grupės viduje. Visoms šioms grupėms būdingi ypatingi vidiniai lojalumo ryšiai ir ne tuščioje vietoje, žinoma, atsiradęs nepasitikėjimas svetimaisiais („juk jie vis tiek mūsų nesupras“). Nacionalizmo teoretikai pateikia įvairių tautos apibrėžimų ir interpretacijų. Ar etninė bendruomenė gali būti kenčiančiųjų bendruomenė?
Istorikai akcentuoja traumuojantį sovietinio režimo pobūdį – tai politinės represijos, tremtys, gulagas, pokario partizanų kovos, Afganistanas, Černobylis ir kt. Greta to sovietinės sistemos represyvumas taip pat reiškėsi kasdienio gyvenimo lygmenyje kaip nepageidaujamų jausmų, patirčių ir emocijų represija. Žmonės buvo verčiami represuoti, nutildyti savo pačių skausmingas patirtis ir gyventi taip, tarsi tremčių nebuvo, tarsi gulago nebuvo, tarsi Afganistano nebuvo ir kt. Posovietinis laikotarpis buvo ne tik institucinių, bet ir psichologinių transformacijų laikotarpis – aktyvios atminties, desublimacijos ir konfrontacijos su savo pačių traumine patirtimi laikotarpis. Tautos atgimimas buvo kenčiančiųjų bendruomenės atgimimas, ir religija tapo pagrindine, jei ne vienintele, simboline kalba, kuria galima kalbėti apie traumas ir praradimus. Traumos buvo ir didele dalimi tebėra atsimenamos, įvardijamos ir artikuliuojamos ne sekuliaria psichoanalitine ar politine, bet religine kalba – tiek spontaniškai, tiek institucine Katalikų Bažnyčios iniciatyva.
Tokių spontaniškų praktikų pavyzdys yra Kryžių kalnelis prie Kauno VI forto transporto žiedo. Pirmąjį kryžių Atgimimo įkvėpti kauniečiai pastatė 1990 m., vėliau Kryžių kalnelis plėtėsi chaotiškai, nereguliuojamų asmeninių iniciatyvų dėka. Čia per keletą metų iškilo kryžiai didvyriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, Balchašo lagerio politiniams kaliniams atminti, Romo Kalantos atminimui, nužudytų negimusių kūdikių atminimui, Medininkų žudynių aukų atminimui ir kt.
Kalbėjimas apie traumines patirtis nebuvo paliktas atsitiktinių kalbėtojų nuožiūrai. 1996 m. monsinjoro Alfonso Svarinsko iniciatyva jo gimtajame Kadrėnų kaime Ukmergės rajone įkurtas Didžiosios kovos apygardos partizanų parkas. 70 ha parko teritorijoje sukurtas Kančios kelias su keturiolika ąžuolinių kryžių, skirtų kiekvienam Didžiosios kovos apygardos partizanų batalionui atminti. Kiti kryžiai skirti popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą dešimtmečiui paminėti, JAV prezidentui Ronaldui Reaganui atminti, visų 1940–1990 m. žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės atminimui ir kt.
1993 m. Domeikavoje pradėta statyti Lietuvos kankinių bažnyčia, simbolizuojanti lietuvių tautos kovą už laisvę. 2006 m. bažnyčia pašventinta, prie jos įkurtas parkas „Lietuvių tautos kančių kelias“, įamžinantis kovų ir kančių už laisvę ir nepriklausomybę kelią. Šiuo metu „Tautos kančių kelią“ sudaro skulptūros, kryžiai ir koplytstulpiai, skirti partizanams, partizanų motinoms, tremtiniams, KGB aukoms, Černobylio katastrofos aukoms, nužudytiems negimusiems vaikams ir kt.
Ką reiškia šios, individualios ir institucinės, iniciatyvos? Atrodo, kad Lietuvoje dievai monopolizavo istorinę atmintį, o Katalikų Bažnyčia sudarė aljansą tiek su istorija, tiek su žmogaus psyche. Sekuliariame šiuolaikiniame diskurse karas, prievarta, represijos yra siejami (greta politinių ir ideologinių aspektų) su potrauminiais sutrikimais, išmoktu smurtingu elgesiu, jausmų suspendavimu, emociniu nebylumu, bazinių pasitikėjimo ryšių praradimu, su visuomenės dalies kriminalizacija ir kitos dalies viktimizacija ir su šių dviejų dalių susitaikymo galimybe. Pvz., Jungtinėse Valstijose PTSD (potrauminis stresinis sutrikimas) diagnozuojamas 8 proc. visų gyventojų, 30 proc. Vietnamo karo veteranų, 11 proc. Afganistano karo veteranų, 20 proc. Irako karo veteranų, 28 proc. teroristų ataką patyrusių asmenų. Lietuvoje PTSD yra diagnozuotas šiek tiek daugiau kaip 500 žmonių, arba 0,017 proc. visų Lietuvos gyventojų. Lietuvoje kolektyvinės trauminės patirtys siejamos visų pirma su nebylia Kristaus kančia (arba tiesiog – nebylia kančia), o pagrindinė kalba, kuria galima apie jas kalbėti, yra religinė kalba. Dėl šio aljanso tarp istorijos ir religijos religiniai simboliai tampa šventi ne dėl tiesiogine prasme sakralaus turinio, bet kaip konkrečių žmonių, šeimos narių, protėvių, artimųjų, kančios signifikatas.
Trauminių patirčių religinis fetišizavimas atlieka terapinę funkciją ir suteikia kančiai prasmę, tačiau užkerta kelią sekuliarios diskusijos galimybei. Sakraliais „paskelbiami“ tie dalykai, kurie yra už žmogiškosios sąmonės ir žmogiškojo suvokimo ribų, už kalbos ribų, t. y. tai, apie ką negalima kalbėti, ir tai, ko negalima suprasti. Taip formuojasi kenčiančiųjų bendruomenė, kurią vienija „Mūsų reikalas“ – bendros neišspręstos trauminės patirtys, specifinė simbolinė kalba, smurtas ir sentimentalumas, stiprūs vidiniai lojalumo ryšiai ir anaiptol ne tuščioje vietoje atsiradęs įsitikinimas, kad kiti mūsų nesupras.
M. Eliadės teigimu, populiarioji sąmonė per amžius „gynėsi“ nuo istorijos ir nuo jos keliamo skausmo, istoriją „sunaikindama“ ir paversdama mitu su demonais ir šventaisiais kankiniais. Atsisakyti mitologines sąmonės – vadinasi, atsikovoti iš dievų savo istoriją, savo praeitį ir savo atmintį, įvardyti ir apmąstyti savo traumas sekuliaria, o ne vien religine kalba. Istoriją galima ne tik sunaikinti, paverčiant ją mitu. Istoriją galima ir suprasti.
***
Tekstas parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „Matoma ir nematoma šiuolaikinėse religijose“ (Vytauto Didžiojo universitetas, 2014 m. gruodžio 18 d.), pagrindu.
