Lietuvos universitetai Baltarusijos opozicijos veidrodyje

57 žymūs Baltarusijos visuomenės veikėjai, iš jų dauguma – disidentai, pasirašė kreipimąsi dėl Vilniuje esančio Europos humanitarinio universiteto (EHU), dėl neskaidrių rektoriaus rinkimų. Kreipimąsi pasirašė buvęs Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, vienas iš EHU steigėjų S. Šuškevičius, pilietinės kampanijos „Europos Baltarusija“ vadovas A. Sanikovas, Baltarusijos liaudies fronto rados pirmininkė I. Survila, žmogaus teisių gynėjas A. Beliackis, rašytoja S. Aleksejevič, žurnalistai I. Chalil, A. Počobutas, S. Kalinkina, buvęs valstybinio banko vadovas S. Bogdankevičius, Baltarusijos PEN centro vadovas A. Chadanovičius, Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininkas B. Petrovičius, Politinių tyrinėjimų instituto vadovas A. Kazakevičius, „Solidarumo“ komiteto vadovė I. Kulej, buvęs EHU senatorius filosofas A. Lavruchinas, poetas ir buvęs kandidatas į prezidentus V. Niakliajevas ir daugelis kitų kultūros, politikos ar verslo veikėjų. O ką galvoja A. Lukašenkos „absoliuti dauguma“, nesunku atspėti: jiems EHU juo labiau nereikalingas. Reikia pasakyti, kad mano minėti ir kiti laiško nedrįsę pasirašyti ar jo negavę buvę EHU senatoriai, mokslininkai, lygiai kaip ir daugelis Baltarusijos opozicijos narių, ir anksčiau ne kartą yra aštriai kritikavę šį universitetą kaip neatspindintį Baltarusijos opozicinių demokratinių jėgų intereso. Pavyzdžiui, S. Šuškevičius ne kartą yra viešai kritikavęs EHU dėl dėmesio baltarusių kalbai stokos, dėl Maskvos profesorių gausos ar pavojingai didelio bendradarbiavimo su Rusija. 2011 metais jis yra pareiškęs: „Lietuvos remiamas Europos humanitarinis universitetas yra antibaltarusiškas ir antidemokratiškas. Jis padeda rusifikuoti Baltarusiją.“ Filosofas A. Lavruchinas ir kiti buvę EHU senatoriai viešai daug kritikavo universitetą dėl autoritarinio valdymo stiliaus ir reformų stokos. Vis dėlto mano kalba yra ne tik apie EHU ir daugiaspalvę bei po visą Europą išsisklaidžiusią Baltarusijos opoziciją. Be to, EHU yra ne valstybinis universitetas, o privatus, jo valdančioji taryba sudaroma kitais principais nei valstybinio universiteto. Tačiau EHU valdančiosios tarybos ir vadovybės tikslai dar labiau atgręžti į demokratizaciją ir socialinį bendradarbiavimą nei Lietuvos universitetų, o tarybos sudarymo principai yra analogiški valstybinių universitetų, tik vietoj valstybės čia didesnį vaidmenį vaidina dalininkai: Tarptautinio švietimo institutas (Lietuva), Atvirosios visuomenės fondai (JAV) ir Eurazijos fondas (JAV). Todėl EHU ydos simptomiškai, ne tiesiogiai, atspindi Lietuvos universitetų problemas. Todėl Baltarusijos visuomenės veikėjų kreipimasis skatina kelti klausimą apie Lietuvos universitetų bendradarbiavimą su demokratine socialine visuomene, ko ir siekė aukštojo mokslo reforma Lietuvoje. Vis dėlto šis bendradarbiavimas su visuomene gali būti labai įvairus ir formalizuoti jį vien ribotomis tarybomis nereikia.

Aukštojo mokslo įstatymo ir universitetų tarybų sistemos tikslas buvo įveikti universitetų senatorių menamą „sąmokslą“, autoritarinį rektorių valdymo stilių, padidinti socialinių partnerių, demokratinės visuomenės ir valstybės įtaką rektoriaus rinkimams. Ketinimai buvo gražūs, o socialiniams partneriams suteiktais įgaliojimais siekta sumažinti stovinčio tvenkinio efektą, kai metai iš metų tie patys senatoriai renka tą patį lyderį. Bet ar reforma pasiekė tikslą? Tarybos nariai nėra įpareigoti būti vieši ir neturi tam priemonių, jų skaičius labai mažas (9 arba 11) ir iš jų nėra reikalaujama bendradarbiauti su senatu ar fakultetų tarybomis. Tai juos paverčia, nori jie to ar nenori, nomenklatūrinių santykių įkaitais. Rinkimai vyksta kandidatui darant įtaką tarybos – sąrašo – nariams, o universiteto ir platesnės visuomenės interesas nevaidina didesnio vaidmens. Tarybų sudarymo politika galiausiai virsta rektorato draugų rato subūrimu aktyviai bendradarbiaujant su ŠMM. Rinkimų metu šis paslėptas „kolegų“ ratas ir asmeniniai užkulisiniai susitarimai tampa lemiančiu veiksniu, o viešumos, demokratijos įtaka – minimalizuojama. Tik gera kandidato valia yra vykdyti platesnę rinkimų kampaniją: kalbėtis fakultetuose su dėstytojais, skelbti spaudoje savo programą, susitikti su socialiniais partneriais. Nebelieka viešo politiškumo nei realaus poreikio, nei jo imitacijos, o dėstytojai, bijodami netekti darbo, tradiciškai demonstruoja savo nepilietiškumą.

Tačiau grįžkime prie Baltarusijos visuomenės veikėjų pareiškimo: „Esama EHU būklė nesuteikia pagrindo ateityje jį laikyti baltarusišku projektu. Tokio universiteto rėmimas negali būti laikomas demokratijos ir žmogaus teisių rėmimu Baltarusijoje, kadangi EHU vadovybės veikla diskredituoja šias vertybes.“ Veikiausiai EHU valdančioji taryba, išrinkusi amerikietį prof. G. Davidą Pollicką rektoriumi, kuris geriausiai atstovaus fondų interesams, nesutinka su opozicijos kaltinimais ir tikisi, kad naujas rektorius atspindės EHU demokratinius tikslus. Per rinkimus tikimasi, kad mažos ir beveik nematomos universitetų tarybos išrinks rektorius, kurie atstovaus laisvės, demokratizacijos poreikiams, o ne tik užtikrins pajamų buvimą. Tačiau ar mūsų universitetus galima laikyti pakankamai remiančiais demokratijos ir žmogaus teises Lietuvoje?

L. Donskis, A. Jokubaitis, A. Bielskis ir kiti dabartinės Lietuvos universitetų būklės kritikai taip pat diskutuoja apie socialinius ir demokratinius poreikius. Profesorių kritikos strėlės buvo nukreiptos į švietimo sistemos problemas: vidinės demokratijos stoką, menką pilietiškumą, studijų laisvės varžymus, tarnystės išaukštinimą, komercializaciją, studijų kokybės menkėjimą, dėstytojų teisių neapgintumą, šiandieninių dinamiškos ir tinklinės visuomenės poreikių neatitikimą. Tačiau ar kritika populiarumo labui nepersistengia? Pavyzdžiui, kritikuojant universitetų bendradarbiavimą su verslo organizacijomis, įmonėmis neretai sumenkinama ir socialinių ryšių svarba, ir vienus, ir kitus laikant išoriniais dalykais. O kalbant apie didesnę universitetų autonomiją, nesąmoningai skatinamas administracijos neliečiamumas ir neatskaitingumas. Pagaliau verslumo kritika neretai slepia senas ir mažai kam reikalingas studijų programas. Galiausiai kvietimas atsisakyti krepšelių sistemos kartais maskuoja universiteto užsidarymą savo paties reikmėms, slepiantis po menamai „fundamentinių“ tyrinėjimų kauke. Ir vis dėlto universiteto, kaip demokratinės ir atviros visuomenei institucijos, veikla nusipelno nuolatinės kritikos, strateginių opozicijų ir alternatyvų puoselėjimo, jų viešo skelbimo ir visai neatsitiktinai.

Tiesa, panašius dalykus kalba universitetų laisvių gynėjai ir JAV, ir Britanijoje, ir visoje Europoje. Galbūt tai bendros JAV ir ES industrinio kapitalizmo tendencijos, kurios deformuoja senąsias švietimo sistemas ir darbo santykius bei paneigia viešumo ir pilietinio aktyvumo reikšmę. Universitetų reitingus galima sudaryti remiantis ne tik mokslo straipsniais ir Nobelio laureatais… bet ir įtaka socialiniams ir politiniams laisvės procesams visuomenėje. Prisiminkime, kiek svarbūs buvo Prancūzijos ir Nyderlandų universitetų sukilimai ir manifestacijos skatinant demokratizacijos procesus, kiek Prahos, Zagrebo ir Varšuvos universitetai savo maištais prisidėjo silpninant sovietinį režimą. Įvedus laisvės matavimo skales pasaulio universitetų reitingai labai pasikeistų. Kanadoje kasmet skelbiamas Universitetų laisvės indeksas (Campus Freedom Index), kuris matuoja jei ne universiteto įsitraukimą į demokratinius visuomenės procesus, tai bent jau vidinę saviraiškos ir kritikos laisvę. Laisvės indeksas nurodo, kad universitetas yra centrinė visuomenės demokratizacijos, jos tapatybės saugos ir sklaidos, kismo ir transformacijų, adaptacijų ir eksperimentų vieta. Iš tiesų, šiandieninis universitetas yra būsimos visuomenės laboratorija.

Universitetai yra civilizacijos židiniai ir todėl jie labai skiriasi, atsižvelgiant į tai, kokią santvarką, kultūrą, dinamiką įtvirtina. Universitetai gali būti skirstomi pagal tai, ar palaiko luomų, nomenklatūros išskirtinumą, ar skatina laisvą buržuaziją ir verslumą, ar tarnauja nacionaliniams industriniams projektams, ar padeda organizuoti kasdienybės revoliucijas ir mažina socialinę atskirtį, ar yra daugiausiai atsigręžę į savo vidinių poreikių tenkinimą ir ištikimybę administracijai, ar užtikrina valstybės ideologijos plėtrą ir užsiima propaganda… Tačiau visuomenės grupės, siekiančios demokratinių procesų, gali nuolatos revizuoti universiteto vizijas ir misijas bei suderinamumą su laisvos visuomenės interesais. Ir tai yra daugiau, nei universitetų valdančiosios tarybos mano. Todėl baltarusių kritika, skirta EHU, kaip ir mūsų kritika, skirta saviems universitetams, gali būti nuolatinė.

Vienas iš būdų, kuris padėtų įveikti universitetų tarybų uždarumą, yra jas išplėsti, ne kviesti pagal esamą įstatymą 9 ar 11 žmonių, o padidinti tarybos narių skaičių iki 19 ar 21 arba rinkimus vykdyti dviem etapais: senato ir tarybos.Tokiu atveju būtų privaloma rinkti iš kelių kandidatų, o jų programos privalėtų būti viešai skelbiamos. Kitas būdas – įvesti Lietuvos universitetų laisvės indeksą, kurio turinį galėtų sudaryti studentų ir dėstytojų viešas aktyvumas, opozicijų demonstravimas, socialinės, humanitarinės ir politinės kritikos viešumoje gausa bei vieša pagalba socialiniams partneriams, tada ir procedūrinis rinkimų klausimas nebebus toks svarbus. Trečias būdas – siekti kasdienybės revoliucijos universitetuose, kad augtų konkuruojančių bendruomenių įvairovė, o jų balsas taptų toks stiprus ir viešas, kad rinkimai tebūtų formalumas.