Norėčiau būti Karenina

Rodės, kaip toks neišvaizdus menko kūno, neįsimintino veido žmogus, apie kokius sakoma – joks, galėjo turėti tokias stebuklingas rankas? Ištuštėjusiam pliaže, jiems gulint ant rankšluosčių, jis paliesdavo (vos vos) jos skruostą, paskui, sulaikęs kvapą, pirštų galiukais, pačiais receptoriais – petį, įsidrąsinęs, žinoma, galvodavo ji, nuėjęs savyje ilgą kelią, kita delno puse, krumpliais, irgi vos vos, perbraukdavo liemens linkį (visą laiką stebėdamas jos veidą), galiausiai – virš jūros lygio iškilusį ir horizontą jam užstojantį jos klubą, išskobtą talentingiausio meistro pačiame kūrybinių jėgų žydėjime – jaunystės, kojų pirštais užgaudavo jos kojų pirštus… Jei jis būtų buvęs siuvėjas (bet siuvėjas jis nebuvo), jam būtų pavykę be žirklių, net siūlo į adatą neįvėrus, pasiūti jai ploniausią, tokį ploną, kad beveik nesamą, rūbą. Rūbą iš oro… Kartą ji pravirko, ne, ne iš laimės – iš laimės neišsipildymo, juk neišsipildymas, kaip ir bet kokia stoka, dažnai yra kur kas daugiau nei pati laimė, pats turėjimas, nors mums ir atrodo priešingai, o to kitko, apie ką čia pagalvojote ir ko tikėjotės, tarp jų nebuvo. „Tik tiek“, – pasakytų kitas įstabus meistras, žodžių siuvėjas… Leidžiantis saulei, nuo pakrantės jie nueidavo paskutiniai, dildavo diena, už nugaros likdavo žalsva jūros šviesa, vis dar atsispindinti danguje, žvirgždu ir plokščiais akmenukais nuklotas pliažas, pakeliui į viešbutį nusipirkdavo virtų kukurūzų burbuolių, kainuodavusių, rodos, 50 kapeikų… Akimirkos, kai ji prieš trisdešimt metų ilsėjosi Adleryje, saulėlydžiai, juodi kiparisai, tas žmogus, veikiau ne žmogus, o jo „tik tiek“ – atmintis šį jos praeities inkliuzą uždarė kaip perlą kriauklėje. Kaip per tiek metų galėjo nepasimiršti tokie niekai?..

 

Ji su juo susipažino Maskvos Šeremetjevo oro uoste, kai su poilsiniu kelialapiu į Sočį teko skristi per Maskvą. Pro šalį tada plaukė, kaip ji, dar niekur nebuvusi, įsivaizdavo, visa didžioji šalis (užsieniui buvo skirtas kitas terminalas): kirgizai, uzbekai, tadžikai, turkmėnai, šilkiniai chalatai, plačios kelnės, tiubeteikos – Vidurinė Azija, o ir snieguotas Kaukazas, Sibiras, tas tai barzdotas, kaltūnuotas, ką tik nuo pečiaus, plačiais marškiniais, sujuostais pakulų virve, einantis ristynių su meškomis, ir ji nė akimirkos nepaleido iš rankų lagamino. Naktį jį laikė apglėbusi kaip pagalvį, kol tas vyras su akiniais juodais raginiais rėmeliais, sėdintis priešais ir vis į ją žvilgčiojantis, galų gale priėjo ir pasakė: „Nebijokit, aš bagažą pasaugosiu, o jūs pamiegokit, pamiegokit…“ Ji apsidžiaugė, kad ir Adleryje jis paėmė iš jos tą prakeiktą lagaminą panėšėti – vykstąs, pasirodo, kaip tik į tuos pačius poilsio namus. Ji tada dar pajuokavo, kad visai nemoka keliauti – prisikrovė štai visko per daug: keturios poros basučių, dešimt suknelių… Tą patį vakarą jis pasisiūlė draugauti, t. y. kartu eiti pasivaikščioti ir į šokius, nes atvažiavęs čia irgi vienas, nors yra vedęs ir turi pusantrų metų sūnų, šitai, nepūsdamas į akis miglos ir neapsimetinėdamas, prisipažino iškart, kaip, beje, ir tai, kad dirba Baku žemės ūkio akademijoje inžinieriumi. Jie šokdavo iki paryčių: Donna Summer, ABBA, Bonnie Tyler, „Queen“, Shakin’ Stevens, „Boney M.“, Al Bano & Romina Power, „Felicita“… Rodos, intymiai susikabinę už parankių, o vis dėlto taip, kad tarp jų nesunkiai būtų įsiterpęs trečias, jie ilgai vaikščiodavo buksmedžių ir juostančių kiparisų alėjomis, kvepėdavo jų dervišku kvapu, šiek tiek primenančiu ambrą, muskusą ir žemę, tai sveikatos kvapas, aplankė dendrariumą, „Rivjeros“ parką: bananai (ji matė pirmą kartą), magnolijos, rododendrai, gulbės, antys ir povai, baltos pavėsinės, fontanai ir skulptūros, kaip gyvi iš XIX amžiaus (dabar, atmintyje, jie atrodė cukriniai), – buvo nuostabu. Tik vienas dalykas… Kaskart, kai reikėdavo atverti piniginę, jo smilkinyje išpampdavo gysla, matydavosi, kaip solidžios profesijos žmogų, inžinierių, išmuša prakaitas, jis kažką sau po nosimi murmėdavo, lyg poterius, lyg užkeikimus, ji stengėsi to nepastebėti ir, kur tik galėjo, už viską mokėjosi pati, bet nuo to, atrodo, jis tik dar labiau prakaituodavo… Užtat paskutinę dieną, nusivedęs į univermagą, nors ji ir priešinosi, karštai gynėsi abiem rankom, nupirko jai, nepaisydamas protestų, odinius aulinukus su kailiu. Atminimui. Nuo Dmitrijaus iš Baku.

 

Jos kambario draugės, poilsinius kelialapius išnaudodamos ne taip kaip ji, o „na vsiu katušku“, stebėdamos jų draugystę, tas parankes, vis sakydavo: na, kodėl gi tu įsikibai į tą beviltišką tipą, į tą skurdžių? Ko nesusirandi armėno arba gruzino – turėtumėm konjako, arbūzų ir „Kara-Kum“… Kartą ji joms prasitarė ir apie pliažą ir tuoj pasigailėjo – užvertusios galvas jos kvatojosi, kol pavargo: tai tas tavo selskochoziaistvininkas dar ir seksualiai represuotas?.. O, meilės čia aplink virte virė, visi buvo sveiki, gyvybingi, pilni syvų. Represijų nė iš tolo. Vienoj kavinėj prie baro, ji prisimena, priėjo vyras su jūrinike ir nekantriai tampydamas petnešas paprašė rakto nuo pagalbinių patalpų, tas patalpas, kur jis užėjo su peroksidine dama, – girdėjo visa kavinė, – tuojau ištiko žemės drebėjimas, o kai po dvidešimties minučių jie vėl pasirodė rampos šviesoje – damos tušu apvestos akys buvo išsprogdintos, o jo, nuo meilės vos gyvo, petnešos vilkosi žeme…

 

Po Adlerio jis, tas Dmitrijus, rusas iš Baku, jai dar vis rašė rašė, galiausiai nutilo, vėl parašė po ilgesnio laiko, po metų: išsiskyręs su žmona. Laiškas, kaip jai pasirodė, buvo nervingas, visas iš vientisinių sakinių, lyg kokių suplėšyto paukščio pasklidų kauliukų, taip be išlygų, besiglaudžiančių šalutiniuose prijungiamuosiuose, žmonės rašo, kai pasiryžta eiti „va bank“ – mirti arba gyventi, nes kelio atgal nebelieka. Bet ji buvo ką tik laimingai ištekėjusi ir jai buvo smagu apsimesti naiviai ir dar jį paerzinti – atsakyti gimnazistiška mergaitiškų albumėlių maniera, Puškinu: „No ja drugomu otdana i budu vek jemu verna…“

 

Gyvenime jai tikrai pasisekė, ką ir kalbėti, jos vyras – nesavanaudiškumo ir paslaugumo įsikūnijimas, tai taip reta. Kai būdavo šalta, dar nekūrendavo, jis skubėdavo sušildyti jos lovos pusę, t. y. greit ten pagulėdavęs, kol ji ateidavusi. Užbėgdavo už akių jos norams. Jai niekada nereikėjo tampytis su nešuliais, jis apipirkdavęs, parveždavęs, parvilkdavęs, o dar ir lupdavęs, skusdavęs, tarkuodavęs, maldavęs (ir pikliavodavęs kantriai – kasdienybės miltus), kai ji neturėdavusi ūpo, skaudėdavo galvą ar šiaip kas. Moterų, jis sakydavo, tokia ypatinga nervų sistema, tokia plona oda, tai ne vyrų. Vyrų oda – krokodilų. Jie beveik nesipyko, o ir kaip pyktis su geru žmogumi? Be to, kartą Vilniaus senamiesčio labirintais jis tol vijosi nepažįstamai moteriai iš rankų rankinuką išplėšusį vagį, kol šis siauroje gatvelėje, kažkokiam pusrūsy, jam atsivėdėjęs smogė, ligoninėje teko operuoti suknežintą nosį ir sukabinti atsiknojusį antakį…

 

Prabėgo penkeri santuokos metai, ir ji – kaip toje stebuklinėje pasakoje su pasikartojimais – vėl gauna iš Dmitrijaus laišką. O tas žmogus jai, pasirodo, jau suvis išdulkėjęs iš galvos. Ką tik po antrojo gimdymo, su pienu ne tik krūtų liaukose, bet ir venose, arterijose, tarp kalno marlinių vystyklų (sauskelnių era dar nebuvo prasidėjusi), buteliukų ir mišinukų, žinoma, privalomųjų kupančių puodų, kaipgi be jų, ji jo laišką perbėgo stiklinėmis akimis ir suplėšiusi išmetė į šiukšlių kibirą: intrigai neturėjo nei laiko, nei jėgų, net smalsumui – noro. O kad tas ruskelis jai būtų voke atsiuntęs miego!

 

Jie abu su vyru daug dirbo, ji bibliotekoje ir mokykloje, be to, šį tą pardavimui mezgė naktimis, jis – vandentiekio tarnyboje, dar ir sargavo, reikėjo auginti sūnus ir mažą dukrą. Tikrovė juos gludino, svidino kaip švitrinis popierius, bet jie nepasiduodavo: jei vakare koks koncertas, renginys, o iš sūnaus kailinėlių lyg tyčia ištrūkusios dvi sagos ir ji neapsižiūrėjo, nesuspėjo įsiūti, įniršusi tuos kailinėlius apvynios špagatu ir vis tiek kartu su vaikais išeis, atstačiusi pūgai jauną liepsnojantį veidą…

 

Kad prisidurtų pinigų, abu filmuodavosi. Filmavimasis, be uždirbamų pinigų (kartais ten reikėdavo tik pasivaikščioti), – dar ir šioks toks įdomumas. To darbo jiems parūpindavo jos vyresnės draugės dukra, baigusi aktoriaus meistriškumo studijas ir kaip žuvis nardydavusi teatralų ir kino žmonių vandenyse. Paskui jiedu buvo įtraukti į nuolatinę duomenų bazę – fotografijos visu ūgiu ir veido stambiu planu, profiliu ir anfas, ūgis, svoris, akių spalva ir batų dydis – ir vis sulaukdavo skambučio, kai tik filmininkams prireikdavo kokio praeivio, kareivio ar baudžiauninko. Dar iki atsirandant dukrai jie su sūnumis vaidino būrus, laukuose prie ežero dalyvavo didelėje masuotėje – jie abu buvo aptaisyti pakuliniais maišais, o vaikai – mažais maišeliais, štai per garsiakalbį pasigirsta režisieriaus komanda bėgti į ežero pusę, ir visi, keli šimtai basų ir vyžotų būrų, bėga į tą pusę, paskui dunda į kitą, ir taip daug kartų, tiek, kiek yra dublių, kepinant vidudienio saulei, karšta, pila prakaitas, vaikai zirzia, kaprizijasi, bet reikia atidirbti… Tam filmui buvo juodai nudažyta lauke besiganiusi ožka (režisieriaus vizijai staiga prireikė tos juodos ožkos, nors pasiusk), šeimininkė paskui piktai verkdama reikalavo jai grąžinti baltą ožkelę, atlyginti nuostolius, antraip ji paduosianti į teismą šituos dykaduonius, trypiančius laukus, jos ganiavą, juk čia jos tėvai, seneliai ir net proseneliai ožkas ganė, žodžiu, ko tik per tuos filmavimus nenutikdavo… Teko jiems vaidinti ir karo pabėgėlius (Pirmasis pasaulinis), per darganą einančius paskui vežimus su manta mediniuose lagaminuose ir languotose skepetose, nuplaktus lietaus, išvarvėjusiomis akimis. Teko „padirbėti“ baltais kaip kreida numirėliais, tiesiog gulėti lauke po bombos sprogimo (Antrasis pasaulinis) ir nekvėpuoti. Šalia ištaškyti daiktai, išdraskytas audinio rietimas, sugurintos lėkštės, paskleistos kortos, vienas nuo kojos nusmukęs batas mirko griovio vandeny, ji dar gulėdama pagalvojo: visai geras tas batas, gaila; buvo labai šalta, ant veido krito retos pavienės snaigės, snaigėms ant mirusiųjų veidų uždrausta tirpti, jos ir netirpo – į vaidmenį, kad ir tokį menkutį, negyvėlio, turėdavai įsijausti… Jos vyrą dėl išskirtinių veido bruožų, ypač dėl nosies, buvo pakvietę kelių sekundžių Lenino vaidmeniui dokumentiniame filme (pagal tipažą, sakė, jis tiktų ryškių charakterinių personažų vaidmenims, visokiems istoriniams niekšams). Perrengtas, nugrimuotas, nudažytais plaukais ir antakiais, jis kalbėjo nuo garvežio Aukštuosiuose Paneriuose, tiksliau, ne kalbėjo, o tik gestikuliavo, jo balsas jiems buvo nereikalingas. Po filmavimo Leninas su Petru Pirmuoju ir Ivanu Rūsčiuoju dar už kampo parūkė, pasišnekėjo apie orus ir kylančias kainas, vienas kitam patapšnojo per petį, girdi, gal dar susitiksią kur gatvėje ar istorijoje. Jų vyriausiam suaugusiam sūnui irgi teko filmuotis, diena – penkiasdešimt litų, neatskaičiavus mokesčių. Tuo metu, jau pažabojus nusikalstamų grupuočių siautėjimą ir ėmus tai apmąstyti, buvo atsiritusi filmų apie mafiozus banga, – jis gavo šilkinius marškinius su pailgintais kalnieriais, dryžuotą „gesati di Palermo“ („Palermo dryžuotųjų“) stiliaus kostiumą, baltas puskojines, batų dėžutę, pilną „auksinių“ žiedų ir apyrankių, grandinių ant kaklo, rinkis ką nori, maukis, kabinkis, žvangink, svarbu tik, kad „akys doleriais blizgėtų“.

 

Taigi, jiems per gyvenimą vis kas nors nubyrėdavo iš tų mažučių vaidmenų… Kai prieš keletą metų italai Vilniuje statė „Aną Kareniną“, ji atitiko reikalavimus tarnaitės vaid-meniui – reikėjo tik pereiti koridoriumi balta krakmolyta prijuoste su padėklu (ankštoka suknelė trukdė kvėpuoti ir sulenkti rankas), o kitoje vietoje – ant rūmų laiptų palaikyti skrybėlaitės dėžutę. Jos pažįstamam, mokančiam anglų kalbą, iš dangaus nukrito netgi (šimtas litų) epizodinis vaidmuo: turėjo atidaryti karietos dureles iš viešbučio išeinantiems pagrindiniams personažams, pliaukštelėti delnais ir šūktelti „Go!“ Taip, statant tą filmą dalyvavo ir lietuviai: ūsuoti didikai, kaimietės, vilkinčios šėmus paltus, apsigobusios rusiškom skarom, dengiančiom kaktas, nešikai, vyresnysis liokajus, kunigas, advokatas, net princesė Sorokina ir daugybė kitų, kai kuriuos ji pažinojo iš anksčiau – buvę būrai, baudžiauninkai dabar vilkėjo frakus ir mokėsi šokio judesio, skundėsi, kad spaudžia lakuoti batai… Filmuota įvairiose Vilniaus vietose, muziejuje, cerkvėje, filharmonijoje, geležinkelio stotyje, taip pat ir viename mokslo tiriamajame institute, įsikūrusiame šiaurietiško neobaroko rūmuose. Tądien, ji pamena, ten buvo šalta, bet pagal scenarijų trūko sniego, ir stora žarna pūtė celiuliozinį sniegą, baltą ir purų, kaip tikrą, jis nuklojo gatvę už metalinių virbų tvoros, medžių šakas, žolę. Rūmų kieme spietėsi persirengę statistai ir aptarnaujantysis personalas, Ana Karenina, avinti kroksus, gėrė karštą arbatą, rankas šildėsi gumine pūsle, o vyriškis lapine kepure jai vis taisė grimą, nes šalo veidas. Merginos iš žirgyno kantriai mokė arklius su karietomis apvažiuoti klombą ir sustoti prie paradinių rūmų durų, staiga vienas pasibaidė, sužvingo, stodamas piestu, sakytum, pranašaudamas tragišką finalą. Rūmų langai iš lauko buvo uždengti juodomis paklodėmis, kad vidus, Kareninų apartamentai, paskęstų naktyje… Tos akimirkos, kai „apsnigtoje“ gatvėje policija sustabdo eismą, automobilius, troleibusus, ir, lyg nematomai rankai davus ženklą, ima tiksėti kitas, apšarmojęs ir labai tolimas, laikas: atgyja juodi apsiaustai ir cilindrai, damų kailių apykaklės ir movos, klostuotų, raukiniais puoštų, užpakalyje pūstų suknelių turniūrai, virpa auskarų perlai, plaukia odiniai lagaminai, sakvojažai, rankinukai, į grindinį caksi arklių kanopos, o už karietų langų veriasi XIX amžiaus bedugnės… Bet labiausiai jai įstrigo ne tai, o scena, kai grafas Vronskis neša Aną išsipašiusiais plaukais nuo rūmų per kiemą vartų link, į gatvę, į jos laisvę ir meilę (ir mirtį), vis girdisi: „Action!“, jis vis neša, o Ana vis žvelgia į antro aukšto langus, kur už portjerų turėtų slėptis ir akimis ją palydėti akmeninio Karenino iš jos atimtas jų mažasis sūnelis…

 

Grįždama pėsčiomis namo po filmavimų, – ji dar nežinojo, kad epizodų, kuriuose vaidino, filme neliks, – jautėsi išsunkta, bet, rodos, ne tos dienos darbo. Sustojo ant tilto per Nerį. Pasirėmė turėklų. Įsiklausė: kažkas joje tolsta, nubėga neatsigręždamas mažais žingsneliais. Kaip trupiniais. Virpa tolimos miesto šviesos – lyg pro ašaras… Moterys kartais nei iš šio, nei iš to dėl niekam nesuprantamų, nepaaiškinamų, nes neapčiuopiamų priežasčių pavirsta anom kareninom, žiūrinčiom nuo tilto į upės vandenį ir besimatuojančiom sietuvą: vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni…

 

Paskui dar daug visko buvo, ir gero, ir blogo, ir šviesaus, ir tamsaus. Ir tas švitrinis popierius – jo atsargos juk niekada neišsibaigia, ar ne? Štai juos ir vėl kviečia vaidinti būrus, Blinda ir baudžiauninkai – neišsenkanti lietuvių kino versmė… Kai ji po darbo priėjo pasirašyti lape ir atsiimti dienos atlygio iš moters, išmokančios pinigus, toks jaunuo-lis į kukšterą sukeltais plaukais, juodais akiniais raudonais rėmeliais – „katės“ akimis, kartu su savo draugu, lyg vyruku, lyg mergina nuo klubų nusmukusiais džinsais kabančiu klynu, matyt, kažkokie asistentų asistentai, train-iojęsi aplinkui, šiaip sau, juokais, jos paklausė:

 

– Ką gi ponia dar norėtų artimoje ateityje suvaidinti?

 

Ji, juoko iš dyko buvimo neperpratusi, atsakė rimtai ir iškart, jai nebereikėjo pagalvoti:

 

– Norėčiau būti Ana Karenina…

– O! – šūktelėjo vienas.

– O! Netgi taip? Pagaliau kodėl gi ne?.. – nuoširdžiai pridūrė kitas, tas lyg vyrukas, lyg mergina. – O žinot, jūs būtumėt neprasta Karenina…

 

Kai ji jau buvo nuėjusi, už nugaros – sprogo:

 

– Mua-ha-ha-ha-ha-ha-ha-ha!..

 

Bet galbūt jie – o šventas naivume, viltie, durnių motina – tyčiojosi ne iš jos?..

 

 

…Vieną žiemos vakarą, grįžusi iš darbo, ji pašto dėžutėje tarp visokio reklaminio šlamšto rado laišką. Užsieninį. Iš pradžių nesusivokė, iš kur, o paskui… Laiškas buvo iš praeities: ne iškart atpažino tvirtas keturkampes raides, panašias į juodus kvadratinius akinių rėmelius… Sutriko, nežinojo, ką daryti. Bet tuoj sugavo save nudžiungant: nieko nėra namie, voką ji atplėš netrukdoma ir skaitys visiškai viena… Nė nenusivilkusi palto, iš pradžių popierių, persmelktą vos juntamo tabako dūmo, tolimos šalies dūmo, perbėgo kaip išdegusi akis (darbo reikalais jis buvęs Rygoje, taigi čia pat, bet net nedrįsęs jos ieškoti!), kol pabaigoje, jau beveik be kvapo, nujausdama, ko tikisi, – kartais mums reikia taip nedaug, trijų žodžių, – rado: „Ja vas ne zabyl…“ Atsisėdo ir ėmė skaityti iš naujo, lėtai, kai kurias vietas po keletą kartų, pauostė laišką, įkvėpė pauzes, nutylėjimus, kas nepasakyta, o tarp eilučių turėjo būti daug daug nepasakyta, ir užsimerkusią ją apakino balta Adlerio saulė… Norįs atvykti į Vilnių, ją pamatyti, bet nesąs tikras, ar ji tebegyvenanti tuo pačiu adresu – tai prilygtų stebuklui… Jai pasirodė, kad žinia yra pasiųsta anoje epochoje, o gauta – šioje, taip violetiniu rašalu rašytus laiškus, susuktus į tūteles ir užkimštus buteliuose, metų metus po dugną ritinėja, blaško vandenynai ir jūros, kol vieną dieną bangos išmeta į krantą, jūra laišką išskalavo į jos pašto dėžutę… Elektroninio pašto adresas esąs toks: dmitr.3785@yahoo.com. Ji negalėjo ir patikėti, kad atsakymą štai atkaukšės klavišais, paspaus send, ir jis, tas žmogus iš praeities, kurioje dar nė būti nebuvo savaites, tūkstančius kilometrų į keletą sekundžių suspaudžiančio send, gaus jį jau kitą akimirką.

 

Atsakyti neskubėjo: reikėjo nusiraminti, nepulti strimgalviais, viską apgalvoti, svarbiausia – neparašyti nei per daug, nei per mažai, atsakyti nei pernelyg entuziastingai, nei pernelyg atsainiai, antraip jis… neatvažiuos. Vos sulaukė kitos nakties, kai visi sumigo… Ir atsakymas ekrane išniro tuojau pat: „Aš atskrendu!“ Vadinasi, jis kaip tik šiuo metu juoduose žiemos nakties toliuose, kosminėse platybėse, kurių ji nė įsivaizduoti neįsivaizdavo, sėdi prie švytinčio monitoriaus ir jai rašo. Tas lūkestis, slepiamas net nuo savęs, apie kurį ir kankinama nebūtų prisi-pažinusi, net sau, labiausiai sau. Bet – kiek išgąsdino šauktukas.

 

Kambarį viešbutyje nutarė užsakyti internetu. Šiek tiek glumino pačios, lyg tai būtų ne ji, o kažkas kitas, jai svetimas, sugalvoti įnoriai: viešbutis turintis būti neišskirtinis, nekrentantis į akis, beveik nematomas, bet ir neprastas, ne pats pigiausias, netgi brangus, turi būti ne didelis, o tik keliasdešimties vietų, butikinis, privalo būti ne miesto centre, bet ir ne visai pakrašty – na, maždaug kaip toje pasakoje: merga turinti ateiti pas poną nei plika, nei apsirėdžiusi, nei pėsčia, nei raita, o atėjusi – atsistoti nei viduj, nei lauke… Bet, atrodo, kaip tik toks, kokio reikia, radosi secesinia-me pastate, gal penkiolika minučių kelio pėsčiomis nuo geležinkelio stoties.

 

Iki susitikimo buvo likusios dvi savaitės, ir mintis, kad jis atvyksta, atvyksta iš tikrųjų, – ir masino, ir žudė. Kartą, nerasdama sau vietos, nuėjo prie to viešbučio, kūnu, pavaikščiojo, pastovėjo, iš tolo žiūrėdama sakytum į būsimo nusikaltimo vietą… Laiške atsargiai diplomatiškai užsiminė norinti jį sutikti ne oro uoste, o kokioje nors neutralioje vietoje, gal tai galėtų būti geležinkelio stotis… Atsakymas – jis iškart pajuto jos nerimą, kas žino, gal net panišką baimę – tuojau atėjo: jokių problemų, jam tinka visos vietos, puiku – geležinkelio stotis.

 

Laukimo dienos… Ji vaikščiojo kaip apdujusi, išsiblaškiusi, negirdėdavo, ko klausiama, supainiojo sąskaitas faktūras, įvėlė klaidų, o bankomato ryklėje paliko banko kortelę… Jo atskridimo popietę, važiuojant į stotį, užėjo skrandžio spazmai ir ėmė pykinti, išlipo stotele anksčiau. Stengėsi giliai kvėpuoti. Koks išsigelbėjimas, pagalvojo be jėgų, kad sninga, dar užvakar sniego nebuvo nė pėdsako, asfaltas, šaligatviai, sušalę lapai skveruose buvo aptraukti melsvu emaliu, garsai orą skaptavo kaltukais, aidėjo žingsniai, o dabar minkštai krenta vos juntamo šalčio nunertos skiautės, toks sniegas, kai net „pamazgų duobė balta kaip nuotaka“, užkloja viską – garsus, aidą, skrandžio spazmus. Kūlio einančią širdį. Nors ji ir bandė sau įsiteigti, kad į tai, kas vyksta, juk galima pažvelgti ir nerimtai, be galo nerimtai, kaip į paprasčiausią nuotykį, bravūrą, nors čia jos ranka, kaip sakoma, – ir neįmušta. Pagaliau kas gi tai (amžinybės požiūriu) – niekai. Ir dar kokie niekai…

 

Apie tą, kurį ji išvydo laukiamojoje salėje, – jis stovėjo nusigrįžęs į Vilniaus metro maketą, sunėręs už nugaros rankas, staiga, pajutęs ją nugara, atsigrįžo, – būtų per švelnu sakyti: nustebino… Nepanašus į aną – jokį. Kitas žmogus, o kartu ir tas pats. Įdegusiu veidu, sausu kaip kamštinio ąžuolo žievė, ta žievė atspari dėvėjimui, ne be reikalo iš jos daromi batų padai, rankinukai, kamščiai, ilgu juodu paltu, tamsiai mėlynu šaliku, sumegztu taip, kaip juos ryši kokie ispanai, italai ar prancūzai, tik jau tikrai ne rusai iš Baku. Sidabriškai pražilęs. Kur tau – ne trintuku ir pieštuku ginkluotas selskochoziaistvininkas. Šarlis Aznavūras. Vidinė jėga ir ryžtas. Bepinigės sutrinto žmogelio – nė padujų. Nuostabiausia, kad jis nebuvo ir senas, nors už ją ir penkiolika metų vyresnis, tik šiek tiek paretušuoti veido bruožai, giliau į akiduobes pastumtos akys, viskas paruošta senatvės paveikslui ir trumpam stabtelėta, na, paskui laikui belieka tik užmesti raukšlių tinklelį, užtraukti akis – darbą pabaigti, kol visa atiduos žemei…

 

Žiūrėdamas į ją ne nuskalbtu, kaip jau tokiame amžiuje galėtum tikėtis, o skvarbiu rudų akių žvilgsniu – riešutų branduoliais, jis pasakė ne „labas“ ar „sveika“, o kažkodėl – „taip“. Taip, atsakė ji šiek tiek išsigandusi, sugauta, bet stengdamasi žvilgsnį atlaikyti. Turbūt kad įveiktų tą pirmąją nelemtą pauzę, sumišimą, jis, irgi aiškiai jaudindamasis, pajuokavo, kad jų Vilniaus oro uostas kaip kišenė. Ji – aidu iš paskos: kišenė kišenė…

 

Kai ji stovėjo šalia jo, rūkančio lauke (jam reikėjo išeiti į lauką ir tylint parūkyti), atrodė, kad dūmas, virstantis iš jo burnos, šnervių, – vėl tas keisčiausias įspūdis, – yra įtrauktas labai seniai, trisdešimt metų laikytas plaučiuose (dėl jos), o išpučiamas tik dabar. Na, na, moterėle, tramdyk žirgus, juk viena aišku: jie abu turi laikytis įsikibę praeities, nes dabarties dar nėra, ji niekas, o ateitis išvis nefigūruoja, bet ir praeitis – kas ji? Dūmas, neblaškomas vėjo…

 

Kavos buvo nutarta išgerti čia pat, stotyje, tebūnie ir iš paprasčiausio automato, plastikinio indelio, svarbiausia – atgauti kvapą. Tiesiog pabūti. Kad tyla neužaugtų kaip siena, ji, kiek nervingai gestikuliuodama, gidės intonacijomis – už jų gali pasislėpti kaip už juodų akinių – ėmė pasakoti, kaip ši rekonstruota stotis atrodžiusi kadaise: pastatyta XIX amžiaus viduryje, plečiant geležinkelio atšaką Sankt Peterburgas–Varšuva, pagal tipinį to meto projektą, priskirta antrajai klasei; pačioje karo pabaigoje, 1945-aisiais, čia, sako, nugriaudėjęs sprogimas – per avariją sprogo sovietų „katiušų“ ir aviacinių bombų prigrūstas traukinio iš Ternopolio sąstatas (47 vagonai!), sprogimas, aišku, ne visas iš karto, nes vagonai „užsikrėsdavo“ paeiliui vienas nuo kito, driokstelėjo toks stiprus, kad stotyje – galbūt net čia, kur jie dabar stovi, – buvę žmonės virto pelenų krūvelėmis, tik pagal beveik išsilydžiusius metalinius daiktus, raktus, laikrodžius, portsigarus, dantis tas krūveles pavykę identifikuoti, paskui per miestą ilgai ėjo procesijos su mažyčiais pelenų karsteliais; senasis apgriautas ar visai nuneštas – dėl to nesutariama – pastatas po penkerių metų atstatytas ir „sumodernintas“ sovietinio monumentalizmo, „stalininio ampyro“, puošybos elementais, lipdiniais, štai šios erdvės, ji užvertė galvą, užvertė ir jis, tarsi sugėrė visą anos epo-chos dvasią, o ji dar gerai atsimenanti tuos kvapus – iš dangaus krisdavęs sniegas atsiduodavo dūmais, anglimis, peronas – šlapimu, saulėgrąžų lukštais, traukinių, taip pat ir Maskvos–Kaliningrado, Leningrado „Čaikų“, važiuojančių jau per savo vakarinę guberniją, tambūrais, juodais, pri-prakaituotais, su „pravadnicų“ balsais, čia nuolat trindavęsi tuntai čigonių „jurginų sijonais“, jos visur žindydavo vaikus, tas jų amžinas „sprosit’, devuška, tolko sprosit’“, kartą, kai ji nekreipė į jas dėmesio (motina primokė: tik nežiūrėk čigonkai į akis – apduos), jos sviedė jai po kojomis plytgalį; tarpmiestinių kasų salėje aname pastate žiemą ant cementinių grindų būdavo pilama pjuvenų, kad sugertų suneštą purvą, balas, o štai čia, už durų, dabartinėje „Gintarinėje“ vaistinėje, šurmuliavo, garavo bufetas, maišydavosi kavos su pienu, dešrelių ir garstyčių kvapai, keleivių, įvairiausio plauko, važiuojančių toli ir tik į užmiestį, dar ir su vištom, viščiukais pintinėse, karininkų ir kareivių, veltėdžių („tunejacų“) ir spekuliantų su „Kent“ ir „Camel“ maišeliais, ir tų, kurie tunelyje įsūdydavo pirkti plytą, azerbaidžaniečių ir armėnų, prekiaujančių rožėmis, gvazdikais, arbūzais, naktinių peteliškių, visokių gyvenimo šešėlių ir drumzlių kvapai; pieniški irisai „Auksinis raktelis“ ir „Miau miau“ – ji perone iš langelio štai ten mėgdavo jų, vyniojamų į kietą rudą popierių, nusipirkti šimtą gramų kelionei – ištraukydavo dantų plombas… Ji nutilo, burnoje pajutusi metalo skonį. Ta geležis buvo iš vaikystės, kai laižydavo durų rankeną, net prišaldavo liežuvį, prišąla, o kitąkart, žiūrėk, ir vėl laižo, motina stebėdavosi, gal jai ko trūksta, kokių vitaminų… Jis klausydamasis, labiau žiūrėdamas nei klausydamas, ryte rydamas (ji pamanė: smauglio žvilgsnis, išsiurbiantis sielą), nenuleido nuo jos akių. Visos sovietinės stotys anais laikais būdavo tokios pačios, dūmai, anglys, smarvė, taip, irisai, ištraukantys plombas, geriausias plombas pasaulyje, – jis nusijuokė, ir ji pamatė, kokie puikūs sudėti jo dantys, holivudas, na, panašu, neprisidengusi net nebedrįs šypsotis. Dar jai į akis, vos jiems susitikus, krito, o dabar skaudžiai užgavo raudonojo aukso žiedas su onikso akimi ir inkrustuotu bri-liantu ant mažojo pirštelio. Pasijuto įžeista. To žiedo, to pirštelio. Bet labiausiai, žinoma, tų dantų. Apgauta visos situacijos – toli gražu ne taip jį įsivaizdavo… Žiūrėdama ne į jį, o pro langą į peroną, į greitojo traukinio – greitieji jai lyg ištempti lašai, šaunantys į ateitį, – vagonus, su giliai užkasta nuoskauda pasakė, kad emocinė ir kūno atmintis – galingas dalykas, kad jos šiek tiek pasiliko anoje epochoje, kad ji visa, deja, neperšoko į šį laiką… Betgi neperšokęs ir jis – jis dusliai nusijuokė – ar tai išvis įmanoma, Angelina? Angelina… Ir kadaise ją taip vadino, nors ji – Anelė, staiga jo žemame, pakimusiame balse ji išgirdo tai, ko anksčiau nebuvo, o gal ir buvo, bet anuomet tai girdėti buvo per anksti – smėlį. Smėlio smiltis… Taip, pasakė susitaikydama, ir nesmagumas dingo. Taip, atsakė jis, greičiausiai perprasdamas daugiau, nei ji manė, ir ją padrąsin-damas: argi mums duota tiek daug laiko, kad turėtume kada rinkti vienas prieš kitą įkalčius?

 

Kai jie ėjo į viešbutį, jai pasivaideno, lyg dalyvautų filmavime – štai tau, Angelina, ir iš dangaus nuleistas pagrindinis vaidmuo: neįtikėtinas, nebent susapnuotum, susitikimas – argi gyvenime taip būna? Ne, tik kine. Sulig kiekvienu būsimu dubliu, blykstelėjus automobilio žibintui ar keičiantis šviesoforo šviesai, pasigirstantis „Action!“ Bet tikra buvo viskas – ir jis, ir ji, ir jau melsvė-jantis, fosforuojantis santėmio sniegas, ir juodagalvės sniegenos raudonais pilveliais (lyg tyčia, o ji jau manė, kad jos su visam dingusios iš Lietuvos), purpčiojančios ant medžio šakelių ir kreči-ančios sniego luistelius, apačioje, po klevu, pribarstyta pumpurų aiženų… Ji, raminamai gaudžiant vakaro miestui, tyčia vesdamasi jį siauromis gatvelėmis, ėmė karščiuotis rodydama į visas puses, dusdama pasakojo apie Vilnių Vakarų Europos kultūroje, baroko bažnyčias – taip, šitam susitikimui ruoštasi, – būtų galėjusi kalbėti ir kalbėti apie Romos Il Gesu bažnyčios tipo fasadus, frontonus, kupolus, kryžiaus formos planus, navas, presbiterijas, kapitelius, ana ten pro stogų properšą matyti Šv. Kazimiero kepurė, kryžius, visai netoli ir Švč. Trejybė, bazilijonai, vėlyvojo baroko vartai, Šv. Dvasios cerkvė, Glaubico medinis ikono-stasas, į viršų – Šv. Teresė ir Aušros vartai, „Švč. Mergelė Marija Gailestingumo motina“, kalinėti auksuoti aptaisai…

 

– …aš tau šunimi galėčiau tarnaut, – vakaro gaudesy išgirdo jo kimų smėlėtą balsą. Apsimetė neišgirdusi. O jis tučtuojau pasigailėjo: idiotas. Glušas…

 

Trisdešimt trijų kambarių viešbutyje, registratūroje, iš moters siūliniais antakiais, balintos drobelės veidu ir į kuodelį susuktais žilais-violetiniais plaukais jie gavo ne dabar įprastą magnetinę kortelę, o raktą su mediniu avokado dydžio ir formos pakabučiu, kokie jie būdavo kadaise, tik avokado tada niekas akyse nebuvo matęs… Ir, atrodo, viskas tame viešbutyje buvo retro, kaip tik jiems, girgždančių parketo grindų vaško kvapas – ar šiandien dar kas vaškuoja grindis ir ar jos dar kur nors, ne namuose ir ne senuose muziejuose, girgžda? – buduarinė aplinka: tamsiai mėlyna, vyšninė spalvos, dekoratyvinių detalių „aukso“ apdaila, sunkios užuolaidos, perrištos šilko virvelėmis su kutais. Gosli žibintų šviesa. Purpuriniu kilimu ištiestais laiptais su geltono metalo strypais kiekvieno laiptelio papėdėje, kad laikytų kilimą, jie tylėdami koja kojon kopė į trečią aukštą. Staiga laiptų aikštelėje išnirusi priešais lyg fejerverkas leidosi mergina. Ilgi atsegti „leopardo“ kailiniai, blizgantys auliniai iki šakumo, vaiko veidas, dygus žvilgsnis. Bombų išsprogdintos akys. Moteriai pasirodė, kad mergina į ją pažvelgė su panieka, o gal tai toks jos metų gailestis: na, ar tai tau čia, motušėl…

 

Jis atrakino kambario duris, ir ji įėjo pirma. Į šnerves dūrė valiklių ir blizgiklių – išvalyto viešbučio kambario kvapas, bet tokiose vietose stipresnis būna tas kitas – viską permušančio laikinumo: laikino oro, laikino patalo, laikinos prieblandos, laikino vandens iš čiaupo, laikinų atspindžių veidrodyje… Viešbučiai jai, ne kažin kiek tekeliavusiai, – buvo svetimiausia aplinka, besisiejanti su paslapties tamsa, nelegaliais susitikimais, viešnamiu. Jam – jis darbo reikalais daug skraidė, raižė pasaulį skersai išilgai, pasaulis, beje, toks mažas, taip lengvai išmatuojamas, biliardo rutuliukas, besisukąs visatoje, – tik su bergždumu. Bergždžiu vakaro poilsiu, kai, nuspyręs batus ir atsilaisvinęs kaklaraištį, krenti įstrižai lovos. Bergždžiomis mintimis ir bergždžiu miegu. Bergždžia sėkla.

 

Jis jau ketino uždegti šviesą, bet ji griežtai pasakė: ne! Tad jis užžiebė tik žvakės formos bra virš stalelio, ir kambario kertėse sutemo. Jie stovėjo vienas prieš kitą blausios vakaro šviesos epicentre, tarsi iš kurio nors tamsaus kampo tuoj pasigirs „Action!“ Bet viskas buvo tikra. Tylėdamas jis nuvilko jai paltą ir nusivilko pats, rūpestingai, šeimyniškai, sukabino į spintą. Kiek padelsęs, į ją nežiūrėdamas, iš kelioninės rankinės ėmė traukti butelį armėniško konjako, dėžutę saldainių, didelį granatą, pilną raudonų ląstelių – jos vienos nuo kitų atitvertos smegenų dangalu, kaip žmogaus galvoje, kažkodėl pagalvojo ji. Dar jis ant stalo galėjo padėti, nors ir nepadėjo, iš kišenės juokais ištrauktą monetą – kuria puse ji, išmesta į orą, kristų: banalybe ar tikru pinigu?.. Sakytum perlūžęs pusiau, atsisėdo ant lovos. Ji, žinodama, kad privalo neskubėti, kukliai prisėdo šalimais… Moterys, kad ir kas nutiktų, kad ir kas jų lauktų, niekada namie nepalieka praktinio proto – delnu perbraukė lovos užtiesalą, įvertindama audinio faktūrą, kokybę, kainos ir viešbučio žvaigždučių santykį, užtiesalas jai pasirodė prabangus, nes sunkus – bet tokio sunkumo būna ir akmenys, parišti prie kojų…

 

Ponas X ir ponia Y. Jis nieko nežinojo apie ją, ji – apie jį. Nuo jų susitikimo pralėkė epochos – baudžiava, karai, Pirmasis ir Antrasis, pokaris, okupacija, jie viską ištvėrė, sprogimus, darganas, akmens anglių dūmus, ir jis, nieko nesitikėdamas, ryžosi jai parašyti. Ji atsiliepė… Ne avantiūra ir ne nuotykis taip sustumia žmones, kartais visai svetimus, vieną su kitu – bėda, apie kurią, neišvengiamai pasibeldusią, stengiesi negalvoti, net jos vardo neminėti, nes ištarta ji tik dar didesnė ir neatšaukiamesnė. Jis jau buvo spėjęs pastebėti jos beveik išnykusius antakius, išpieštus ant odos, tušo kruopeles ant išretėjusių blakstienų, ji nebeturėjo ir to liemens linkio, nuo kurio jis apsvaigdavo ir vaikščiodavo kaip girtas, talijos kaip tokios, rodos, išvis nebėra, na, maža ko nebėra, ar dabar tai ką nors reiškia…

 

– Ką tu visus tuos metus veikei? – pagaliau ji pirmą kartą kreipėsi į jį „tu“ jaukiu, vakariniu balsu, ir jis nustebo, kad ji klausia taip kasdieniškai, lyg jie šimtą metų gyventų kartu ir ji įprastai pasiteirautų jo, grįžusio iš darbo: „Kaip tau šiandien ėjosi?“

– Anksti eidavau gulti.

 

Anksti eidavau gulti… Argi ne taip į šį klausimą atsako Nudlis-Makaulė, grįžęs į Niujorką po kelių dešimtmečių tremties, tą filmą apie Amerikos žydų gangsterius ji irgi buvo mačiusi, ir ne kartą, visi matė, ne kartą, tačiau jis, atrodo, moka jį atmintinai…

 

Kas gi tu? – jai ėmė tirpti pakaušis. Ką aš žinau apie tave… Makaule? Atsibeldęs iš toli, niekas nežino iš kur, tu gali būti, kas nori… Mafiozas (ilgas paltas, geri dantys). Smauglys, apsivejantis kaklą kelis kartus. Žmogžudys… Ji pastirusi žvelgė į jo veidą čia pat prie savo veido, bet šešėlyje, nes jis sėdėjo nugara į šviesą, – jis, beje, irgi ją visą laiką stebėjo, – kol už akinių iš tos akiduobių tamsos pasigirdo:

 

– Nusiramink. Aš nieko nepapjoviau. Kam…

 

Taip – kam jam meluoti? Juk tai tas pats, kas, susiruošus išpažinties, kišenėje neštis ant popierėlio susirašytą „Tėve mūsų“. Ką apgautum? Šalia jos sėdėjo žmogus, nuėjęs ten, iš kur jau nebepareinama, pernelyg toli, kad dar turėtų jėgų ir laiko apsimesti ne tuo, kas yra, velniaižin kuo… Jis nusiėmė akinius, ir ji krūptelėjo – išsirengęs nuogai jis nebūtų buvęs nuogesnis. Markstydamasis kaip visi trumparegiai, netikėtai toks pažeidžiamas – nuogas, jis prakalbo apie tai, kas jam turbūt buvo skaudžiausia, – apie savo vienintelį sūnų. Tą pusantrų metų Adlerio berniuką. Kai vėl užsiliepsnojo Užkaukazė, tiesą sakant, ji liepsnojo visada, tik su pertraukomis, jis per kvailą jauną galvą pateko į Čečėniją, užsikabino (užsikabliavo, kaip pats sakė) ir pasiliko ten trejiems metams. Atidavė tai beprasmybei trejus jaunystės metus! Kurioje pusėje? – jis taip į ją pažvelgė, kad ji daugiau nebeišdrįs jo pertraukti… – Argi svarbu, kurioje pusėje žmogus kariauja? Ar tu manai, kad „pusės“ jo, to vargšo, psichikoje ką nors keičia?.. Grįžo sveikas, negulėjęs ligoninėje, nėkart nesužeistas, nė neįbrėžtas, bet… Žiūrėdamas į savo nerimstančius pirštus, o jie nerimsta nei valgant, nei miegant, nei tyliai sėdint, vis kalba apie pasalas ir kaip nutyla žmogaus verksmas, kai jam perrėži balso stygas. Arba: pamanykit, galvos nebėra, o jis dar dešimt minučių kaunasi be galvos, korsaras vadinasi, ir sūnaus akys ima blizgėti kaip bepročio. Išsiilgęs tave apkabina. Ir – smaugia. Sustoti negali. Sustoti – tam jau nėra jėgų. Ir, atrodo, nebus… Jis niekada nebepasakys kaip štai anas modžahedas, pozuojantis žurnalo nuotraukai, žiūrintis tiesiai į fotoobjektyvą, sveikesnis už sveiką su kojos bige ant taburetės: „Kvaršinti galvą psichologų išsigalvotais niekais? Mano sąmonė švari kaip Ramiojo vandenyno sala su puikiais vaizdais!“

 

Jis žvilgtelėjo į ją susigėdęs, sukumpęs, nuo kelių nukarintom gyslotom senio rankom. Tas juokingas žiedas – kas yra brangakmenis, kai nusigręžia laimė ir tave smaugia tavo paties sūnus? Stikliukas. Ji nuleido galvą. Jai labai gaila. Tikrai labai gaila, Dmitrijau. Norėtų atsiprašyti, kad negali atsilyginti kuo nors panašiu. Tuo pačiu… Jos nekariavo niekas. Lietuvoj nekariauja. Vaikai geri, vyras ją myli ir išvis… Ir išvis… Tiesa, vyresnysis sūnus išsibadė (ant dvigalvio bicepso) tatuiruotę su drakonu, spjaudančiu liepsnas, o jaunesnysis gan ilgai vaikščiojo padėrusiu žvilgsniu, juodomis lūpomis, žinai, tie metaliniai protesto spygliai, kniedės, grandinės, pusryčiams paprašydavo colinių vinių, bet dabar tai jau, ačiū Dievui, praeitis… Mergaitė, ji, kaip ir visos paauglės, nori būti modeliu, „bet ne tuštute“ – svajoja per TV loteriją iš stiklinio indo traukti ir skelbti laimingus skrituliukus – „dalyti žmonėms džiaugsmą“, „daryti žmones laimingus“…

 

Taip, sako jis nukoręs galvą, skrituliukai… skrituliukai… Su skylutėm? Taip, atsako ji sutrikusi, rodos, ten skrituliukai. Bet gali būti ir kamuoliukai… Plonu pojūčio siūleliu nujausdama, kad jiedu lyg truputį, sekundės dalimi, prasilenkia, nors dėl to ji nekalta, niekas nekaltas, karas Čečėnijoje kaltas, Marsas kaltas, galų gale kaltas likimas, kuris vis tiek, kad ir kur būtumėm, mus prisiveja, regis, bandydama atitaisyti padėtį, intymiu, krūtų minkštumo, balsu jam sušnabždėjo, kad visus tuos metus išsaugojo tą, na, kaip čia pasakyti – ji susidrovėjo ir ėmė nesąmoningai koketuoti, deja, tai niekada nebuvo jos stiprioji pusė – nematomą drabužėlį, kurį jis jai… na, kaip čia pasakyti, pasiūdavęs, ar jis atsimenąs?.. Ar atsimenąs tuos saulėlydžius? Pliažą? Ar atsimenąs kiparisų žvakes? Ji taip ir pasakė „kiparisų žvakes“ (poetė?) – užsidėjęs akinius, įdėmiai, iš naujo į ją įsižiūrėdamas, skenuodamas, jau, žinoma, į šipulius, į druzgus dūžtant Angelinai, prieš jį, deja – tik Anelė, jis atšalusiu cinišku protu pagalvojo, kad dabar, šiame viešbutyje (be registratorės, jų, čia įeinančių, daugiau niekas nematė), galėtų padaryti ir, ko gero, padarys tai, ko neišdrįso prieš trisdešimt metų. Be kniksų ir be atsiprašinėjimų. Tiesiog. Išlukštens ją čia pat brutaliai, ir kuo brutaliau, tuo geriau, išgliaudys kaip riešutą (kyla tokia pagunda, ir labai stipri, mes visi – tik be mandagybių, ponai! – pagalvojam baisių dalykų, pažadai nebūtinai tesimi, bet dabar…). Jis įžūliai, nebesislapstydamas tyrinėjo jos profilį, o ji sėdėjo nuščiuvusi, reaguodama kaip barometras, bandydama atspėti savo penkių artimiausių minučių ateitį. Be ceremonijų apžiūrinėjo ją, ir jam buvo nuostabu, kaip iš baimės dvilypuojasi, skaidosi žmogaus žvilgsnis – į ten, į vidų, į save, ir į čia… Į čia: lakstančios akių lėliukės, budinčios, be paliovos žvalgančios besikeičiančias aplinkybes, jį, per vieną akimirksnį vėl tapusį jos amžinu priešu (kiek tūkstantmečių trunka jų kova?), kiekvieną jo krustelėjimą.

 

O žvilgsnis į vidų… Tas ten, viduje… Jis niekada neįstengs įžvelgti, kas ten. Jis net nenutuokia – ir to nežino, – kad, jau čia įžengdama, ji numatė, ką darys, jei teks draskytis kaip laukinei katei ir išdrėksti jam akis, žingsniais išmatavo atstumą iki durų (devyni) ir iki lango, į kurį štai svies aną sunkaus stiklo peleninę, nes nubėgti iki jo per toli, o iššokti – per aukštai, net intuityviai apskaičiavo, kokiais tarpsniais praeiviai galėtų eiti pro šalį ir ją išgirstų. Ji visa – anapus akių… Kaip ir kiekvienas, net aiškiausias, atmintinai pažįstamas, įsiėdęs iki kaulų, įsigraužęs kaip druska. Kaip ir pasaulis, kuris jau niekuo nebenustebina. Niekada jo neįmins. Niekada jos neįmins. Nieko neįmins iki galo. Neprisikas, nė nepriartės, net jei ją išrengs plikai, išvers į kitą pusę ir pažiūrės, iš ko ji padaryta… Jos vyras, su kuriuo tikriausiai taip ir pasens, lyg dėžutę ją kasdien laiko rankose: atveria, užveria, liečia, perstato į kitą vietą, vėl sugrąžina, naudojasi ja, turi visą gyvenimą ir nė nenutuokia apie jos buvimą. Bet kokia akivaizdybė (oras, kuriuo kvėpuoji, argi jis ko nors vertas, kuo nors įdomus?) – akla. O paslaptis? Ji – visaregė. Bedugnė ir bekraštė, nors tau ir pasivaidena, kad matai salą ar krantą, kokia apgaulė… Staiga moteris, jo didžiausiai nuostabai, galbūt perprasdama daugiau, nei jis manė, – paėmė jį už rankos, švelniai ir reikliai suspaudė pirštus nuginkluodama, švelnumu atimdama ir tą paskutinę sunkiąją ginkluotę, jis net išsižioti nesusivokė, kai išgirdo jos balsą, ramų, su gruntu po kojų, svarbiausia – kaip tat galėjo nutikti? – jame nebeliko nė krislo baimės: nurimk, žmogau, nurimk, viskas anksčiau ar vėliau susitvarko, praeina, bet tu visada, jeigu ką, gali į mane atsiremti…