Ekonomisto jaunystė

Tualete jis paprastai skaitydavo. Proceso metu norėdavosi akimis perbėgti kokiomis nors eilutėmis. Gerai, jeigu iš anksto apsirūpindavo tinkama lektūra. Tai galėdavo būti bet kas – poezija, filosofijos traktatas ar istorinė monografija. Menkiau tikdavo koks nors devyniolikto amžiaus romanas (storas ir ištęstas) ar prastas (o gerų jų paprastai nebūna) detektyvas. Dažniau nepasiimdavo nieko (po viso reikalo dar šiek tiek susierzinęs suvokdavo, kad nepasirūpinta net tualetiniu popieriumi, o sušukti: „Ei, gal kas galite pamėtėti!“, nebūdavo kam). Neturėdamas po ranka tinkamų skaitinių, pradėdavo studijuoti bet ką – muilo, žmonos numestų higieninių paketų pakuotes (skamba iš tiesų sviestingai), dezodoranto flakonėlius. Kartais, apimtas kalbinio uolumo, pabandydavo įsikalti galvon kokią nors sąvoką ar net frazę iš etiketės estų arba latvių kalba. Bet uždaręs duris išmoktąjį dalyką tuoj pat pamiršdavo. Kaip iš galvos išlėkdavo ir rimtesnės beletristikos turinys – ne dėl to juk ir būdavo ten einama.

Tai, kad jis skaitydavo katino poza, turbūt buvo pirminio išsilavinimo pasekmė. „Ekonomistai muziejuose nesilanko, akademinės muzikos neklauso ir grožinės literatūros neskaito“, – sakė vienas pažįstamas. „Netiesa, – oponavo jis, – aš esu ekonomistas ir bent jau knygas tai tikrai skaitau.“ Bet ir pats jautė, kad jo kontrargumentas dvelkia falšu. Iš tiesų – pastaruoju metu jam nesisekė su literatūra. Net tualete bergždžiai gilinosi į etiketes. Galvoje neįstrigdavo joks rimtesnis sakinys, jokia gilesnė sentencija.

Bet anksčiau, žalioje jaunystėje, jis daug skaitė ir viskuo domėjosi. Mokėsi vidurinėje. Niekada nebuvo pirmūnas. O, ne! Pirmūnai yra blogis, blogis, blogis. Taip visada mąstė jis. Tam, kad pateisintų save kaip ne mamyčiuką ir ne auksinį berniuką, darė visokių nesąmonių. Vieną kartą per kūno kultūros pamoką į sporto salę įmetė dūminę petardą. Tais laikais niekas nepardavinėdavo fejerverkų (nebent iš rusų karinio dalinio kažkokiu būdu apsukrieji įsigydavo signalinių raketų). Bambioškes darydavosi patys – laikraštinis popierius ir natrio saliera. Viskas! Šnypštimo, sprogimo efektui – dar „auksiukas“, tai yra folija. Padegė ir primėtė to gėrio į salę. Parūko dūmai, visi turėjo evakuotis. Svarbu, kad niekas neužpelengavo, – už tokius dalykus mesdavo iš mokyklos. (Štai, pavyzdžiui, toks epizodas – informatikos kabinete buvo pusę kambario užimantis rusiškas kompiuteris, juo naudodavosi pasikeisdami, po kelias minutes, laukdavo gyvose ir negyvose eilėse. Kažkas parašė programuotojui žinutę, kad „mokytoją reikia į muilą“. Įtarimas krito ant jo, buvo iškviestas pas direktorių. Šis tik pasakęs: „Juk žinai, kad jeigu išsiaiškintume, jog tai tavo darbas, lėktum su pagreičiu iš čia…“) O jam, moksliukui, knygų žiurkei ir zubrylai, svarbiausia buvo įrodyti (pirmiausia sau), kad jis nėra joks gerietis. Norėjo būti chuliganu. Jam patiko net to žodžio skambesys, taip pat ir įvaizdis (nužiūrėtas iš nuolat rodyto kelių serijų filmo „Timūras ir jo būrys“ – kepė, tokia kepurė su snapeliu, cigaretė lūpų kamputyje, atsaini veido išraiška). Bet buvo visai kitoks. Grįždavo namo, užsirakindavo ir puldavo skaityti knygų. Rijo knygas kaip besotis. Viską ir apie viską. Tais laikais dar neskaitydavo katino poza – knygas vartodavo romėniškai. Gulėdavo ant gulto, savo lovos, – buvusios suskleidžiamos kušetės, paauglystės laikais virtusios paprasta lūžena, – etruskų patricijaus poza. Taip buvo ir patogiau; kita vertus, kitame kambaryje ant knygų lentynos pūpsojo žmogaus kaukolės muliažas – gipsinė išlieja iš gamtos klasės (tėvas gavo ją dovanų iš pažįstamos biologės). Vis tiek jos bijodavo (eidamas pro ją kokiu reikalu, stengdavosi nedėbsoti bent jau į išraiškingas akiduobes), tad ir romėniška poza iš vargo. Kažkodėl įsivaizduodavo, kad skaitymo seanso metu iš kaukolės ertmių, iš ponios Mirties simbolio įsčių išlįs koks vaiduoklis ir pasileis po tuščią butą (nebent radijas dar šiek tiek pavaikydavo piktąją dvasią, ypač laida „Časovyje Baltiji“, skirta šauniems Pabaltijo apygardos kareiviams, kurie vargu ar ją girdėdavo, nes arba vykdydavo maršus-brasokus miesto apylinkėse, arba leisdavo laisvalaikį kino teatre – vaikiško seanso metu žiūrėdavo „Vinetu“ ir malonindavo savo nelepintus skilvius kondensuotu pienu su vafliais). Gulėti ant kušetės (kelių palaikių, išdubusių raudonos spalvos languotų čiužinių) įsitaisydavo taip, kad matytų namų – tos asmeninės mikrovisatos – horizontą su bėgančiais vaiduokliais jame…

Autoriaus piešinys

Bet tai buvo jo nematomoji gyvenimo pusė, pažįstama tik jam ir patiems artimiausiems žmonėms (kaip ir skaitymas tupykloje). Išoriniame pasaulyje jis buvo visai kitoks. Pats save laikė intravertu. Intravertiškumo, kartais netgi peraugančio į gilią mizantropiją, būseną jis išsiugdė, o vėliau prisijaukino (tuo ją nugalėdamas) dar vaikystėje. Ir lėmė tai banali priežastis – vardas. Aštuntajame dešimtmetyje buvo madinga duoti normatyvinius ir nukreipiančiuosius (esą pozityviai užprogramuojančius) Gintarų, Ramūnų, Teisučių ar Dainių vardus. Tėvai jį pavadino poetiškai – Žydrūnu. Turbūt tikėjosi, kad bent taip išpildys svajonę turėti vaiką žydromis kaip dangaus mėlynė akimis. Tačiau sūnaus akys buvo pilkos kaip rudeninė migla. Nesikankino dėl šio vardo vaikų darželyje. Lopšelyje tuo labiau. Beje, tik džiaugdavosi, kad nebuvo pavadintas Dainiumi – Dainiumi Saldainiumi, kaip sakydavo kiti. Galbūt tik dėl prisegto liežuvio defekto būdavo sunkiau ištarti. Kad ir kiek kartų kartodavo, išeidavo Zidrūnas ir tiek. Beje, švepluoti jam net patiko. Jis nuo mažų dienų norėjo išlikti kiek augesnės nei kūdikystė būklės. Trimetis, na, keturmetis. Auksiniai metai – niekuo nesirūpini, gali verkti kiek nori, o dažni tavo įgeidžiai yra tenkinami be didesnio pasipriešinimo. Vardas Žydrūnas tai tik įrodė. Banalu net sakyti, kad jis gyveno lūžio metu, kai griuvo imperija, keitėsi santvarkos, transformavosi žmonių mąstymas ir taip toliau, ir panašiai. Trumpai tariant – viską apibrėžė vardo Žydrūnas reikšmė. Sovietiniais metais – paauglystėje – jam pagal vardą lipdavo Žydo pravardė, o po esminių 1990-ųjų jis tapo tiesiog Žydriumi. Visi pakikendavo, nusiviepdavo ir suprasdavo, apie ką kalbama. Dėl Žydo jis pykdavo ir neretai pamojuodavo kumščiais – lankomos dziudo treniruotės ir hormoninės audros, nukreipiančios sielą į pavojų audras, dirbo savo darbą. Priešui mėgdavo trenkti į saulės rezginį – galop net pradėdavo jausti malonumą regėdamas, kaip ilgam neutralizuotas priešininkas, buvęs pravardžiuotojas, žiopčioja it į krantą ištrauktas karosas. Gal tada ir suprasdavo, kad bet kurioje situacijoje reikia smūgiuoti staigiai ir tikslingai. Štai todėl tapo ekonomistu.

Daug kas iš jo aplinkos buvo nustebintas jo pasirinkimo tapti ekonomistu. Rimtesni žmonės tais laikais ekonomiką tyrinėdavo praktiškai – seniau apie tokius sakydavo „spekuliantai“. Viskas prasidėjo tomis dienomis, kai braškančios, bet dar nebyrančios imperijos sienos pradėjo byrėti ir jų mažą miestelį užplūdo lenkai. Turistai iš Lomžos ir Balstogės pirko televizorius, šaldytuvus ir visokį turtą, kurio trūkumo iki tol niekas pernelyg ir nejausdavo. Po lenkų pajuto visi. Elektronikai ir buities technikai įsigyti buvo įvesta talonų sistema. Net ir poreikio nespalvotam „Taurui“ nejutusiam piliečiui staigiai prireikė televizoriaus su trimis kanalais, nuolat transliuojančiais baletą, ledo ritulį ir dailųjį čiuožimą (ir taip nuolat, ratu ir ratu). Tad ekonomikos pagrindus jis įgijo važinėdamas į Lenkiją ir gabendamas tai, ko nereikėjo čia, bet trūko ten. Kokiomis kryptimis galima judėti praktikuojant ekonomiką, jis patyrė iš savo bendraamžių draugų. Pastarųjų vadybinius įgūdžius stiprino bendražmogiškas savęs įprasminimo poreikis. Jį tenkindavo labai paprastai – apiplėšinėdami arba vogdami. Ne, tai nebuvo labai žiaurūs nusikaltimai (bent jau iniciatorių požiūriu). Kadaise buvęs vienas artimiausių bičiulių, vardu Giedrius, supažindino su tokia strategija: „Lengviausia paimti kokią nors piniginę, gerai, net ne piniginę, o kokį nereikalingą, atliekamą daiktą iš besiilsinčio prie Dusios ežero miestiečio. Jeigu žinai – ežero dugnas gana seklus, norinčiam susidrėkinti bent bambą reikia bristi gana toli. Tuomet čiumpi ne vietoje paliktą objektą ir skubiai pasišalini. Besimaudantis to net nepastebi!“ Iš tiesų nepastebi, nes nuo kranto būna nutolęs per gerą atstumą. Jis dalyvavo su tuo Giedriumi keliose panašaus pobūdžio operacijose, bet būtent toji patirtis aiškiai parodė, kad tai ne jo kelias. Žvarbesnę vasaros dieną (apie tokią Jurgis Kunčinas kadaise deklamavo: „Buvo šaltas birželis ir tankūs prie kelio rūkai…“) niekas nesimaudė toje Dusioje. Tad jie nusprendė įkišti bent jau galvas ir rankas į paprastomis, darbo dienomis nelankomas miestiečių vasarvietes. Jam visai patiko lindimas į svetimas, nežinomas, atšiaurumu dvelkiančias erdves. Apimdavo tyrinėtojo azartas, jausdavosi beveik Kortesu, besiskverbiančiu į paslaptingąją Actlano žemę. Visgi pasišlykštėjimą kėlė tų erdvių bejėgiškumas. Tušti, tamsūs, svetimų kvapų ir gyvenimų įsigėrę kambariai priminė bet kam atsiduoti be didesnių skrupulų galinčią kekšę. Pelių šlapimu dvelkiančios kertės tartum šnibždėjo: „Paimk mus.“ O imti nieko pernelyg ir nebuvo. Štai kad ir tokios lietuvių kalbos mokytojos (ją pažinojo Giedrius – beje, veidmainingai sveikinosi su ja, kalbino ją, netgi demonstravo geranoriškumą) sodyba. Tai buvo tėvų namas, atitekęs lituanistei po abiejų mirties. Mokytoja gyveno dideliame mieste ir tėviškę lankydavo epizodiškai. Vienas namo galas buvo paremontuotas, kitas – priplėkęs ir nejaukus. Ten iš tiesų nebuvo ko vogti! Pasitenkinimą, beveik orgazmą galėjo kelti nebent tas keistas pojūtis – kad esi padėties šeimininkas. Bet jam iš tiesų tai nepatiko – turbūt buvo kaltas jo brendimo periodas, nes jautėsi kaip kiaušintakyje pasiklydęs spermatozoidas. Viskas atrodė labai lengva, tiesiog ranka pasiekiama, tačiau būtent tai ir netenkino. Tad jis pasuko į kitą ekonominės praktikos kelią. (O Giedrius karjerą netrukus baigė avarijoje – neaiškiomis aplinkybėmis su savo mopedu palindo po traktoriumi. Burzgiantis, kriokiantis ir besikratantis gargaras, vairuojamas girto traktorininko, jau mirusį kūną sutraiškyta galva tempė ne vieną kilometrą. Beje, vairuotojas buvo tolimas anos lietuvių kalbos mokytojos giminaitis, tad šis epizodas tik patvirtino karmos ar tiesiog atpildo egzistavimo dėsnį.)

Kelerius metus veždavo kažkam labai būtinas, ypač reikalingas (ten, kur jų poreikis ir panaudojimo galimybės didesnės) prekes iš buvusių imperijos regionų. Tie neatidėliotinai reikalingi daiktai buvo visokie – nuo laidinių radijo imtuvų („taškų“, kurie netrukus tapo niekam nereikalingi ir niekur nepanaudojami) iki batraiščių. Svarbiausia patirtis, kurią įgijo, glūdėjo keliuose jo pastebėjimuose ir potyriuose. Pirmas dalykas – pamatė, koks didelis yra pasaulis. Iki tol jo aplinkos suvokimas apsiribojo siauru gimtojo miesto ir apylinkių vaizdu. Visą gyvenimą prisiminė nenusakomą įspūdį, kai, važiuodamas plerpiančiu autobusu provincialiu Lenkijos keliu, suprato, kad visur, tikrai visur – nes Žemės rutulys yra apskritas ir todėl begalinis – gyvena žmonės savo gyvenimus. Tad šį supratimą papildė suvokimas, kad jis yra niekam nežinomas ir nereikalingas. Antras jo pastebėjimas ir potyris – kad reikia mokėti elgtis su tais žmonėmis, kad bendraujant reikalingas lankstumas. Jis to (bendravimo ir lankstumo) nemokėjo ir net nenorėjo įgyti, tačiau būtent tos prekybinės kelionės jam tai įskiepijo. Čia panašiai kaip su plaukimu – gali nenorėti plaukti, nemėgti pliuškenimosi vandenyje, tačiau iškritęs už borto tai privalai daryti. Jis pats pastebėjo tokią analogiją dar iš savo vaikystės dienų, kai privalomo baseino lankymo metu – prievartiniu būdu visą klasę mokė plaukti toks ūsuotas treneris auksiniais dantimis – jis fiziškai ir mentališkai bjaurėjosi šlykščiai dvokiančiu chloruotu ir sumyžtu vandeniu, tačiau auksadantis pageidavimų nepaisė ir jam keliskart papriešgyniavus tiesiog paėmė ir šveitė jį į baseino vidurį, tada šaukiantį „Mama!“ ištraukė su ilga kartimi (vėliau šiek tiek psichoanalitiškai paprusęs jis įžvelgė aliuzijas į keistai iškreiptą Edipo kompleksą ar tiesiog falocentrizmą). Sindbadiškos piligrimystės įrodė tą patį – kad aplinkiniai žmonės iš principo yra svetimi ir net priešiški, tačiau jų visų (ar net ir kelių) neįveiksi mažvaikišku užsispyrimu ar teisybės ieškotojo kaktomušiškumu. Markas Aurelijus anaiptol nebuvo teisus, kalbėdamas apie bendruosius žmogiškus pradus. Ne tik kitai civilizacijai, svetimai kultūrai priklausantis, bet ir tiesiog kitas, pašalinis turi savo pasaulį su savais dėsniais bei įsitikinimais. Jų pakeisti neįmanoma (kaip nėra galimybių kita kryptimi pakreipti visuotinį traukos dėsnį), dažniausiai dar blogiau – jie patys gviešiasi tavo kūno ir sielos.

Tuo savo kūnu ir siela įsitikino būdamas Kokando turgavietėje. Imperija tuo metu jau buvo subyrėjusi, tarp nepriklausomybę netikėtai lyg kiaušinienę iš dangaus įgijusių šalių ir regionų jau veikė sienos perėjimo punktai, muitinės tarnybos ir panašūs kiekvienos valstybės atributai, tačiau bendrosios struktūros dar gyvavo. Panašiai kaip mirusio žmogaus plaukai ir nagai, kurie dar kurį laiką auga. Į Uzbekistaną jie vyko kaip paprasta turistų grupė – formaliai jų laukė Ferganos slėnis, minėtasis Kokandas, Andižanas, Buchara, Samarkandas ir kitos pažintinės Šilko kelio įžymybės. Tebeveikė tie patys viešbučiai, funkcionavo tos pačios ekskursijų biurų teikiamos paslaugos, tačiau iš tiesų jie keliavo realiuoju Šilko keliu. Pirko elektrinius virdulius, rožių žiedlapių uogienes ir sirupus (nors netruko įsitikinti, kad azijietiškai persaldinti skanumynai labiau tinka ir patinka vietiniams), keraminius servizus, magnetofonines kasetes, net gumines pūsles ir klizmutes. Uzbekistane buvo išgyvenamas imperijos laikais prispausto islamo ir juo nuspalvinto priešiškumo rusams bei kitiems giaurams renesansas. Kokando turgavietėje viena bendrakeleivė kaip tik norėjo nufotografuoti maldų karolėlius pamaldžiai glamonėjantį ožiabarzdį senolį su tiubeteika ant atlėpausiškos galvos ir iki blizgesio nusitrynusiu chalatu. Šis staiga sužvėrėjo ir sušuko: „Beri svoju ženščinu, ili zarežu!“ „Greitai einame iš čia“, – sušnypštė jis situacijos rimtumo (aplinkui pradėjo burtis ožiabarzdžio tikėjimo broliai ne visai dvasingais veidais) nesuvokusiai fotomenininkei. „Ką norėsiu, tą darysiu! – dar lūpas aikštingai pūtė ji. – Juk ne devynioliktas amžius!“ Tai buvo smulkmena, jis puikiai žinojo, kad, eidamas nelengvu ekonominės praktikos keliu, tokių ir kitokių epizodų išgyvens dar daugiau (išvykstant iš Uzbekijos, per mažą kyšį gavę muitininkai konfiskavo jo kasetes ir keletą virdulių – visiškai atsitiktinai, nuobodžiai ir beprasmiškai, tiesiog demonstruodami valdžią), tačiau po jos apsisprendė kitokiu būdu formuoti savo oikumeninius gebėjimus – tiesiog kibo į mokslus. Gal tai nebuvo kibimas, nes pasakius „kibo į mokslus“ galima įsivaizduoti su Sosnovskio barščiu ar paprasta varnalėša plikomis rankomis besigrumiantįjį, o šiuo atveju jis tiesiog pradėjo mokytis. Paskatą mokslui, beje, vėl suteikė ir dar vienas Šilko kelionės epizodas. Jau maskviškėje Baltarusijos stotyje, laukdamas savo traukinio, jis stebėjo skirtingomis kryptimis į kažkokius aiškius tikslus žingsniuojančius uniformuotuosius – milicininkus, kareivius, metalistus, depo darbininkus. Pagalvojo, kad mokslas būtų ir yra individualumui netrukdanti veiklos sritis. Taip sumąstė, bet nežinojo, kad taip yra tik iš dalies arba visai nėra. Tad ir pasirinko ekonomikos studijas. Aplinkiniai, matę jo energingą praktinę veiklą Šilko kelyje, buvo nustebinti ir akivaizdžiai abejojo galimybėmis bei gebėjimais, bet netrukus buvo priversti savo nuomones…