Eilėraščiai

Vieną kartą ne Prancūzijoje

 

Virš žemės, virš arimų,

Apdainuotų tūkstančiais posmų.

Lyg virš nespalvotų komiksų palinkęs,

 

Aitvaras be prieraišos žmogaus,

Su nemiga akyse, nevairuojantis savęs.

 

Karštas oras srautu neša, kilsteli.

Pūsteli ir vėjas.

Tįsteli už uodegos trauka,

Gravi-gravitacija.

 

Taip kankinamas nepastovumo,

Saulės karščio, nuodėmių, pas Dievą noro,

Abejojimo paties esybe –

Sklęsti bando.

 

Prancūziškų raguolių kvapo pavijum

Jį burtais neša.

Burtais, burtais neša.

 

Į kepyklos krosnį trenks

Ar į storą pilvą

Tarp spūsties besočių,

Prie prancūziškų raguolių deivės

Kosinčių.

 

Mmm – raguolis.

Čepsi, čepsi ragaudami.

Trupėdami byra iš pilnų glėbių į

Neskraidančius maišus.

 

Pilnus glėbius

Pilnais maišais

Į pustuščius namus

Pas puspročius vaikus.

Neskraidina,

O ridena padangom per perėjas

Ir invalidų parkingą.

 

Bet aitvaras – ne humanistas,

Siela – skiepą gavusi

Savižudybės.

 

Į prijuostę nusileist pas neprancūzę nepavyks,

Jį vadelioja Dievas – kaip kvailys.

Net ir prie kojų. Non.

Tik po balkonu. Oui!

 

Suk laimės ratą,

Aitvare!

 

Bandyk dar kartą,

Aitvare!

 

Daryk ką nori,

Aitvare.

 

Niekam tu nerūpi,

Aitvare

Aitvare

Aitvare.

 

Raguolių!

 

 

Juoda jai tiko

 

Pamačiau, ji buvo mano.

Naktis tik būna taip sava.

Juoda suknelė su praskiepu,

Tylioj tamsoj šviesos žeberklas.

Vyno takeliu ant lūpų,

Magnetai… Ir skonis.

 

Jos juoku ir

Impulsais

Žvilgsniai būrės į

Komunas.

 

Savo matlankiais

Mane dalino.

Padalom.

 

Juoda jai tiko.

 

 

Gyvenimo indas

 

Nuo krūties, čiulptuko…

Dar nekramčius

Prisisiurbt kakavos pieno,

Gėrimų spalvotų,

Juodo ir gazuoto

Pažinimo.

Lakti po stalu

Iš tėvo delno,

Su kuriuo

Net antausio neskėlė

Už belaikius vakarus

Pigaus alaus nasruos,

O ir brangesnio,

O ir brangaus…

Kamščiatraukiu į dvikovą

Vis kviestus kamščius

Rinko upės, stalčiai,

Kartais reikia už(si)kimšt.

Ledukų porą

Skausmui numalšint

Išlydyt.

 

Į rūsį, kur stiklainiai dulka,

Pelės grauš

Randuotą mano veidą

Ašarų taškais.

 

 

Visai nesvarbu

 

Paskutiniai troleibusai

Užbaigia gyvenimo ratą

Ministrų plunksnos džiūsta

Kol raudonu vašku patekės

Saulė svarsto

Iš kurios gi pusės

Žvakę tik užpūst

 

Laiškais

Pašto siuntomis

Nukeliauja pasivaikščiojimai

Rytais antspauduojasi vakarai

Peizažai dėliojasi

Vis kitokie

Vis taip pat

O kam visa tai

O niekam

Visai nesvarbu

Iš kurios pusės

Užpūsi žvakę

 

 

Pirkau orbit sweet mint

 

Pirkau orbit sweet mint

Kioske Lietuvos spaudos

Pavaišinau kažkokią merginą

Matyt buvom vieniši

Ji kaltino visą vyrų giminę

Sakau

Leisk savo meilei būti

Ji nusispjovė

Pasitaisė nusmukusias kelnes

Ir nuėjo į šeštadienį

Ar sekmadienį

 

Prabudau nuo autobuso durų klyksmo

Už jų stovėjo juodaplaukė kankinė vergė

Moteris drakula

Sterili kaip katinas

Trynė stoteles vieną po kitos

Taip mokėsi mylėti

 

Kaip oda aptrauktas būgnas

Dideliam likimo pirštui

Įžengiau į gatvę

 

Ji švietė savo mobiliuoju

Man į veidą

Pirštu pakėlusi akies voką

 

Rinktų numerių: nėra

Praleistų skambučių: nėra

 

Pražiodė savo demoną

Ir segė man į kaklą

Ten kur pulsavo

 

Amžinybė labai ilgas laiko tarpas

Brangioji

 

 

Siaurapročio eilėraštis

 

Kai persirenginėjai stovėjimo aikštelėje

 

Per ištiestos rankos atstumą

Per durelių lango arką negalėjau matyti tavo veido

Dėmesiui nukreipti

Užsikišai mane už palto diržo

Ir pasileidai bėgti

Dingti man nebuvo kur

Tik suktis aplink tavo pilvo sritį

Rėkti

Mažom rankytėm moti

 

Kai nešiau tave

Kalnais ir tiltais

Pas orakulą į lovą

Vienoj ausy man mindžiojai

Širdies plakimą

O tavos dunksėjimas prilygo

Pačiam pirmam eilėraščiui

 

Kai mirties slėnyje

Tave kapojau gabalais

Buvau su grifo galva

Liūto širdimi

Avino ragais

 

 

Nubudimas

 

Mažas gležnas viršelis,

Po kuriuo slėpėsi bebaimiai triušiai

Po vieną kiekviename eilėraštyje.

Negalėjau sugriebti už ausų

Ar kaip kitaip.

Bijojau, kad saulei patekėjus man ant kelių

Tupės didelis baltas šuo.

Ačiū už tą nuogą ranką ir už tai,

Kad ji nesibaigia sulig petimi.

Kad nudiria savo odą

Ir nusviedžia nasrams.

 

 

Artimos šviesos

 

Važiavau 90 km/h greičiu greitkeliu,

Tarp baltų linijų ir juodų laukų.

Radijo bangos triukšmavo, keitėsi dažnis.

Rikiavosi sunkvežimiai žirgų šuoliais.

Liūdna man – ištarė ji.

Refleksai nesureagavo, surikau.

Po priekiniu ratu lauko peliukas

Triokštelėjo įsimintinai.

Liūdna man – ištarė ji.