Čiau, Bela
Atleisk. Man reikėjo per daug. Atleisk, žinau, kad per vėlu. Atėjau, buvau ten, ant kalvos. Metai bėga. Norėčiau tau daug ką pasakyti. Privalau tau viską papasakoti. Nuo tos dienos tikriausiai, tada man buvo dešimt metų… Vidudienis, šilta. Namie nieko naujo. Močiutė ašaringai, senelis piktai tėvui bamba, kad man galvoj tik kavinės. Įkalbinėja jį dar kartą vesti. Nes jie amžinai negyvens, o kas tada laukia tėvo? O manęs? Burnoja jie bergždžiai. Žinai mano tėvą, visada laikosi savo. O man vienodai. Manęs laukia gatvė ir dviratis. Kad nebeklausyčiau barnio, senelis duoda man penkiasdešimt dinarų saldumynams. Kad tik išeičiau. Mintyse skaičiuoju: užteks šokoladui ir kolai. Bėgu gatve žemyn į pirmąjį kioską. Mejdane vos neatsitrenkiu į tave. Pažvelgi į mane ir tęsi pokalbį su seniu Mehu. Jį pažinojau iš matymo, o tave pamačiau pirmą kartą. Rankose laikai pirkinių pilnus maišus. O aš negaliu net pajudėti, žiūriu į tavo rankas, veidą ir plaukus. Pamanau – būtų super, jei tėtis vestų tave. Niekada to nesu pagalvojusi nė apie vieną moterį. Bet man visai nekeista, net normalu norėti būti su tavimi.
Dienos bėga. Negaliu tavęs pamiršti. Sužinojau tavo vardą. Suaugusieji tave kartais minėdavo, bet aš niekada tiksliai nesuprasdavau, ką jie kalba. Namuose atmosfera kaito. Teta Melida greitai turėjo ištekėti. Visi kažkur skubėjo, planai vijo vieni kitus. Iki vestuvių likus dviem dienoms, aš pirmą kartą išgirdau šį tą suprantamo. Močiutė grįžo iš parduotuvės. Uždususi traukia iš maišelio grietinę ir varškę pyragaičiams. Užsimena, kad tave sutiko. Atkandu didelį kąsnį, bet sukramtyti negaliu. Suakmenėjau, ištempiau ausis. Sako, kad prižadėjai ateiti į vestuves, atsivesti muzikantų. Bijau tos didžiosios dienos. Man sunku, ir visi galvoja, kad kankinuosi dėl to, jog Melida išeis, o man ji lyg vyresnė sesuo. Apsivelku naujas kelnes ir raudonus marškinius balta nėriniuota apykakle. Netgi leidžiu močiutei įrišti vieną kaspiną. Bet tik vieną, ir tik kartą, dėl tavęs. Žmonės dainuoja, šoka ir geria. Niekam netrukdo, kad ir tėtis kartais stikliuką išlenkia. Juk šventė. Valandos bėga, o tu nesirodai. Gal pasiklydai? Negali rasti namo? Kartais vis išbėgu į gatvę. Zuju pirmyn atgal, dairausi po siaurus skersgatvius, kopiu į Logavinos viršūnę. Stoviu ir dairausi tavęs. Prabėga tik šunys. Auštant užmigau ant svetainės sofos. Kitą dieną pagalvojau, kad tu pamiršai. Nesvarbu. Vestuvės praėjo šiaip sau, o ir santuoka netruko ilgai. Šiandien sakau tai, nes tikiu, kad jei būtum atėjusi į vakarėlį, jis būtų buvęs šimtą kartų geresnis.
Bėga mėnesiai. Prasideda karas, ir aš patikiu, kad niekuomet tavęs nebepamatysiu. Išgirdau, kad esi Slovėnijoje, ten muzikuoji, ir tau gerai sekasi. Ir vėl bėga metai. Palieka manyje antspaudus. Vėl Mejdane, 1997 ar 1998 metais… Laukiu mikroautobuso į Baščaršiją. Vėluoju į mokyklą. Tu praeini kita gatvės puse. Tu? Be abejonės. Grįžai. Laikas ir tave pažymėjo, išryškindamas, kas mane labiausiai žavėjo. Tėvas jau buvo vedęs antrą kartą, nors tai nesvarbu. Nes suprantu tave, suprantu save. Nei tą kartą, nei kada nors vėliau nesukaupiau drąsos prie tavęs prieiti. Žiūriu į tave iš tolo. Stebiu, kaip stataisi namą senojo vietoje. Plytą statai ant plytos, pati, savo rankomis. Esu laiminga. Po kiekvienos padėtos plytos man skauda vis mažiau, kai iš tavęs šaiposi. Bela, kad ir kaip slėptum, jie žinojo. Bet žinai ką, eina jie švilpt! Veltui jie išdavinėjo leidimus, rakinėjo kiemo vartus, kad paslėptų dviejų aukštų statinius (jie tikrai tai darė), veltui jie mūrijo naujus pastatus ir dengė tvirtesnius stogus. Jie nepaslėpė nei saulės, nei debesų. Nieko jie negalėjo padaryti! Tu pasistatei namelį su gražiausiu vaizdu į miestą.
Daugybę kartų norėjau tavęs kažko paklausti. Sužinoti daugiau. Kaip buvo anksčiau? Kur žmonės rinkdavosi, kur išeidavo? Turiu tau dar kai ką pasakyti. Po Melidos vestuvių vis dažniau prašydavau tėčio, kad nusivestų kartu į kavinę. Kartais man pavykdavo. Senelis sutikdavo, manydamas, kad eisime tik užkąsti ar suvalgyti pyragaičio. Bet aš prižadėdavau, kad niekam nieko nesakysiu, ir mes eidavome į „Piketą“, nes užsimanydavau sulčių. O kartais ir į „Čarlį“, kur kabėjo dideli įrėminti Čarlio Čaplino plakatai. Sėdėdavome, tėvo kompanija ateidavo ir išeidavo, o kai tėtis sakydavo, kad jau laikas namo, aš visada užsisakydavau dar vieną sulčių stiklinę. Maniau, kad negali žinoti, o gal ateisi kaip tik tada.
Bet niekada tavęs nieko nepaklausiau. Lyg atsitiktinai praeidavau tavo gatve. Vaidindama, kad kažkur skubu, vis pažvelgdavau į rankinį laikrodį. Dabar man juokinga, nes suprantu, kad puikiai žinojai, jog neturiu kur skubėti, nes nėra kur eiti. Daugiausia drąsos sukaupdavau tada, kai atsistodavau greta tavo namo. Kartą stovėjau per dešimtį metrų nuo senojo lazdyno, kai kažkas sugirgždėjo. Atsidaro tavo namo durys, o aš stebiu tave akies krašteliu. Išneši šiukšles. Rūkau ir nežinau, kas virpa labiau: medžio lapai ar cigaretė mano rankoje dėl tavo artumo. Visas kūnas dreba. Stebiu Amžinąją ugnį, lyg matyčiau ją pirmą kartą. Vieną akimirką į mane pažvelgi, aš tai, žinoma, pastebiu ir šiek tiek pasisuku. Linkteli man pasisveikindama, nusisuki ir įeini į namą. Tą vakarą, kaip ir visada, su Nermina ir Hana lošiame kortomis. Jos man sako: „Dėk kortą“, o aš atsakau: „Šį vakarą, kai leidosi saulė, dangus buvo violetinis“, jos: „Išdalink kortas“, o aš: „…ir tokia keista šviesa krito ant tiltų.“ Jau norėjau pasakyti, kad parlamento link tramvajus slydo lyg per sviestą – koks meistriškas slydimas! – bet Nermina nebeišlaikė. Metusi kortas ant stalo, atžariai į mane pažvelgė ir iškošė: „Po velnių, ką tu čia dabar svaigsti?“
Nežinojau. Man pasakė po septynių dienų. Tu numirei, o manęs čia nebuvo. Sakė, kad sirgai vėžiu ir per vėlai sužinojai diagnozę. Pasakojo, jog išgyvenai dar du mėnesius, ir aš turiu tikėti kalbom, kad tau neskaudėjo ir kad mirei miegodama.
Ką tau pasakyti dabar? Apie gyvenimą? Miestą? Sako, kad baisiausi mūšiai dar priešaky. Gatvėje kartais sutinku kurį nors tavo kartos atstovą. Nė viename iš jų nematau tavęs. Jie mane nužvelgia niūriai ir atsargiai. Daug ko jų norėčiau paklausti, bet neklausiu nieko. Suprantu, kad jie apsimeta manęs nematantys. Kad saugojasi prasilenkdami neprisiliesti. Suprantu. Iš visų pasaulio kalbų aiškiausia man yra tyla. Žinai, ir jie yra vieniši, o aš neturiu ko paklausti, ar galiausiai visada taip nutinka. Bela, aš bijau vienatvės.
Metai bėga. Persikėliau gyventi kitur ir seniai nebuvau ten, ant kalvos. Maniau, niekada į tą gatvę nebeisiu. Bet į Sarajevą atvyko poetai iš Švedijos. Man teko jiems vesti ekskursiją. Privalėjau juos nuvesti prie tavo namo, parodyti jiems patį gražiausią miesto vaizdą nuo kalno. Stovėjome prie senojo lazdyno. Jie fotografavosi ir žavėjosi vaizdais. Priėjau arčiau. Atsirėmiau į tavo namo sieną. Norėjau, kad skiltų asfaltas, kad kas nors kaltųsi, nesvarbu, kas – piktžolės ar erškėčiai, kad tik man suveržtų kojas. Kad lazdynas nuleistų šakas ir laikytų mane kuo ilgiau.
– Kas čia gyvena? – klausia viena poetė.
– Niekas, – atsakau, vis labiau remdamasi į sieną, kurią mūrijai savomis rankomis.
Ji žiūri į mane, laukia, kad tęsčiau pasakojimą. Jie – švedai, bet net su jais apie tai nenorėčiau kalbėti. Temsta, primenu jiems, kad laikas eiti. Nebūtų gerai, jei pavėluotų į savo poezijos skaitymus.
Čiau, mano Bela! Metai bėga. Čiau, Bela! Nežinau, ar egzistuoja kiti pasauliai. Neturiu atsakymų. Bet prisiekiu tau, kad niekada tavęs nepamiršiu. Galvosiu apie tave, kiek galėsiu, kaip galėsiu. Turi žinoti, kad dėl tavęs man buvo lengviau. Žinok ir tai. Praeis žmonės. Ateis geresni ir drąsesni už mane. Fotografuosis, žavėsis. Patikėk manimi, ateis. Tavo akimis žiūrės į miestą.
– Koks nuostabus namas, – sakys.
Taip bus, Bela, bus.
vertė Kristina Tamulevičiūtė
