Akimirkų mailius
Pavakary atslinko prie tvoros, pralindo pro ją, peršliaužė gatvę, užlipo ant kitos tvoros, įsiręžęs užgulė medžio kamieną, tas palinko į vakarus, atsirėmė į garažo sieną, palietė televizijos bokštą laikančius lynus, tada iš meno mokyklos iššoko kankinamų smuikų garsai ir straksėdami nušokavo paskui šešėlį.
Uosio šešėlis lipa ant dainuojančios meno mokyklos sienos, auga, veši, šalia jo eglės šešėlis metalinėmis kopėčiomis lipa ant stogo, pasiekęs jį lūžta, greitai čiuožia į rytus ir nukrenta į tamsą. Tamsoje šešėlių nėra, o jei ir pasitaiko, vadinasi, kažkas kažkur uždegė šviesą.
Kad mašinos nepavogtų, ant garažo durų jis prikabino arklio pasagą. „Ant laimės“, – pasakė. Kai pasagą pavogė drauge su mašina, iš nevilties duris iškėlė ir paguldė skersai griovio. Ant durų liko apjuodintas ženklas, turintis daug ką bendra su naminiu gyvuliu, kuris senovėje dirbo sunkius darbus. Šiandien už jį dirba mašinos. Pasaga rūdija, neša laimę kitam, primena nežmoniškai sunkiai dirbusį arklį arba, aukštakrosnėje perlydyta, nebeturi nieko bendra su liepteliu per griovį nei su pavogta mašina, nei su buvusio jos savininko palaikais.
Sausio mėnesį apkirpta medžio barzda ligi rudens ataugo, apsivijo apie vandentiekio bokštą, bandė įlįsti pro išdaužtus langus, bet bokštas liko nepalenkiamas, status, raudonas. Neaiškios orientacijos medis neatstoja, ramstosi į tolokai stovintį bokštą, susiruošė net žiemoti taip, bet rytoj ateis darbininkas ir padarys šioje vietoje tvarką su pjūklu.
Kai vanduo užpildė seną molio karjerą, į jį sulindo žolės, varlės, antys, žuvys. Kai vėjas snausdavo, debesų vėlės prausėsi drauge su vaikais, maudė saulę, mėnulį, žvaigždes, paukščių pulkus, lėktuvus, žvejus, o vieną kartą net mėlyną slibiną ant Undinės kavalieriaus peties, kuris trynėsi jai į ausį, abiem buvo smagu ir nuo to smagumo jie susilaukė vaikučio su maža uodegyte tarp kojų.
Iš obuolio nuograužos išlindo du žali daigai, pasistiebė, išleido keletą lapų, numetė juos, pailsėjo, vėl pasistiebė, augino lapus, barstė, kol bežaisdami pastebėjo, kad praaugo geležinkelio tiltą, mišką tolumoje, įsirėmė į dangų, suprato, kad yra pažinimo medžiai, ir kitais metais susitarė turėti vaikų (obuoliukų).
Paupyje takas baigiasi. Lieptas kabo virš upės, įmerkęs į vandenį savo atspindį vienoje pusėje, o šešėlį – kitoje. Atspindys labai drausmingas, niekur nesitraukia, o šešėlis – tai šen, tai ten, tai šen, tai ten, o kai saulė pasislepia, tai ir visai dingsta. „Blogas pavyzdys atspindžiui“, – stena lieptas.
Medyje vaidenasi paukščio galva su gerklėje įstrigusiu kaminu. Iš kamino į balą išsiliejęs vandens debesis puošia paukščio krūtinę. Paukščio akyje juodas žvejys neša namo baltą kibirą su žuvimi iš Ventos, kuri kerta Kuršėnus, tiltą Kuršėnai–Palanga, išlenda iš paukščio snapo, skuba į Papilę, Mažeikius, paskui lėtėja, platėja, pučiasi, pampsta ir visai aptingusi Ventspilyje įsilieja į Baltijos jūrą.
Ant gatvės stovi kavos puodelis didumo sulig suaugusiu vyru, kuris eina į parduotuvę kiaurai per puodelį, neužkliuvęs, net nepastebėjęs jo, lenda po medžiu, ant kurio stovi virtuvės baldų komplektas, nulipęs nuo stalo krašto kopia laiptais ir dingsta parduotuvėje po balkonu, pridengtu staltiese ir paklodėmis, už kurių slapstosi daug rūkanti moteris.
Vėjas spjaudo po suolu saulėgrąžų lukštus, brazdina skardinį stogą, sienas, flomasteriu piešia didelę ašarą, viršuje rašo „Myliu“, švilpauja, mažosiomis raidėmis apačioje žydru rašalu patvirtina „Elmis pydaras“ ir, nagais pabarbenęs į skardą, lekia apie stadioną šiaušdamas trumpai kirptą žolę.
1957 metais dangus buvo paremtas balta namo siena. Ant trikampės jo viršūnės daug žvirblių, varnėnų, varnų tupėjo, ilsėjosi, čirškė, karkė ir nušoko begalę kartų į dangų baloje, į žemę po debesimis, į medį, kurio labai tamsiai mėlynas šešėlis šakomis grabinėja seniai užmūrytas duris ir sekundžių kojytėmis trepsi į artėjančią naktį.
Žolės virš vandens rodo vėjo kryptį, žolės po vandeniu – tėkmės, o galvoje burbuliuoja minčių puodas apie tai, kas būtų, jei tavęs čia nebūtų: nei žolės, nei vėjo, nei vandens, nei dugno po juo, nei dangaus atspindžio ant jo, nei pakrantės, nei tilto, nei Papilės, visiškai nieko. Tiesiog tuščia vieta, skylė iš niekur į nieką.
Buvo pelkė. Pelkę pagilino ekskavatorius, vanduo užpildė duobę, šalna jį užšaldė, vakaras paklojo medžių šešėlius, šešėliai nuslydo ledu, išlipo ant kranto ir nieko neatsitiko. O tau ant ledo lipti negalima, nes tas labai plonas ir vanduo po juo labai šaltas.
Pilkas namas virš medžių, keturios šeimos su televizoriais, su žinių pranešėjais, su prezidentais, kino žvaigždėmis, su katėmis, kačiukais, su varnos „kar“ ant kamino, su pasislėpusiu šunimi, su lovomis, spintomis už langų ir stalais, nugultais aukšlių, lydekų, šapalų, ešeriukų, skalauja savo atspindį upėje.
