Walteris, ypatingas žmogus

Iš ryto pusiaumiegis girdi nepaprastai lėtus žingsnius koridoriuje – žingsnis, tada metalinės vaikštynės bilsmas, tada vėl atsargus žingsnis. Po trijų minučių kažkas nukris vonioje ir pasigirs nekantrus itališkas „accidenti!“ („prakeikimas!“) ir ilga keiksmažodžių tirada. Šie žodžiai, išduodantys ne piktumą, bet karštą temperamentą, nuolat pasigirs šeimininkui būnant vienam – mums atėjus jis nutaisys nustebusio žmogaus miną ir pasakys, kad nieko nenutiko.

Po maždaug pusvalandį trunkančio prausimosi (jis visada dievagosis užtruksiąs labai trumpai) vonia liks laisva, ir pasigirs rytines procedūras atlikti skubančių studentų žingsniai. Taip, šeimininkas Walteris nėra vienintelis gyventojas savo namuose – kartu su juo kasmet gyvena trys ar keturi Londone studijuojantys muzikos studentai. Jiems garantuojama ne tik nemokama pastogė, valgo jie taip pat nemokamai – todėl vienas iš jų privalo kasdien gaminti pietus visiems namų gyventojams. Kol virtuvėje pasigirs Walterio aparate verdamos kavos garų šnypštimas, studentai jau pūs obojus, tyliai repetuos baroko operų arijas ar skubės į paskaitas miesto centre. Šeimininkas virtuvėje užsibus porą ar daugiau valandų – jis blogai miega naktimis, todėl retsykiais užsnūsta su peiliu rankoje ar puse kąsnio burnoje. Tačiau, kam nors įėjus į virtuvę, tučtuojau išsigąsta ir pažada kuo greičiau palikti virtuvę – toks šeimininko vaidmens nesureikšminimas daro didžiulį įspūdį.

Walteris garaže. 2013. Astos Kazlauskaitės-Pocienės nuotrauka

Taip, šitie namai skirti muzikai ir jauniems žmonėms, kuriuos Walteris pradėjo priiminėti po žmonos, italės operos solistės, mirties. Palikuonių pora nesusilaukė. Pirmame aukšte stovi klavesinas ir pianinas, kuriuos Walteris pirko savo studentams. Tiesa, pianinu kadaise buvo išmokęs skambinti akompanuodamas savo žmonai. Lentynos pilnos ne tik muzikos žinynų ar enciklopedijų, muzikos žurnalų, bet ir kūrinių partitūrų. Kadaise Walteris eidavo klausytis studentų atliekamų kūrinių nešinas tomis partitūromis – ir labai jaudindavosi pastebėjęs klaidą. Mudviem su žmona apsigyvenus jo namuose jau nebegalėjo klausytis klasikinės muzikos – senatvėje silpnėjo klausa, kūnas nebeleido sielai džiaugtis muzika koncertų salėse, kurias taip mėgo būdamas jaunesnis.

Ką tik minėtas atvejis liudija ypatingą Nacionalinėje fizikos laboratorijoje dirbusio fiziko preciziškumą, smulkmeniškumą. Vienas kambarys pirmame aukšte skirtas muzikai, o antrajame, kuriame Walteris leidžia savo dienas, lentynos prigrūstos įvairiausių žodynų. Walteris – tikras kalbų žinovas. Itališkai jis kalba taip pat lengvai, kaip kvėpuoja, – tai jo žmonos gimtoji kalba, jų visą gyvenimą vartota namuose. Prancūzų kalba skaito Anatole’į France’ą, itališkai – Luigi Pirandello, bando grumtis su senovine italų kalba parašytais Machiavelli ir Dantės kūriniais, bet gilioje senatvėje tai pasirodo per sunki užduotis – kruopščiai sekamas tekstas dažnai panyra į miglą, žilą galvą nunarina miegas. Senatvėje mokosi lenkų kalbos – su šia šalimi jį sieja itin draugiški ryšiai.

Anglų kalbą jis taip pat siekia išmanyti kaip gimtąją – specialiuose žodynuose, tezauruose, nuolat ieško vaizdingų posakių, priežodžių. Skiria ypatingą dėmesį studentų kalbiniam ugdymui: primygtinai siūlo jiems įsigyti tezaurus ir jais naudotis. Jis – kartais negailestingas vertintojas: pasakojama, kad kadaise namuose gyvenusios japonės verkdavo jam ištaisius jų rašto darbus – jis primargindavo taisymų visą puslapį. Kartais kalbantis man jis primena kurtinį iš sovietų animacinio filmuko – nuolat įtempia veido raumenis išgirdęs netaisyklingai vartojant ar tariant anglų kalbos žodžius. Kita vertus, negali atsistebėti jo nepaprastu dėmesingumu. Kai privalėjau jam paaiškinti, apie ką rašau disertaciją, vien pavadinimui aptarti sugaišome pusvalandį. Tai rodo, kaip Walteris domisi savo studentų gyvenimu: jo namuose visada stengiamasi sukurti šeimyninius santykius. Jis nori smulkmeniškai pažinti savo studentus, nepakenčia nenuoširdaus slapstymosi, uždarumo, jaudinasi netgi dėl studentų, ypač merginų, meilės reikalų.

Ir visgi pokalbiai su Walteriu atnešus jam popietinės arbatos – vienas įdomiausių patyrimų mano gyvenime. Walterio gyvenimas buvo ilgas ir įspūdingas. Kai mes prieš dvejus metus susitikome, jam ėjo 89-ieji, ir tai buvo vienas paskutinių dramatišką tarpukarį prisimenančių žmonių, su kuriuo man teko bendrauti. Ir prisimenančių ne bet kaip: Walteris – Vokietijos žydas, kurio tėvai siekė išlikti gyvi ir išsaugoti šeimą kilusio rudojo maro sąlygomis. Jo tėvas rado darbą revoliucinėje Katalonijoje, paskui, nutrūkus kontraktui, grįžo į Berlyną ir vos iš jo ištrūko antrąkart – prieš pat Krištolinę naktį. Vokietiją keitė Italija, vėliau – Australija, kurioje prabėgo Walterio jaunystė (ir kaipgi netapsi poliglotu, gyvendamas tokiomis sąlygomis!). Apie ją mes neseniai sužinojome pikantiškų faktų – fašizmo nekenčiantis jaunuolis Sidnėjaus universitete tapo aršiu komunistu, purškė ant universiteto sienų piktus grafičius, karštai ginčijosi universitete vykusiuose debatuose ir taip „susigadino“ sau ateitį. Tikėjosi gauti darbo Rytų Vokietijoje, tačiau likimas atbloškė jį į Angliją. Čia ir darbavosi optinės fizikos srityje (beje, porą metų dirbo Indijoje). Apie savo politinę praeitį Walteris kažkodėl visada tylėjo, tačiau jo namuose radau du „Kapitalo“ tomus, Lenino ir Kropotkino raštus – pastarieji gausiai išmarginti citatomis. Ir apskritai skaitymui jis paaukojo daug laiko – daugybėje jo knygų liko įsegti mažytėmis raidelėmis primarginti popieriaus lapeliai su konspektais ir pastabomis. Domėjosi ne tik muzika ir kalbomis – jam rūpėjo ir pasaulio politika, ir politinė ekonomija. Walteris iki pat senatvės išliko gerovės valstybės šalininkas, nuosaikus kairysis – būtent tai yra viena iš priežasčių, daranti jo pasakojimą tokį patrauklų žmogui iš Rytų Europos. Nacionalistinėje priešų paieškos atmosferoje augusiam žmogui daro įspūdį ir tai, kad jis niekad neakcentuoja savo žydiškumo, nemėgsta ortodoksų, juokiasi, kad, būdamas žydas, valgo kiaulieną. Jo ryšiai su giminėmis žydais trapūs, jis atleido vokiečiams, nes žvelgė pirmyn, į ateitį. Sunkius karo patyrimus išstūmė, žaizdas užgydė meilė ir dėmesys viso pasaulio žmonėms. Tai liudija jo namai ir jo šeima – turbūt viena keisčiausių šeimų šiame Londono vidurinės klasės rajone, netoli Hamptono rūmų – Henriko VIII rezidencijos.

Dar vienas iš nelengvos vaikystės ir jaunystės paveldėtas Walterio bruožas – atkaklumas. Turbūt būtent užsispyrimas, noras darbuotis, nors ir ėmė sekti jėgos, dovanojo jam ilgą amžių. Iš Indijos parsivežęs sandalus išmoko siūtis juos pats, siuvo juos ir kitiems. Kitokių batų namie neavi – nors kambaryje dažniausiai būna basas. Mokslininku jį pavertusi aistra konstruoti, taisyti, tobulinti pasireiškia ir buityje – ištisas dienas jis leidžia garaže siūdamas naujus ar taisydamas senus sandalus, tobulindamas namų prietaisus. Tai – ne tas mūsų kartos vartotojas, kuris vos ėmus gesti meta daiktą lauk. Tai – mano senelių kartos žmogus, įkūnijęs Claude’o Levi-Strausso minėtą meistrautojo (bricoleur) tipą, sugebėjęs seną daiktą prikelti naujam gyvenimui pakeisdamas jo savybes. Walteriui kitados pakluso ne tik rašiklis, bet ir plaktukas ir kastuvas, kuriuo jis taip mėgdavo darbuotis savo sode. Be to, jis pats skrudina kavos pupeles, panardindamas virtuvę į tikrą rūką. Neseniai jis dar kepė skanias mielines bandeles – niekam namuose į galvą nešaudavo pirkti duoną parduotuvėje.

Walterio namai ne tik patys keisčiausi tame buržuaziniame rajone. Jei pas jį užsuktumėte Kalėdų laikotarpiu, išvystumėte per visą svetainę palube ištiestas keturias virves – ant jų tarsi paukščiai sutupia galybė Kalėdų atvirukų iš viso pasaulio: Japonijos, Indijos, Rusijos, Europos ir Jungtinių Valstijų. Studentai siunčia savo „seneliui“ didžiulius siuntinius, sentimentalias nuotraukas. Walteris yra mylimas. Walterio kalendorius kas savaitę mirga nuo lankytojų vardų. Jį dažnai lanko jauni žmonės – buvę studentai ir netgi jų draugai, kuriems, kaip ir man, šis žmogus daro nepaprastą įspūdį. Keista stebėti, kad net smarkiai sirgdamas šeimininkas taip pat pasitempia ir tampa gyvybingesnis pasirodžius jaunam žmogui – į jį nukreipiamas dėmesys ir smalsulys. Jie jam įdomūs ne mažiau nei jis – jiems.

Rašau visa tai esamuoju laiku, nes dar negaliu patikėti, kad Walterio nebėra tarp mūsų. Jis paliko šį pasaulį kovo 16-ąją. Kadangi jis netikėjo Dievo, į karstą jam įdėjome Dantės „La Divina Commedia“ senąja ornamentuota italų kalba. Jis taip ir neperskaitė jos gyvas, nors laikė ją gyvenimo knyga. O be to, visada domėjosi žemėlapiais – tebus jam ši knyga geru kelionių vadovu po Anapusybę…

Grįžęs į Londoną jau po jo mirties pajutau, kad kelias į jo namus tarsi išbluko, visi jo namai tarsi paskendo rūke. Namų, kurie buvo keisti, nebeliko – kaip nebeliko ištisos Walterio epochos, to ramaus, nedideliam Londono gyventojų būriui pažįstamo žmogaus epochos. Tačiau jo vardas gali sužibėti ateityje, tariamas jo globotų viso pasaulio muzikantų – ir ne tik – lūpomis.

Ačiū tau, Walteri, ypatingas žmogau.