Isako Masos gegužės devintąją Maskvoje netyčia nugirstas pokalbis

Vasilijus Terkinas: Komandosas eina filosofo nurodytu keliu?

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Tik tautelė skausmingai nekantri. Nori viską gauti čia ir dabar. Netgi draugui Josifui Visarionovičiui prireikė laiko. Šiandien visi gyvena kaip pasakoje. Ir žuvytę nori suvalgyti, ir ašakėle nori neužspringti. Amerikanizuotos smegenys nesuvokia, kad reikia sunkiai ir daug dirbti.

Tarasas Bulba: Rusų liaudis siekė objektyvių vertybių – gėrio, tiesos, sąžinės, skaistumo, didžios pagarbos gyvybei… o šėtonas trokšta į blogąją pusę išversti pasaulį ir žmonių sielose pasėti mirtiną chaosą.

Pulkininkas Isajevas (Štirlicas): Situacija dar neužbaigta, gal tai tik pradžia tos numatytos provokacijos, ir galbūt žudikai atsiras nežinia kur ir ims pateikinėti kažkokius pareiškimus, taip, nebūkime tokie ramūs. Tai iš tikrųjų nebuvo naudinga nei opozicijai, nei valdžiai, o tik Vakarams. Akivaizdu, kad Pabaltijo rašytojai niekad neįvaldys stichomitinio kalbėjimo.

Erastas Fandorinas: Iš tiesų sakau jums, rusai ėmė busti, kai tik kilo poreikis dzeno filosofijai.

Pulkininkas Isajevas (Štirlicas): Viskas turi būti grindžiama stačiatikybės pagrindais.

Anastasija Kamenskaja: Įstatymo diktatūra, o tikėjimas – tik gražus priedas.

Vasilijus Terkinas: Šlovė nenugalimai mūsų armijai!

Ilja Muromietis: Nenugalimų nėra, yra tik nenugalėti!

Tarasas Bulba: Ir vėl reiškiasi parsidavėlių kailiukai!

Pulkininkas Isajevas (Štirlicas): Keistas jūs, Muromieti, aš senokai jus stebiu… Tai jūs savas, taip? Staiga – svetimas… Ar jūs čia atėjote tam, kad nuo tiesos atitrauktumėte mūsų jaunuomenę, mūsų sūnus ir anūkus – būsimus herojus, mūsų ateities didvyrius? Jūs norite apspjaudyti mūsų diedų kapus? Jūs norite sugriauti mūsų svajonę? Pabandykite…

Protopopas Avakumas: Kas per tiesa? Apie kokią tiesą čia kalbate? Nejaugi mes paskutinis laisvės ir gėrio Žemėje įtvirtinimas ir privalome kartu su pasauliniu blogiu užkasti dar 50 mln. mūsų piliečių? Ar apie tokią tiesą svajojo mūsų diedai? Štirlicai, mano žodžiuose nėra užšifruotos Šėtono žinutės, jūs mane truputį gąsdinate.

Ilja Muromietis: Istorija mums pateikia pavyzdžių, kai 300 žmonių su kalavijais ir ietimis laimėdavo prieš 3 000 neprietelių, o be Dievo pagalbos – neįmanoma! Virš visko šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis. …krapų, ir kmynų, ir molio gėrimo, ir palikite, kas Įstatyme svarbiau, – teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą.

Vasilijus Terkinas: Jūs tikintis, o aš dar rimtai neapsisprendžiau. Mano asmeninė patirtis kasdien man byloja, kad Dievo nėra. Reikia tikėti tik savimi, visada pasikliauti tik savo jėgomis.

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Jūs Jo niekada… bet ateis tokia diena… viską prarasti. Tada rankomis ieškosite… ir vargu ar rasite tikėjimo šiaudelį… mėlyną kamuoliuką.

Protopopas Avakumas: Šiandien tapo madinga tikėti Dievą ir kas iš to? Ar per dvidešimt metų šalyje sumažėjo narkomanų, alkoholikų ir prostitučių? Lyg ir ne. Vasia Terkinas teisus, reikia tikėti tik savimi, pasikliauti savo jėgomis. Štai, tarkime, sovietmečiu dvasinis žmonių lygis buvo kur kas aukštesnis nei dabar. Valstybė sukūrė institucijas, kurios žmoguje auklėjo Žmogų ir suteikė jam pagrindą, nurodė, ką galima ir ko negalima. Jei mūsų Bažnyčiai suteiksime laisvę, tai ji vėl turės savo baudžiauninkus ir rinks iš jų mokesčius. Ir, rodos, dar Volteras sakė, kad jei nebūtų Dievo, reikėtų jį išgalvoti.

Anastasija Kamenskaja: Tai valstybę atskirti nuo Bažnyčios ar Bažnyčią nuo valstybės?

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Ar Petka Pirmasis, ar Volteras, vis tiek jie abu atstovauja katalikiškoms masoniškoms pažiūroms… Didžiausias Petro nuopelnas – rusų liaudies dvasingumo sugriovimas!

Ilja Muromietis: Gal nereikia painioti dvasingumo ir moralumo! Šarikovai, pasitikrink žodyne! Gali būti moralus ir kartu visai nedvasingas… toks žmogus panašus į šėtoną, išoriškai jis teisuolis, o viduje griaužiamas pavydo, pykčio, godumo… išdavikai, sugriovę SSRS.

Erastas Fandorinas: Dvasingumas – vidinė dvasios švara, o moralumas tik išoriniai poelgiai ir kultūra.

Pulkininkas Isajevas (Štirlicas): Tikėjotės, kad Rusijos žmonės akimirksniu virs teisuoliais! Iš pradžių atmetėte Dievą ir pakartotinai Jį nukryžiavote, naikinote viską, kas su Juo susiję, vėliau sugriovėte sąjungą, liaudį apliejote liberalizmo išmatomis!

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Ir po viso šito jūs norite tapti šventaisiais?

Ilja Muromietis: O kaip čia taip nutiko, kad per 70 Dievo užmaršties metų mūsų šalis tapo galingiausia pasaulio imperija, sugebėjo atlaikyti fašistų smūgį?

Vasilijus Terkinas: Čia tikėjimo savimi ir savo jėgomis nuopelnas.

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Viskas Dievo valioje! Viešpats myli Rusiją ir suteikia jai dar vieną galimybę išsipirkti krauju ir kančiomis. Ir vėl sugrįžti prie Jo. Būti galinga imperija – tai jau toks Rusijos likimas, taip, tokia Dievo malonė!

Protopopas Avakumas: O 28 milijonai žuvusių, dar tiek pat negimusių jų vaikų, o tūkstančiai sunaikintų miestų ir kaimų – irgi tokia, jūsų manymu, Dievo valia?

Vasilijus Terkinas: Didžiąja Imperija mes vėl galime tapti tik kliaudamiesi savimi ir artimu savo, o ne likimu.

Pulkininkas Isajevas (Štirlicas): Žmonės mirė ne dėl Dievo valios, o dėl savo aistrų. Visos šios mirtys yra individualaus pasirinkimo rezultatai. Jeigu Rusijoje nebūtų kilusi 1917 metų revoliucija, tai ir 1941 metų karo nebūtų buvę. Garbinkime Viešpatį ir atminkime Viešpatį, ir laikykimės įsakymų, kuriuos Jis davė mums… Jei kariuomenė nevykdo savo vado įsakymų, tai ar galima tikėtis pergalės?

Ilja Muromietis: Žūti už savo šalį ir mirti už savo vaikus, kai tave vadina urodu ir nori tave sunaikinti – štai ką reiškia pasiduoti savo aistroms.

Anastasija Kamenskaja: Taip, tokia jau mūsų ateitis laukia.

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Bedieviai, netikintieji, ironizuokite ir juokitės kiek tik norite, bet Rusiją išgelbėti galima tik atgaivinant tikėjimą, dorovės principus, šeimą. Galime iki begalybės tobulinti savo ginkluotę, kelti ekonomiką ir t. t., bet tai neturės prasmės, jeigu Rusija neatsisuks veidu į Dievą ir nepradės gyventi pagal sąžinę, o ne savavališkai…

Tarasas Bulba: Ir aš taip manau, gausybė istorinių faktų, skelbiančių, kad krikščioniškas visuomenės modelis – pats geriausias. Kas galėtų paneigti, kad būtent krikščioniškose šalyse plėtojosi mokslas ir kultūra? Kas paprieštaraus, kad būtent krikščioniškos tautos tapo pačios galingiausios? Kur šiandien majai su actekais? Ko pasiekė Azija? Ar nekrikščioniška kultūra pagimdė Mocartą? Arba Mikelandželą? Ar Einšteiną? Ar Vydūną? Ar jie turėjo nors vieną Napoleoną? Indiją ir Kiniją kolonizavo du britų pulkai ir keli apsirūkę olandai! Šešiomis patrankomis parklupdė Japoniją! Ir kai kurie dar drįsta mums šnabždėti apie ,,didžiulį nušvitimą“, jogas ir dzenbudizmus! Realiai, kur tas jų ,,nušvitimas“? Ką jie ten pasakoja apie Šaoliną ir didžiuosius karius samurajus! Kur sėdėjo jų „didieji konfucianistai“, kai saujelė anglų juos ant kelių klupdė? Juk akivaizdūs faktai, o mes, rusai, vis dar priešgyniaujam ir dairomės į mums svetimus mokymus. Kas Rusiją pavertė Didžiąja? Ar ne Stačiatikių Bažnyčia, ar ne šventieji Aleksandras Neviškis, Fiodoras Ušakovas, Dmitrijus Donietis? Ar ne kazokai įsisavino žemes nuo Dono iki Ramiojo vandenyno? O juk kazokai iš principo stačiatikių ordinas, į kurį priimdavome visus stačiatikius. Aš esu už tikrąsias mūsų vertybes, už Šeimą, už Sambūrį, už Tradicijas. Ir jas mums suteikia stačiatikybė. O liberastines idėjas kartu su dermokratija ir rinka jau seniai reikėjo į unitazą nuleisti.

Pulkininkas Isajevas (Štirlicas): Klausykit, tas pats Volteras kalbėjo, kad po šimto metų niekas nebeprisimins Biblijos. Šiandien jo namuose įsikūrusi tipografija spausdina biblijas. Ir dar – paskutinius savo gyvenimo mėnesius Volteras praleido beprotybėje. Tuštinosi ant grindų ar netgi lovoje. Skaičiau prisiminimus apie jo išėjimą, totalus siaubas. Juk iš tiesų tiksliai parašyta, kad „nusidėjėlių laukia baisi pražūtis“.

Protopopas Avakumas: Volteras mirė 84 metų. Vienokie ar kitokie psichikos sutrikimai, sulaukus tokio amželio, – ne retenybė. Namai, susiję su Volteru, virto muziejais, meno centrais ir Voltero instituto būstinėmis. Kai kas Lozanoje sugriauta. Paryžiaus apartamentuose, kuriuose Volteras mirė, šiandien įsikūręs restoranas „Volteras“. Aš, aišku, ne visoms Voltero idėjoms pritariu, bet gal nereikia žmonių klaidinti tokiais pareiškimais?

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Senoliai stačiatikiai sulaukdavo ir 110 metų, o vienas pragyveno net 350 metų, ir tikrai nepasitaikydavo jokių psichikos sutrikimo atvejų.

Anastasija Kamenskaja: Šis žmogus buvo stiprios valios, sumanus, praktiškas, kaip ir aš, ne itin lakios vaizduotės, todėl prašau pateikti konkrečius faktus.

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Na, kokius gi faktus jums pateikti? Medicininės apžiūros pažymų, kaip jūs pati suprantate, neturiu, o štai pasakojimuose apie šventųjų gyvenimus pati surasite gausybę faktų. Optinos senoliai, šv. Serafimas Sarovietis, Antanas Didysis ir kiti, gausybė – ir jie visi gyveno žmonių akyse.

Protopopas Avakumas: Na taip, beveik neįmanoma įrodyti šių faktų klaidingumo. Žmonių pasakojimai irgi tokia įrodymų kategorija, kuria mažiausiai reikėtų pasitikėti.

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Tai ir gausybė antspauduotų dokumentų, ir fotografijos, ir parašai – netikri! Tik tai, kas parašyta Biblijoje, – tiesa, ir aš savo kailiu įsitikinau, kad tiesa – Biblijoje. Pabandykite, ir patys įsitikinsite, o kai įsitikinsite, tai jau ir tiesą nuo melo atskirti galėsite. Tikinčiojo žmogaus moralė neleidžia meluoti, nes jis suvokia, kad didžiausias melagis – šėtonas.

Anastasija Kamenskaja: Puikiai suprantu, kad mane matote kaip šėtono pirmūnę, bet mane domina pasaulietiniai klausimai. Nejaugi Bažnyčia ir religija yra vienintelis kelias į Dievo Tėvo namus?

Protopopas Avakumas: Manau, kad mintys gali materializuotis ir tai yra įrodyta. Nuolat apie ką nors galvodamas žmogus ima eiti mažais žingsneliais link sumanymo realizacijos. Ir tie, kurie sugalvojo religiją, puikiausiai apie tai žinojo.

Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas: Atleiskite, aš kalbėjau apie melą, apie Aš kaip asmenybę, turėjau omenyje būtent jūsų empirinį, psichologinį Aš. Mes visi savo aistromis tarnaujame šėtonui ir žmogaus be nuodėmės žemėje nėra. Kiek kartų istorijoje tautelė atmetė Tikrąjį Dievą ir ėmė tarnauti biesams, tiek kartų Dievas susigrąžindavo savąją tautą per šventųjų pranašų maldose atsiveriančius ženklus, kaip antai… Elijas pasiūlo išsiaiškinti, katras yra tikrasis Dievas. O padaryti tai nesunku. Baalo žyniai turi pastatyti aukurą, padėti ant jo auką ir tada šauktis savo Dievo, kad tas įžiebtų ugnį. Elijui meldžiantis iš dangaus nusileido ugnis ir akimirksniu supleškino ir jautį, ir aukuro akmenis, ir vandenį, kuriuo viskas buvo gausiai palieta. Ir po viso to jūs, protopope Avakumai, drįstate kalbėti apie sugalvotą religiją?