Eilėraščiai
Pietro Donzelli. Pocuolio užeiga. 1953
Baikalas
ten sibiro taigoje kur daugiaaukščiai spygliuočiai gyvenimus slepia kąsniais staigiai dažniausiai pradeda snigt mano tėtis dar mažas o močiutė gyva jie bėga bėga nes kąsniai didėja jie kumščio dydžio kaip bulvės kurias bandė močiutė nukast mano tėčio gimtadienis vakar mano tėtis – Baikalas kur meškos ir šaltis bei statūs ir aštrūs krantai jis – pečius dūmais bespringstantis prisiglaust negali ir duoną iki kriaukšlių kaip taigoj vis dar bando džiovint mano tėtis – Baikalas taip norisi apkabint
Kokonas
mus tyliai ir tykiai dešimtakojai vorai iš lėto susuko į kokoną varškės mase glitnia kaip kūdikiai pasidengėm ir pasislėpti bandėm po vilnoniais paltais nes žiema atėjo tačiau išsikraipiusios rankos ir pakrypusios kojos kyšojo nes paltas nudrengtas ir praplyšęs buvo nebetilpom po vienu stogu o deformuoti veidai paslapčia nuo mūsų mėnesienoj savais sumetimais spindėjo kaip spindi nuskustos plikės tamsiuose skersgatviuose kur vis dar gali mus sutikti mes ropojom kaip driežai tik penkiakojai šildydamiesi ties kanalizacijos vamzdžiais iš dvasinio skausmo to smilkstančio jausmo kad sugadinom jau sunkiai atrodo nebepataisomai vienas kitą nepastebėjom tada kaip gudriai dešimtakojai vorai mus apkvailinę iš lėto ir tykiai susuko į kokoną būkit budrūs jau praėjo tiek metų o aš viską puikiai atsimenu
Oskaras
kas aš kas aš rėkia Oskaras Koršunovas paleidęs pjaunantį garsą strykteliu ant keturkojo stalo jo paraginta ir sužadinta sukuosi aplink kratausi raunuosi galvą žybčioju įsivaizduoju kad aš galiu kaip jisai nusliuogiu žemyn ir strikčioju epileptiškai trūkčioju Vudžio Aleno filme apakusi Holivudą žudau atrodau juokingai bet aš filmą kas aš statau pastebiu save veidrody užšoku vėl ir pratęsiu pasirodymą vaidinimą psichopaieškų atsistoju keturpėsčia aš katė šiuo metu sukniaukiu pagalvoju vakarienei kepsiu žuvį betikslės mintys košia galvą o kur tikslas šokinėju linksminu save ant stalo ir kniaukiu sarkastiškai nes nėra nieko nėra daryk ką nori bet dažnai nedarai miau
Baimės
persmelktoj baimės palatoje kur bepročiai pakvaišę dėl meilės renkasi ta dušo užuolaida pamenu nusiraminti gražiais raudonai juodais katinukais išpiešta buvo o lovoje prijungtas prie skeleto monitorius stebėjo kas darėsi viduj būta ten baimės kaip gegužę obels žiedlapių mylimojo kaime kai supaisi ir nuo jo tėvų slėpeisi kitu vardu prisistačius niekas nekaltas tada buvo dar viena baimė bėgti tolyn privertusi artimo baimė o viduj skeleto ta baimė alsavo gilyn gilyn kaip ežeras tvinko nebuvo kur prasiveržt išsiveržt nes būtų pavirtusi į siaubą ir paklaikusiomis akimis būtum stebėjęs save kaulėtą karštligiškai mosuojantį rankomis šokinėjantį kojomis ir perkreiptu veidu su putomis bandantį išlementi visos baimės kaip viena kol nesusiduri neįveiksi
Vienatvė
virš manęs gyvena senas namo šeimininkas kartais naktimis jis vaikšto garsiai baladodamas į medines grindis dažnai žiūri pro langą saugo savo kiemą stebi mašinas sustojančias jame ir sniego gniūžtes jau daugelį metų mėto į žmones aš dabar dažnai namie kartais jaučiu jo gaila kartais nuo jo koktu tačiau gaila kad dažniausiai juokinga nejaugi išmintis nėra stipresnė už vienatvę Vardai prisimenu kaip mane tėvas vairuoti mokino sėdėjo šalia visas piktas perkreiptu veidu dabar vairuoti nemoku o automobilį turiu prisimenu kainavo daug neišgertų alaus bokalų tačiau vairuoja draugas per pusę automobilis išeina tačiau jo vardu taip pat sūnų turiu įsigijau brangiai irgi dar daugiau alaus kainavo tačiau irgi jis draugo vardu pamenu jis buvo nepataisomas optimistas o dabar suskilę mudu per pusę kiekvienas savo vardu
Hikso bozonas
ryškiai rožinę cukraus vatą valgai tu stebiu tavo raudonas lūpas ir suapvalėjusį užpakaliuką kurį paliečiu ir jaučiu ganėtinai banalu šypsaisi tu baltose purienose tarsi kvepiančių rožių žiedlapiuose prisimenu kad tą vakarą moteris pardavusi juos jaukiai šypsojosi ir kuždėjo man tyliai – va taip reikia mylėti ką darai tiksi rudenėjančios minutės mano sielos rezervatuose saugomos aukštapelkės paskendusios miglose žinau čia laisvi vilkai vaikus veda o žmonės randa mistiką titanike tada užrasojo langai ir iki to žodžio spurdančio ir laisvo jie neužtruko ilgai visata kaip ir meilė labai paprastai gali būti simetriška o gali ir būti chaotiška viskas priklauso tik nuo hikso bozono kiek žinau rimtiems fizikams genialiausiems pasaulio protams nepaisant Nobelio premijų vis dar niekas neaišku
Kaltė
kalėdiniai karveliai girliandomis išsipuošę skrenda plaukus kedena pilka nykuma kaip skauda kai neįspėję įkanda veidai kurių nutrėkšt negali tai nakty keliesi tu garsiai ir žvėrį pažadini savy įkandi ir tiesai akin pažvelgti negali ji tyliai žvangėdama eurais nusprendžia kiek kaltas iš tikro esi kaip skauda juk savęs išsipirkt taip lengvai negali
