Trumpos istorijos iš Ukrainos

Ruduo. Vinycios miestas. Viename iš sovietmečio architektūros niūrumą įkūnijančio blokinio pastato butų vos už akimirkos vyks mano atsisveikinimo su Saša ir Ina – pora, pas kurią mėnesiui buvau apsistojusi, – vakaras. O kol kas šveicarų miestui dovanotu žmonių pripildytu mėlynu tramvajumi judu iki paskutinės ketvirtojo maršruto stotelės. Bilietą galima įsigyti iš moters mėlyna liemene, pėdinančios pirmyn atgal po tramvajų. Savo nemenku kūnu stumdydama žmones, ji skinasi kelią link manęs. Stiebdamasi ir gaudydama skanesnį oro gurkšnį, galvoju, ką įsigijus vakaro vaišėms. Pagaliau stotelė, o priešais ją – parduotuvė; pagriebiu pyragą ir butelį krymietiško vyno. Vos pravėrusi buto duris uodžiu grikių kvapą, kviečiantį virtuvėn. Susėdame aplink stalą. Stebiu, kaip Saša atkemša butelį, nesitveriu ir paklausiu: „Ar vynas ukrainietiškas?“ Saša pažvelgia į etiketę; matau jo veide ryškėjantį sutrikimą. Tyla… Po akimirkos Sašos žvilgsnis sustingsta ties data – 2013 metai. Jis pakelia akis ir šypteli: „Vynas ukrainietiškas.“ „Už taiką!“ – suskamba trys taurės.

–

Ženia ir Kolia – du draugai, su kuriais teko susipažinti. Ženia dirba IT srityje, atlyginimą gauna doleriais, todėl gali kur kas ramiau stebėti kasdienius grivinos šuolius. Melancholiško būdo vaikinas skambina pianinu, visiškai nevartoja alkoholio. Kolia – elektrikas, mėgsta meistrauti, domisi istorija. Baigęs mokyklą, svajojo metus praleisti kariuomenėje, bet dėl širdies problemų nebuvo priimtas. Abu vaikinai pavasarį buvo pašaukti atlikti karinę tarnybą. Ženia sumokėjo už galimybę išvengti šios pareigos – kitaip negalėjo. Kolios sveikatos būklė šį kartą medikams nepasirodė netinkama, o ir patriotizmo jausmas gan stipriai kaitino krūtinę. Dabar jis įsikūręs viename šauktinių dalinyje. Trumpų telefoninių pokalbių metu papasakoja apie kasdienybę: tik nuvykę, visi, kaip įprasta, atsisveikino su savo rūbais – kuriam laikui bus pamirštas ir apatinių kelnaičių mūvėjimo malonumas. Dienos nuobodžios ir monotoniškos. Pirmam mėnesiui pasibaigus turėjo įvykti priesaikos ceremonija, tačiau ji buvo nukelta iki akimirkos, kai visi kariai bus aprūpinti uniformomis. Kol kas pagrindinė veikla – marširavimas. Jau po pirmos dienos intensyvaus žingsniavimo ratais batų padai deformavosi, įgaudami individualią formą, įkūnijančią kiekvieno kario eisenos specifiškumą. Deja, atsivežtos savos tvirtapadės avalynės dėvėti negalima – tokia tvarka. Kita papildoma veikla, užimanti menką laiko dalį, – teritorijos saugojimas. Vaikinų rankos ginklų dar nelietė, bet ausys girdėjo, kad ankstesnieji šauktiniai per vienas pratybas galėjo paleisti tris šūvius, šiais metais jų pasigirs net vienuolika, mat tiek šovinių skirta kiekvienam. Pastate, kuriame įsikūrė kariai, vyresnybės nurodymu visus langus teko aptraukti juodu audeklu – ne todėl, kad išvengtų pavasarinės saulės, bet dėl viso pikto, kad priešo snaiperiai nesuuostų. Ir visgi didžiausias trūkumas ne patalpą užklojęs šešėlis, o dėl užklijuotų ir todėl nepraveriamų langų įsivyravęs stipriai nosį riečiantis kvapas; juk dušas įtrauktas tik į šeštadieninę karių dienotvarkę. Taip ir marširuoja jau kelias savaites vyrai riestanosiai.

–

Elina – nevyriausybinės organizacijos darbuotoja, gyvena su teta. Dvi moterys į savo namus priėmė pabėgėles – motiną ir dukrą – iš Luhansko. Jau beveik metai butas pilnas žmonių. Visgi Elinos moralinės pareigos jausmas ėmė kandžiotis. Merginai svetima netvarka, kurią į namus įnešė svečiai, piktina dingstančios vegetariško maisto atsargos, nesuprantamas abejingumas puoselėjant namų tvarką, vargina privatumo stoka, galiausiai ima erzinti net moters tabaluojančios krūtys milžinės, žvilgsnį trikdančios net pridengtos chalatu. Ir visgi pykti dėl to – negražu. Atvykėlės tenkinasi 1 000 grivinų mėnesiniu biudžetu, o su tokia suma išgyventi neįmanoma – išsinuomoti buto, įsigyti maisto. Tad kliaujamasi ištiesusiųjų pagalbos ranką gerumu – tų, kurie priglaudžia savuose namuose, sumoka komunalinius mokesčius, dalinasi maistu. Deja, tas negeras jausmas Elinos viduje diena po dienos vis aštriau galanda dantis. O juk jo neišliesi ant karo aukų, kurios, neturėdamos kitos išeities, godžiai naudojasi pagalba. Užuojauta ir pyktis suposi merginos sąžinės sūpynėse, tik racionalumas ir kantrybė laikė darnų ritmą. Bet šiuos prieštaringus jausmus tarsi susinarpliojusią siūlų ritę išpainiojo Ukrainos vyriausybė, paskelbusi išaugusių komunalinių mokesčių laikotarpį. Taip dedamas taškas – svečiai iš Rytų tapo per didele prabanga. Šios istorijos pabaiga ir atsisveikinimas nebus vien tik liūdnas.

–

Gyvenimas verda: žmonės juokiasi ir verkia, skundžiasi išaugusiomis komunalinių mokesčių, maisto kainomis, pyksta ant pareigūnų, bamba ant prezidento, tačiau negali atsispirti jo skaniesiems zefyrams. Žmones tarsi puikiausiai suderintą instrumentą priverčia suskambėti šūkis „Слава Україні! Героям слава!“ Jaunimas jaučiasi suvaržytas, svajoja apie emigraciją, tačiau Europa jiems brangi ir nelengvai pasiekiama. Susidūrus su skirtingų ideologijų ir deformuotos realybės pasauliu, prarandamas ryšys su šeimos nariais Rusijoje. Žmonės boikotuoja rusiškas prekes. Cerkvės užlietos moterų maldomis: taikos šaukiamasi iš Dievo. Vaikų globos namuose mažųjų rankomis lipdomi koldūnai kariams – šių dienų herojams. Vakarais apleistoje nebeveikiančio fabriko erdvėje moteris su vaikais mezga tinklus kariams. Vinycios centre šurmulys – kiekvienas lekia su savais reikalais. Tik teatro aikštėje ant gipso kolonos stūkso patriotiškai nusiteikusių jaunuolių per naktį iškeltas Taraso Ševčenkos biustas, kurio net miesto valdininkai, tam nesuteikę leidimo, nedrįsta judinti. Visai netoli gėlėmis apkaišytas stovas su žuvusiųjų karių nuotraukomis. „Rytoj rytai…“ – baiminasi dalis jaunų vyrų, nenorinčių palikti namų, šeimos. „Rytoj rytai!“ – ryžtingai taria trokštantys kovoti. Žmonės nepasitiki milicija, netiki valdžia, jie protestuoja, bet žino, kad transparantai neveiksmingi, jie neseka „Je suis Charlie“ pavyzdžiu, jie gniaužia kumščius, ima į rankas ginklą, aukoja save, nes tuo jie tiki.

–

Palieku karo nuotaikas atokiau. Praveriu bibliotekos duris. Greitai ims rinktis žmonės į čia vykstantį diskusijų klubą anglų kalba. Šiandien mano eilė jį moderuoti. Susirenka keli senoliai, trokštantys pabūti tarp žmonių. Su nostalgija, padrikai ir kartais vos suprantamai jie man pasakoja apie Pabaltijo grožį, žmonių madas, apie neregėtų prekių asortimentą Palangos mugėse. Ateina tylinčių, bet klausančių. Pasirodo kukli anglų kalbos mokytoja, susigėdusi dėl savo menkų žinių. Auditorijos centre susėda grupė moksleivių, nusivylusių pamokomis mokyklose. Apsilanko ir norintieji pademonstruoti savo puikius kalbinius gebėjimus, juk į juos žiūrima itin pagarbiai. Ateina, nes tai jau ketvirtadienio tradicija. Čia vieni atranda bendraminčių, kiti – kritikų. Taip besidalinant mintimis laikas ištirpsta, tarsi spragtelėjus pirštu. Atsisveikinu. Einant autobusų stotelės link, mane užkalbina vienas klubo dalyvis, brandaus amžiaus teisėjas, ir pasisiūlo pavėžėti namo, juk abiem pakeliui. Sutinku. Sėdu į jo prabangų automobilį ir nedelsdama seguosi saugos diržą – vis tas įprotis, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, ukrainiečiams svetimas. Mano nesėkmingus bandymus tai padaryti greit pastebi vairuotojas; jis numoja ranka ir gudrumą demonstruojančia maniera baksteli į jau įstatytą „atsarginę“ sagtį, leidžiančią išvengti klausą dirginančių įspėjamųjų garsų automobilio salone. Na ką gi, – pagalvoju, – bent jau toks sėdėjimo būdas suteikia daugiau laisvės ir mažiau susivaržymo, atsidūrus teisėjo dešinėje.