Kur veda laiptai, arba kvalifikuotas sadizmas

Jis nebuvo vienas iš normaliausių mano pažįstamų žmonių. Užtektų bet kam tik žvilgtelėt į jį, nors ir slapčia, akies kampučiu, kad tai suvoktų. Net nesu tikras, ar jis apskritai buvo vienas iš žmonių. Gamtos kūrinys? Greičiau gamtos siųstas prakeiksmas mažai žmonių bendruomenei, kurioje gyvenom lyg indėnai. Su savo taisyklėmis, ritualais, taikos pypkių rūkymais bei iškrypusiu ir mistifikuotu suvokimu apie pasaulį, slypintį už mūsų spygliuotų vigvamų.

Tokias mintis diktavo ir jo aštrus it peilis veidas, kuriuo sugebėdavo paleisti erdvei it gyvuliui kraują, vien papurtęs galvą lyg stiklinį rutulį, kuriame pradeda suktis ratais kruvinas sniegas.

Kresnas kūnas ir šluba koja. Lyg iš siaubo filmų. Tokia, kuria koks nors išsigimėlis sugeba pasivyti bėgantį žmogų ir pagavęs nudiria odą. Suryja dar plakančią širdį ir arbatiniu šaukšteliu iškabliuoja akis, lyg skystai virtą kiaušinį. Kiborgo koja. Nenugalima. Visagalė. Regis, supykęs sugebėtų įspirti net Dievui į žandikaulį ir jį sutrupinti į šipulius.

Kartais visai normaliai išeidavo su juo pašnekėti apie nereikšmingus ir abiem neįdomius dalykus, tuomet nežiūrėdavo į mane savo sadistiškomis akimis. Tarsi blogio pritvinkusio Dievo akys, senojo Dievo, kuris norėtų mane nubausti šiaip sau. Už tai, kad esu. Už tai, kad aš ne erdvė, kuriai užtenka vien prisiliesti savo nematomu kūnu prie jo išgaląsto veido, kad plūsteltų kraujas.

Akyse, atrodė, kažkas slepiasi. Nežmogiškos kilmės. Gal savęs paties baimė. Suvokus esant ateiviu, kurio pagrindinis tikslas žemėje rinkti medžiagą apie gyvybės bejėgiškumą prieš ją naudojamo smurto akivaizdoje. Kolekcionuoti kitų skausmą savo akių albumuose.

Denniso Cordellio nuotrauka

O gal sunki vaikystė ar panašūs dalykai, kurie nulemia, užprogramuoja su kaupu atlyginti už savo skausmą visai su tuo skausmu nesusijusiems padarams. Nulaupyti musėms sparnelius, kratyti elektros srovele stiklainyje plūduriuojantį vorą, kaimynų šuliniuose skandinti kates, kad gyvybiškai reikalingas vanduo prisigertų mirties skonio.

Kiaulės buvo niekuo dėtos. Sau klampinėjo mėšlu padvisusiame mažame tvartelyje, kuris buvo labiau rūsys, o ne tvartas. Ten laikydavo ant lentynų ir raugintus kopūstus, ir marinuotus grybus bei uogienes. Jokių langų, jokios saulės šviesos, tik buržuika, kuri žiemą buvo nepakeičiama gyvybės šilumą spinduliuojanti metalo dėžė. Šilumos televizorius, karščio bangų teatras, kurį savo kiauliškomis akimis nutukę gyvuliai stebėjo iš savo gardo ložių.

Į tvartą reikėdavo leistis laiptais. Kai atsiveždavo mažus paršelius, nebūdavo vargo juos gabenti laiptais žemyn. Man visada atrodė gana keistas pasirinkimas auginti kiaules rūsyje, kurį vadino tvartu. Tekdavo plušėti, kol kibirais išnešdavo – laiptais į viršų – mėšlą. Tačiau, matyt, tai nebuvo pats didžiausias vargas. Juolab pats parinko tokią belangę gyvuliams.

Didesnis darbas laukdavo, kai reikėdavo laiptais į viršų užtempti suaugusią kiaulę, o ji jausdavo gresiančią mirtį, girdėdavo kieme galandamą peilį, kuriuo greitai bus šaltakraujiškai nužudyta. Jis neleisdavo niekam kitam jų pjauti. Visi kiti, pasak jo, kiaulę skersdavo lyg gyvulį, o jis tą gyvulį sugebėdavo nužudyti. Žudydavo. Su maniakišku pasitenkinimu. Kraujas, kuris plūstelėdavo ant jo rankovių ir permerkdavo raudona šiluma, buvo lyg džiaugsmo forma. Egzistavimo įrodymas. Panaši į buržuikos skleidžiamą šilumą.

Aišku, kiaulių kiekvieną dieną neprižudysi tiek, kad jaustumeisi laimingas, kad vidų užplūstų palengvėjimas, džiaugsmas, visavertiškumo jausmas. Jis jas sadistiškai kankindavo.

Nusileisdavo į rūsį, rankoje laikydamas plaktuką. Tarsi maniakas, kuris pagrobtas aukas laiko uždaręs savo namo rūsyje. Su plaktuku pedantiškai taikydavosi į vieną ar kitą dantį. Lyg išmušinėtojas snaiperis. Kiaulės akimirksniu apsipildavo krauju ir lakstydavo žviegdamos mažame garde, viena kitą taškydamos gleivėtu raudonu skysčiu. Tokie vaizdai buvo mažiausiai verti tapti siaubo filmo scenomis.

Žmogus. Plaktukas rankoje. Pro duris, laiptų viršuje, smelkiasi prietema. Jokių langų, jokių nereikalingų akių. Viršuje tamsą graužiantys žvakių graužtukai. Maniakas, stovintis prie nedidelio kiaulių gardo. Šalia lentynos, nukrautos raugintomis ir marinuotomis gėrybėmis. Paskui išmušamų dantų garsas. Žviegimas. Kraujas į visas puses. O žiemą dar ir čirškėjimas, kai kraujas pataiko ant įkaitusios buržuikos ir ima kepti. Kvapas, kuris skleidžiasi, ima vimdyti. Skystas skausmo kvapas. Bejėgiškumo kvapas. Dievo vėmalai.

Nuo vaikystės man kiaulės skerdimas buvo žiauri egzekucija. Negalėdavau pakelti žviegimo, kai ji tempiama iš tvarto į lauką. Puldavau į isteriją, imdavau klykti. Laikydavo mane namiškiai tvirtai, kaip laiko kiaulę, surištom kojom tempiamą iš tvarto, kad neiškrėsčiau kokios kiaulystės.

Paaugęs vis dar negalėjau to ištverti be viduje kylančio gailesčio, bet per nediduką langelį duryse viena akimi jau įstengiau pamaitinti savo kraugerišką smalsumą. Aišku, tai buvo normali egzekucija, normalus skerdimas. Kiaulės galva sniege. Moterys, valančios žarnas. Svilėsių kvapas. Odos skutimas. Tai ir pats jau sugebėdavau atlikti.

Kartą išdrįsau durti kiaulei į širdį. Maždaug nurodė jos vietą. Nepataikiau. Kažkas perėmęs peilį sugebėjo viską greitai užbaigti. Supratau, kad tąkart nenudūriau tinkamai kiaulės, tačiau nužudžiau savo baimę.

Bet tokie maniakiški kankinimai, kuriuos mačiau paaugęs mūsų genties teritorijoje atliekant tą žmogų, dantų kolekcininką, kuris iš akių atrodė daug menkesnis už kiaulę, niekaip negalėdavo išeiti iš galvos.

Kiaulių skerdimų būta ir matyta visokių. Kaimas yra kaimas, vienkiemiai, trobos, tvartai, žviegimas, nuaidintis ir pasimetantis miško tolybėse…

Tačiau skersti kiaulę daugiabučio balkone – va čia tai iššūkis ir sveiko proto nebuvimas. O gal kaip tik tokios egzekucijos nesureikšminimas.

Toje pačioje gentyje, kurioje gyveno sadistas maniakas kiaulių odontologas, gyveno ir keistas senis. Čia keistų žmonių netrūko. Ypač senių. Jie visada atrodo gana keisti ir nepatikimi, maža ko iš tokio galima tikėtis. Kad užkapos kirviu. Pavogs sielą. Ar dar baisiau – kaip gyvuliui išmuš plaktuku visus dantis, kuriais mėginame perkąsti mus supantį pasaulį.

Taigi ėmė jis vieną dieną ir sugalvojo pasiskersti kiaulę antro aukšto balkone. Namas penkiaaukštis, raudonų plytų, o jis sau skerdžia antrame aukšte kiaulę. Ji žviegia, o garsas nuaidi taip toli, kad net prabunda savo mažuose lovų gardeliuose miegoję kūdikiai ir ima taip pat klykti, lyg patys būtų mažos skerdžiamos kiaulės ar kiaulės, kurioms dantis išmušinėja kvalifikuotas sadistas.

Pirmo aukšto balkonas įstiklintas. Kraujas plūsteli iš kiaulės ir lyg gyvas padaras mėgina ištekėti, ištrūkti iš mėsinio kūno narvo, aptaškydamas visus pirmo aukšto balkono stiklus. Pirmo aukšto balkono vaizdas toks, lyg kokia daugiavaikė šeima būtų išsitaškiusi smegenis. Vienas po kito. Mėgindami kraujo užuolaidomis užtvenkti pro stiklus besibraunančią saulės šviesą.

Nežinau, ar tuo reikia stebėtis. Įdomesnis vaizdas, kuris dėliojasi galvoje, kaip senis tempia didelę kiaulę laiptais į antrą aukštą. Kaip ji nujausdama gresiančią mirtį žviegia ir budina čiabuvius iš jų sovietinio tipo vigvamų. Kaip balkone stovi jo apvalaina moteriškė kraugerišku veidu ir galanda saulės spindulius gaudančio peilio ašmenis. Tarsi preciziškai galąstų sadisto aštrų veidą.

Peilis lyg vandenyje blizganti sukrė, ant kurios ne savo noru užkibs kiaulės gyvybė. Kaip kiaulė nužvelgia daiktus bute. Galbūt pirmąkart mėsinių kiaulių egzistavimo istorijoje pamato kokią nors reprodukciją ar įjungtą televizorių. Baldus. Galbūt kažką net apie juos pagalvoja. Kaip ji atsiduria balkone ir iš viršaus, pro šiferiu dengto balkono tarpą, stebi besibūriuojančius žmones, kurie rodo nykščiais žemyn reikalaudami kraujo lyg senovės Romoje.

Matyt, vienoms kiaulėms lemta gyventi normaliuose tvartuose ir būti normaliai paskerstoms, kitoms – būti kankinamoms, išmuštais dantimis ir krauju pasruvusiu snukiu, o dar kitos į viską žiūri iš aukštai, iš žmonių gyvenimo aukštumos, iš balkonų, už kurių buriasi smalsumo vedami žmonės. Visa čia gyvenanti gentis. Dantys. Kraujas. Plaktukai. Balkonai…

Paskui tik anapusybė, kuri veda arba laiptais žemyn, kur nėra nė vieno lango, tik buržuika, deginanti tavo istoriją, rauginti kopūstai ir žvakių graužtukai, išmušti dantys ir burna, apaugusi raudonomis tiršto kraujo putomis, arba laiptais į viršų, kur stebi visus iš aukšto ir tau net neberūpi, nykščiai bus pakelti ar nuleisti.

Tu kiaulė, pasiekusi visas gyvenime įmanomas aukštumas. Girdinti šnypščiantį televizorių kambaryje. Matanti galandamą peilį, galandamą veidą ir minią apačioje, šokančią mirties šokį. Ir kai visi tikisi tavo nekasdienės mirties, garbingiausios ir keisčiausios mirties visoje kiaulių istorijoje, būti nepaskerstam antro aukšto balkone būtų tiesiog kiaulystė.