Tulpės Vašingtone
Judith Shea Post-Balzac. 1991
Vašingtonas man pasirodė europietiškiausias iš visų lankytų Amerikos miestų. Todėl galbūt gražiausias. Nėra dangoraižių, nes, miesto nutarimu, joks pastatas negali būti aukštesnis už Kongreso rūmus. Kaip tik žydėjo magnolijos, sakuros, vaikštinėjo daug į politikes panašių moterų – kostiumuotų, savim pasitikinčių, emancipuotų. Ten gyvenanti Ada Valaitis mus vedėsi vakarieniauti pas meksikiečius ir sakė, kad jaunimas turi būti politiškas, jeigu nori įsitvirtinti (gyventi ir ką nors veikti) Vašingtone. Kai atvykome į viešbutį, televizoriaus ekrane bėgo eilutė, kad Hillary Clinton šiuo metu susitinka su Ajovos studentais. Ėmiau nevalingai fiksuoti šiuos registrus. Tačiau nieko ypatinga nepamačiau, išskyrus važiuojančiuosius su sirenomis (Obama?) ir, panašu, neblogai pavalgiusius anarchistus su kartoninėmis dėžėmis ant galvų netoli Baltųjų rūmų. Ten jų protestai „prieš sistemą“ iš tikrųjų turi komiško efekto. Vakare, jau sutemus, vaikščiojome po Džordžtauną: jį reprezentavo skambios puikios iškabos – Kristaus Kūdikėlio parduotuvė, Mados ministerija, Apsireiškimas (kryptis, nurodanti bažnyčią) ir pan. Tačiau bene tiksliausias Vašingtono įspaudas – tulpių jūra prie prabangaus namo (tamsoje tai darė svaigų įspūdį). Vašingtoną pamatėme gausiai žydint tulpėms.
Iš ryto ėjome kavos į beigelių kepyklėlę; ten sukosi kepėjai su baltomis kepuraitėmis kaip iš vaikiškos knygos iliustracijos. Čia pat minkoma duona, dedama ant ližių ir šaunama į krosnį – Ilzė sakė, jie patys yra kaip eilėraštis. Iš lėto keliavome pro tipinius Vašingtono namus su mažais sodeliais, prie vieno buvo užrašas „Lozoriaus meilės sodas“. LGBTQ vėliava ant bažnyčios ir šūkis, raginantis nesibylinėti. Į bendrą miesto nuotaiką visai gerai įsikomponuojantis turgus – visų vaisių davė paragauti, nusipirkti teliko tik labai skanias bandeles. Gatvėje patekome į amerikietišką paradą su orkestrais ir net žirgais; kaip tik buvo diena, kai Lincolnas išlaisvino juodaodžius iš vergijos (balandžio 16-oji). Šalia temperamentingų šokėjų būta ir politinių kolonų, keliančių švietimo ir ekologijos klausimus. Žaliose erdvėse, kurių Vašingtone nemažai, sėdėjo auklės su kūdikiais (į darbą po motinystės atostogų Vašingtone grįžtama anksti), darželinio amžiaus piknikautojai leido aitvarus, iš edukacinių dirbtuvių skubėjo indėniukų ekskursija su popierinėmis kaukėmis. Praėjome skulptūrų parką: žinomos Judith Shea, Rodino, Giacometti skulptūros, taip pat Marko di Suvero skulptūra, skirta Marianne‘ai Moore – „Are Years What?“ (1967). Prie išraiškingos kiškio statulos buvo vieningai prisimintas Jakošas. Po žolę lakstė išdrąsėjusios voverės, beveik kaip pas mus balandžiai.
Kongreso biblioteka, viena didžiausių pasaulyje: joje vyks mūsų renginys. Čia dirbo Krėvė, Aistis, Radauskas ir galbūt Niliūnas, tiksliai neišsiaiškinome. Prieigose eksponuojama Gutenbergo biblija, speciali ekspozicija 1964 metų Pilietinių teisių aktui – jam visame mieste, sprendžiant iš iškabų, jaučiama pagarba. Skaityklos panašios kaip ir pas mus VU, tik knygų pasiimti į viršutines lentynas tenka lipti elegantiškomis kopėčiomis. Saugyklose yra lietuviškos spaudos lentynos; ir blizgieji žurnalai, ir kultūriniai leidiniai ten atkeliauja. Puošnios teminės salės (pvz., ispanų skaityklos freskos), autentiška Thomo Jeffersono biblioteka; poezijos kambarys su poezijos konsultantu. Bronzinė Brodskio galva jame; pro langą matyti pastoliais uždengti rekonstruojami Kongreso rūmai. Vėliavos pusiau nuleistos, nes tą dieną buvo nužudytas Lincolnas.
Muziejai Vašingtone nemokami, gausiai lankomi; nemažai pelno gauna prie jų esančios suvenyrų parduotuvėlės ir knygynai. Lankėmės indėnų kultūros, kosmonautikos muziejuose, įkišome nosį į milžiniškų mastelių gamtos istorijos muziejų su dinozaurų griaučiais ir gyvais tropikų drugeliais; dar buvome Nacionalinėje dailės galerijoje ir Hirshhorno muziejų (Josephas Hirshhornas, pasirodo, buvo latvis). Apžiūrėjau amerikiečių tapybą, kurios visiškai neišmanau; nuo atpažįstamų šedevrų ėmė svaigti galva, pasijutome persisotinę. Marius po to ant suoliuko parašė eilėraštį apie mažuosius olandus. Prie indėnų muziejaus stovėjo stilizuoti šiuolaikinės indėnų skulptorės objektai ir veikė regioninė valgykla: galima paragauti visų kraštų indėniškų patiekalų. Suvenyrų krautuvėlėje buvo pardavinėjamos labai gražios navahų rankų darbo lėlės ir lėlės iš Gvatemalos; taip pat ir kiti malonūs niekučiai. Kosmonautikos muziejuje, be žvaigždžių dulkių ant astronautų kostiumų, galima stebėti dabartinį saulės būvį ir net kaip įrengtas tualetas kosmose (ne viskas taip paprasta, kai nėra Žemės traukos). Labai įdomi edukacinė programa lauke: alėjos stulpai žymi simbolinius atstumus tarp planetų. Atskira tema – knygynai: net nedidukame knygynėlyje ilgiausia lentyna skirta lyčių studijoms, knygų ta tema labai daug ir įvairių (pvz., išleistos garsiausios LGBTQ teises ginančios kalbos). Ko tik ten nėra.
Vakarop persiritome į Virdžinijos valstiją kitoje Vašingtono pusėje (kurioje perpus pigesnės cigaretės); laukė vakarienė pas kultūros atašė Evaldą Stankevičių. Paskui dar vizitavome senovinį kino teatrą, į kurį ekskursiją surengė lietuvis kunigas (ir pats ten vaikšto žiūrėti retro filmų kartu su senjorais).
Į JAV važiavome pristatinėti anglų kalba išleisto šiuolaikinės lietuvių poezijos almanacho „How the Earth Carries Us“, kuriame yra net dvidešimt šešių autorių eilėraščių vertimai – nuo Arno Ališausko iki Ramunės Brundzaitės. Jį pristatėme net trijose vietose: Mineapolio knygų mugėje, Balzeko muziejuje ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone (renginys buvo filmuojamas jų archyvui). Nors renginiai vyko anglų kalba, į juos atėjo nemažai lietuvių kilmės žmonių; kilmę demaskavome iš jų klausimų. Ypač naudinga buvo Mineapolio knygų mugė, leidusi užmegzti kontaktus su leidėjais. Almanachą išleido ir mus jo pristatinėti išsiuntė Lietuvos kultūros institutas. Esame dėkingi Kotrynai Pranckūnaitei, kuri mus koordinavo.
