Praha yra gražus miestas
Bertoltas Brechtas eilėraštyje „Daina apie Vltavą“ („Das Lied von der Moldau“) giedojo maždaug taip: Vltavos dugnu keliauja akmenys, laikai keičiasi, o sykiu, suprask, mielas skaitytojau, keičiasi didieji ir mažieji vietomis – trys karaliai antai guli pakavoti.
Laikai išties keičiasi. Prahos gatvėmis it nepermaldaujamas akmenų srautas upės dugnu traukia turistai. Pirmą vakarą išėjęs kur nors užkąsti buvau nuneštas ant Karolio tilto. Taip supratau, kad gyvenu Prahos centre, kad čia nebėra turistinio sezono ir kad ramybės nebebus. Viskas yra Turizmas.
Žodis „supratau“ gal ne visai tas, nes tai, ką aš „supratau“, yra banalybė, nereikalaujanti kokios ypatingos pastangos ją suprasti. Tiesiog buvau ištiktas aksiomos kaip kokio Žemės traukos dėsnio. Ir ištiktas buvau piktas. Nes kaip man rasti čia neturistinių vietų. Ne tam, kad pasijusčiau išskirtinis, bet kad pigiau pavalgyčiau. Kad ir kur nueisiu, ten knibžda turistų ir kainos tai žino. Net libaniečių virtuvėje ant kampo. Kam turistams Prahoje eiti į libaniečių virtuvę? Jie gi nežino, kad ten skanu ir nelabai brangu.
Ir iš tiesų – tik pasakyk kam nors, kad važiuoji į Prahą, visi palaimingai primerks akis, loštels galvą, išleis iš burnos dailų rožinį burbulą ir svajingai atsidus – Praaahahaha… Čia tau ne Panevėžys ar Telšiai.
Tik atsiversk ką nors paskaityti apie Prahą, tuoj aptiksi epitetą „magiška“. Iš anksto žinojau, kad jokios magijos nepatirsiu. Kaip ir Paryžiuje. Magijos turbūt nematau ne tik aš, bet ir minios turistų. Visur visiškai būchi britai ir airiai, apsvaigę patys nuo savęs, ištrūkę iš sukištų savo rajonų ir myžantys ant Prahos secesijos. Italų paauglių būriai taip užtvindantys šaligatvius, kad geriau jau įeiti į pirmas pasitaikiusias duris, kol jie dainuodami savo dainas prašliauš. Magija ten žaižaruoja tik abipusiuose žvilgsniuose, o ne nuo Prahos. Man kažkodėl gėda dėl jų. Gal todėl, kad esu vienas iš jų, tik taip į akis nešokantis.
Praha yra gražus miestas. Kaip labai daug kitų miestų. Sakinys „Praha yra gražus miestas“ yra visiškai joks. Tarsi iš užsienio kalbos pradžiamokslio. Lygiai toks man tas miesto grožis. Kaip ir visų kitų gražių miestų. Kaip vanduo nuo žąsies. Ir aš beveik kankinuosi, jaučiu sąžinės graužatį, kad negaliu juo žavėtis. Kaip ir daugeliu kitų miestų. Visa ta architektūra. Rūmai, pilys. Tai yra istorija. Architektūra, be istorijos, turi ir grožį, bet jis toks kaip ant podiumo. O istorija yra tiek, kiek ji svarbi tau. Svarbi tiek, kad negali nenuvažiuoti ten ir nepamatyti tų pilių, nenusilenkti tiems antkapiams. O istorijų aš dažniausiai neprisimenu. Aš iš Prahos istorijos nieko nesinešioju. Tai, kas turėtų sudaryti išsilavinimo turinį, žinojimas po studijų ir knygų skaitymo ar bent jau to skaitymo drumzlės manyje neužsilaiko. Kaip alus prateka pro inkstus ir kepenis ir palieka (sako daktarai) ten randus, taip ir knygos, tos, kurios tikrai padarė įspūdį, perkošia mane ir palieka manyje to „aš“ reljefo žymes, bet nieko daugiau. Nei veikėjų vardų, nei siužeto vingių, nieko ničnieko nelieka. Gal tik aplinkybės, kuriomis skaičiau, gamtos grožis aplink ir vidinė euforija. Reikia Vikipedijos, kad prisiminčiau, jog Jonas Basanavičius pirmąjį „Aušros“ numerį parengė Prahoje.
Į svetimą kraštą esu važiavęs, kad užsidirbčiau pinigų arba kad kažkas išsiunčia į komandiruotę, arba kad pasitikrinčiau, ar mano užsienio kalbos, kurią tuo metu mokausi, pagrindai pakankamai sutvirtėję. Taip išvažiavau į Krokuvą. O šiaip važiuoti į kokį nors miestą man nešauna į galvą. Nes bent jau mano galvoj miestų nėra. Yra tik žmonės. O su žmonėm aš galiu būti bet kur – kaime, miške, Prahoj. Gali net uodai kąsti, kaip nors ištversiu. Ištverčiau net Paryžių, jeigu ten būtų žmonės, kuriuos norėčiau matyt.
O Praha.
Į Prahą atvažiavau, nes čia gyvena Jaromíras. Su Jaromíru susipažinom Lenkijoj, nes ten pakvietė Walteris Maria. Jis pakvietė ne mane, o Gintarą ir Mindaugą. Bet Gintaras negalėjo. Tai važiavau aš.
Dabar irgi važiuočiau ten, kur gyventų Jaromíras, Mindaugas, Eglė, Edvis ir kiti.
O užaugo Jaromíras Nova Pakoje. Važiuojam ten. Namas pačiam miestelio pakrašty. Čia viskas taip pat kaip ir Lietuvoje, tik ant sienų Jaromíro brolio paveikslai ir Alfonso Muchos reprodukcijos. Bet tokios pačios apibuvusios kaip ir pas mus kokie Gedimino portretai iš gintarų. Bet ne tai svarbiausia. Kai atsiduri žmogaus gimtoj vietoj, tai visai kitaip jį pamatai. Ištinka keistas tikrumo jausmas. Vien iš to, kaip jis čia jaučiasi, kaip pasakoja, kaip elgiasi. Pasivaikščiojom po laukus, o vakare buvo skaitymai. Jaromíras bijojo, kad ten gali neateiti tiesiog niekas, o atėjo gal kokie dvidešimt žmonių.
Kitą dieną nuėjom į miestelio muziejų. Muziejuje daugiausia akmenys iš apylinkių. Tarsi būtų perpjauta mėsa ar abstrakcionistų paveikslai. Akmenys, suakmenėję medžiai ir kaži kokių gyvūnų ekskrementai. Stoviu ir žiūriu į ekskrementus už stiklo.
O viršuje – spiritizmo ekspozicija. Nova Paka buvo savotiškas spiritizmo centras. Iškabinti paveikslai, piešti spiritizmo seansų metu. Piešė žmonės, kurie šiaip jau niekada gyvenime nėra piešę. Dabar ta ekspozicija kartkartėmis keliauja po pasaulį.
Ką jau čia slėpti, keisti man atrodo tokie dvasingumai ir kito pasaulio ieškojimai. Bet kai prie viso to prisilieti šiame pasaulyje – konkrečioje vietoje, prie konkrečių darbų, skepsis prasisklaido. Dėl to kito pasaulio žmonės rizikavo savo gyvenimu ir gyvybėmis, jie netiko nei Bažnyčiai, nei naciams, nei komunistams, o buvo netekę savo artimųjų po Pirmojo pasaulinio karo ir norėjo su jais kalbėtis. Ir visą gyvenimą bandė užčiuopti gijas su tuo kitu pasauliu. Aš gi pats ne kitoks. Man vis neduoda ramybės, kaip užčiuopti, sugauti šitą pasaulį, kas yra tikra, kas yra. Ir kol kas neturiu jokių idėjų ir jokių vizijų.
Važiuojam į Pecką. Ten Věra Kociánová dešimt metų vadovauja piliai. Prieš tai vadovavo jos tėvas. Pilis kaip pilis, statyta viduramžiais, Renesanso metu perstatyta. Bet Věra gyvena šalia pilies, verčia poeziją ir lietuvių liaudies pasakas, rašys Peckos kroniką. Sėdžiu aš Věros terasoj, prieš akis kalnai ir didžiulis slėnis. Nežinau, ar čekai tai vadintų kalnais ar kalvomis. Man kalnai. O tvarte avys ir galerija. Taip, avių gardas ir paveikslai aplink. Toks meno ir gamtos santykis man tinka. Kelionės mane liūdina, nes randi vietų, kur kyla apgailėtinai paaugliška mintis – kaip būtų, jeigu galėtum čia gyventi. Vasarą, žinoma, čia plūsta turistai, bet terasa į slėnio pusę, jokių turistų. Vanagai ten suka ratus.
Atsidūrus Kukso Betliejuje ir pamačius tuos baroko laikų komplekso fragmentus, miške pasakojančius biblines istorijas, prisimenu Prahą. Praha yra gražus miestas. Sostinė, sena ir graži, svarbi ir išpuoselėta, išsaugota arba atstatyta. Tokia ir turi būti sostinė. O čia didžiulio komplekso fragmentai dabar atsidūrę miške. Apsamanoję. Jeigu viskas būtų išlikę, kaip buvo, tai nedarytų tokio įspūdžio. Sostinėje viskas turi likti. O štai kitur – nebūtinai. Kitur viskas randasi ir nyksta. Kaip ir žmonės. Iš Kukso važiuojam į Jaromeržą, tiksliau, į šalia esantį Josefovą. Ten buvusiose kareivinėse Vojtěchas rodo savo dirbtuvę, sako – čia mūsų bastionas. Maniau, šiaip pavadinimas. Įeinam pro vartus ir patenkam į paralelinį pasaulį. Uždaras kiemas, kuriame šokinėja ožkos, vaikštinėja povai, garde – baltas arklys. Ir skulptorius, benzininiu pjūklu iš didžiulio medžio drožiantis liūtą. Vojtěchas dirba su variu, yra iliustravęs lietuvių liaudies pasakas, verstas Věros. Galėtų nebūti. Nei pasakų čekiškai, nei iliustracijų, nei šito paralelinio pasaulio.
Grįžusius pamaitina Jaromíro mama. Ji – kaip ir visos mamos. Atrodo, kad liksim nevalgę ir tikrai nieko nepaprašysim, jeigu mums reikės, todėl viską siūlo ir rūpinasi.
Vakare verčiam Sigito Gedos eilėraščius į čekų kalbą. „Lietuvos atsiradimas“ ir „Buvau į Lietuvą išėjęs…“ Nes juose Lietuva atsiranda iš tokios raudonos žemės, kokia yra čia, Nova Pakoje. Ir niekas mūsų neverčia versti.
Kitą dieną keliaujam į Liberecą. Po skaitymų vienas jaunuolis manęs klausia, o ką reikėtų pamatyti nuvažiavus į Lietuvą. Sutrinku. Nes nesuprantu klausimo. Tu kažkur nuvažiuoji ir galvoji, ką čia dabar pamačius? Žvalgais atsistojęs? Arba atsiverti miesto gidą? Ir taip „ką nors“ pamatyti važiuoja milijonai. Bet „kas nors“ yra visur. Kam važiuot ir gaišt laiką?
Galvoju apie savo babą. Ji iš Skiručių niekur toliau nevažiavo, tik iki Kelmės, iki Šiaulių kartais, nežinau net, ar yra buvusi Vilniuje, ar matė jūrą. Tiesa, sykį važiavo. Ne todėl, kad norėjo. Todėl, kad jos žmogus važiavo. Ištekėjo už ūkininko, našlio, o jį kaip tik į Krasnojarsko kraštą devyneriems metams. Galėjo nevažiuot, bet važiavo. Tai ir buvo vienintelė jos kelionė. Sibire turėjo mokėti rusiškai, bet kai prieš keletą metų atvažiavo giminaičiai iš Karelijos, ji ne tik nemokėjo nieko pasakyti, bet beveik nieko ir nesuprato.
Tokie du seni, nusigyvenę žmonės Vaclovo aikštėj, moteris ir vyras, lietui dulkiant, pasidainuojantys, kai jau nebegali. Apsamanoję. Kaip Betliejaus skulptūros. Žiūri į juos turistai, žiūri į juos verslininkės, skubančios po darbo namo, į vakarėlį, koncertą, spektaklį. Prisiminiau juos art brut parodos atidaryme DOX’e. Ten pilna žmonių, minia žmonių, grūdasi visai kaip Vaclovo aikštėj, bijau, kad užkrės mane savo virusais ir santūriu entuziazmu. O man trūksta oro. Mane troškina. O parodos atidaryme tik vynas. Tik baltas arba raudonas.
Vakar Brno gėrėm moravišką, po kelias kronas taurė, ir ten irgi sėdėjo seni nusigyvenę, vyrai ir moterys, ir dainavo, kai jau nebegalėdavo. Kai nebegalėdavo plepėti, gerti, juokauti, dainuodavo. Paskui barmenei reikėjo namo ir mes išėjom, ji užrakino duris ir mes išsiskirstėm. Ir dabar aš taip pat išėjau, nelaukiau Jaromíro ir Guillaume’o.
Kitoj gatvės pusėj buvo aludė. Galerija buvo ne centre, aludė vietinių. Pensininkai, nuvargę vyrai po darbo. Žiūri žinias, tada kažkokį serialą. Viskas jiems atrodo įdomu. Ir vaifajaus turbūt čia nėra.
Čia rūko, čia visur rūko knaipėse, bet lyg ir gerai, oro lyg ir užtenka.
Skirtingai negu miesto centre, tokiose knaipėse pradegintomis staltiesėmis niekas tavimi nesidžiaugia, niekas nesiruošia kalbėtis angliškai. Ir pats jautiesi nejaukiai, tarsi įsibrovęs į normalių žmonių kasdienį gyvenimą.
Senosios Prahos aludės centre, nors ir nusėstos turistų, vis tiek yra gana gyvos. Šiaip ar taip, man jos atrodo kur kas trapesnės negu bažnyčios ir turėjo daugiau progų išnykti, bet liko. Senos durys, bent šimto metų baras ir baldai už jo. Galėtų jų ir nebūti. Dešimt minučių su barmene pasiderėjęs vietinis čia gauna pietus bargan. Skaičiau, kad Berlyne kai kurios knaipės užsiklijavo ant durų lipdukus „Turistai nepageidaujami“. Nemačiau tų lipdukų. Bet pirma mintis, kas nutiks, jeigu tokį užsiklijuos mano mėgstama knaipė, kur gerdavau obstvaserį, kur rinkosi žmonės pasikalbėt, kur barmenės šukuosena ir drabužiai buvo iš kokių 1970-ųjų, kur ir vietinis imigrantas ateidavo ieškot draugijos. Neužsiklijavo. Bet užtai kitą kartą nuvažiavus ji buvo uždaryta. Man susiūbavo žemė po kojom, nes tokios knaipės man yra amžinybės vaizdiniai. Lyg kas būtų nugriovę kokią katedrą. Nesvarbu, kad ten iš radijo kartais groja Bryanas Adamsas ir panašus niekas. O čia šast, uždaryta. Vietoj jos rengiamas kažkoks tailandiečių restoranas. Tailandiečių restoranas. Jiems trūksta tailandiečių restoranų? Kur dabar ta barmenė, kuri manęs nepažinojo? Stovi iki šiol akyse. Arba kaip toj ispanų knaipėj. Sykį aš gyvenau name, kur ji buvo įsikūrusi, kokį mėnesį. Vaikščiojau ten tiek, kad šeimininkė man jau atnešdavo gal ir ne paties šviežiausio maisto, bet nemokamai, o barmenas Pablo vaišindavo iš po baro gėrimu, kurį parsivežė iš Ispanijos ir kurį darė jo baba. Na ir kas, kad po poros metų ta barmenė manęs nepažino, sako, žinai, čia tiek žmonių praeina… Žinau, nesvarbu.
Nors ir buvau išsigandęs dėl tų lipdukų, sykiu ir jaučiau pagarbą tokioms knaipėms. Jos gyvena iš turistų, bet, matyt, jos nori ne išgyventi, o gyventi dėl savo žmonių. Tokius lipdukus turėtų užsiklijuoti ir bažnyčios. Čia nėra vietos turistams! Bet jos pardavinėja bilietus. Man nepatogu užeiti į bažnyčią kaip turistui, nes ne tam jos pastatytos. Kaip ir nesmagu užeiti į užeigą, kur renkasi vietiniai žmonės. Pirmu atveju ateini ne to, kam tas pastatas skirtas, antru atveju esi ne tas, ne savas.
Bažnyčių, kaip miestų, grožis man kaip vanduo nuo žąsies. Grožis be žmonių.
O kai po Prahą eini su Jaromíru, žinoma, ji kitokia. Todėl man ir nereikia miestų be žmonių.
Ir kol nesupranti kalbos, tol tame mieste esi vienas. Neplanavau mokytis čekiškai, bet kitaip negalėjau, apsikroviau pradžiamoksliais. Svetimos kalbos mokymąsi, be kita ko, lydi vujaristinis smalsumas, noras pažvelgti į kito intymų gyvenimą. O labiausiai norisi pažvelgti į kaimynų buduarus. Ko tik žmogus neprisigalvoji teisindamas savo kompleksus. Mano anglų tokia, kad užeigoj ištarus, tarkim, In English, please, padavėja atneša meniu rusiškai. Britai ne kaimynai, neišmokau. Bet kažkada svajojau pramokti visas kaimynų kalbas, universitete latvių pasakas verčiau, lenkų piosenkas niūniavau, nusipirkau baltarusių žodyną ir čekų kalbos pagrindus, o Klaipėdoje baisiai supykau, kai rusų knygyne pardavėja atsisakė užsakyti ukrainiečių žodyną, tarusi maždaug taip: „Vaikeli, kam tau tas ukrainiečių žodynas, ta kalba gi visai nesiskiria nuo rusų.“ O dabar angliškai Prahoje.
Be tikslo galiu važiuot tik į Berlyną. Pasiilgstu jo kaip žmogaus. Reikia apeiti vietas, pažiūrėti, kaip jos dabar. Pasiilgstu ten žmonių, kurie manęs ne tik nepasiilgsta, bet ir nepažįsta. Šiek tiek galiu kalbėtis.
Išėjęs į gatvę norėčiau pamatyti vežimą traukiantį arklį rausvomis sėklidėmis. Kaip kad Hrabalo apsakyme. Bet nepamatysiu. Praha yra gražus miestas.
Kodėl aš nemėgstu keliauti? – galvoju visą mėnesį žiūrėdamas pro langą į Vltavą. Nes nėra tikslo. Nes man gerai ten, kur aš gyvenu. Jeigu būtų blogai, bandyčiau pakeisti. Turbūt tai vadinama provincialumu. Nes nuvažiuoju kur nors, man patinka, ir pradedu nervintis, nes gyventi gali tik vienoje vietoje. Nors vienoje vietoje kažin ar kada gyvensiu, kai iki šiol jų esu pakeitęs gerokai daugiau, negu norėtųsi. Kmitám dál.
