Demonologia moderna, arba Kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis
Buvo žymiai lengviau kaltinti Juos. Buvo niūriai nemalonu manyti, kad Jie buvo Mes. Jeigu tai buvo Jie, tada niekas nebuvo kaltas. Jei tai buvome mes, tada kas toks buvau Aš?
Terry Pratchett, „Jingo“
„Jie visur: kiekvieną pasišlykštėtiną jų troškimą vykdyti pasiruošę agentai glūdi visur, jiems paklūsta generolai, valstybių vadovai, bankininkai ir nusikalstamo pasaulio atstovai, ir niekas šiame pasaulyje neįvyksta be jų žinios“, – taip mąsto sąmokslo teorijų į galvas prisigrūdę žmonės. Ir jie ne pakampėse tūnanti mažuma – bent jau nebe. Kitados psichikos ligų požymiais ir psichiatrų sritimi laikytos sąmokslo teorijos virto įprasta pasaulio dalimi, tokia pat banalia kaip viešasis transportas ar mikrobangų krosnelė. Pakanka žvilgtelti į Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų apklausas: 37 % mano, kad pasaulinis klimato atšilimas – mokslininkų sufabrikuota pasaka; 28 % tiki, kad pasaulį valdo arba siekia užvaldyti iš pasaulio turtingųjų sudaryta slapta grupė; 51 % teigia, kad Johno F. Kennedy nužudymą suorganizavo sąmokslininkai; 15 % mano, kad farmacijos kompanijos slapčiomis kuria naujas ligas, ir 13 % tiki, kad prezidentas Barackas Obama yra antikristas. Situacija kitose pasaulio šalyse – ne ką labiau džiuginanti: arabų pasaulį krečia sąmokslo teorijų karštinė – grupuotės „Hamas“ manifeste net teigiama, kad „Siono išminčių protokolai“ (carinės Rusijos slaptųjų tarnybų sukurpta klastotė, aprašanti tarptautinį žydų sąmokslą sugriauti pasaulį) yra tikras, Izraelio ateities planus atspindintis dokumentas. Rusijos televizijos kasdien puola rusų ir jų kaimynų smegenis pasakomis apie slapta Žemę valdančius driežažmogius iš Drakono žvaigždyno ir anglosaksiško pasaulio siekį sunaikinti „šventąją Rusijos žemelę“. Sąmokslo teorijų prakeiksmo neišvengė ir Lietuva: vos prieš porą mėnesių knygynų TOP 10 sąrašuose puikavosi (ir tebesipuikuoja) sąmokslo teorijas apie Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę ir profesorių Vytautą Landsbergį dėstančios knygos, televizijos laidų vedėjai rimtais veidais diskutavo, ar Norvegijoje iš tiesų veikia iš lietuvių vaikus atimti ir homoseksualų šeimoms atiduoti susitarusi niekšų grupuotė, o kalbos apie „slapta Lietuvą valdantį pedofilų klaną“ jau tapo kasdienybe.
Nėra nieko pavojingesnio, nei sąmokslo teorijų prisiskaičiusius fanatikus laikyti nepavojingais keistuoliais: prieš įsivaizduojamą arijų tautos priešų sąmokslą kovojęs Adolfas Hitleris į krematoriumų krosnis pasiuntė 10 milijonų nekaltų žmonių, o Sibiro platybės vis dar nusėtos Stalino myriop pasmerktų „kontrrevoliucinių jėgų“ atstovų kaulais. Tačiau kitas kraštutinumas – absoliutus jų demonizavimas – irgi mažai tepadės: siekiant pasipriešinti žmonijos protus baimėje paskandinti grasinančiam tvanui, pirmiausia būtina bent pabandyti suprasti, kodėl žmonės taip mielai pasiduoda šiam sąmokslo teorijų kvaituliui.
Mokslininkai Josephas Parentas ir Josephas Uscinskis sąmokslo teoriją apibūdina kaip įsitikinimą, kad „egzistuoja grupė, kuri veikia slapta, kad pakeistų organizacijas, paslėptų tiesą, įgytų naudos ar gautų galios visuotinio gėrio sąskaita“. Sąmokslo teorijomis tikinčių gretose galima rasti įvairių tautybių, rasių ir politinių pažiūrų atstovų: vienintelis sąmokslo teorijomis tikinčius nuo jomis netikinčių atskirti leidžiantis dalykas – aukštasis išsilavinimas (Parento ir Uscinskio duomenimis, 47 % tik vidurinę mokyklą baigusių JAV gyventojų tiki sąmokslo teorijomis, aukštąjį išsilavinimą turinčių sąmokslo teorijomis tiki tik 23 %), bet net intelektualai ir universitetų profesoriai kartkartėmis pasiduoda nuodingam sąmokslo teorijų žavesiui (pvz., augalų patologijos profesorius dr. Cyrilas Broderickas, manantis, kad JAV, farmacijos kompanijos ir Pasaulio sveikatos organizacija dalyvauja sąmoksle Afrikoje skleisti Ebolos virusą).
Umberto Eco teigia, kad visuotinio sąmokslo idėja taip smarkiai veikia žmonių protus būtent todėl, kad šio sąmokslo neįmanoma iš tiesų atskleisti: sąmokslo teorijos yra, semiotiko žodžiais, „mūsų rūšies pagunda“. Tačiau kokie vidiniai impulsai, kokie troškimai lemia žmonių polinkį šiai pagundai atsiduoti? Vienas pagrindinių sąmokslo teorijomis tikinčius žmones vienijančių elementų – bejėgiškumo pojūtis. Informacijos liūne skęstantis žmogus, nors žiniasklaida teikia daug galimybių pasirinkti, dažnai neturi pakankamai galios nė vienam iš jam siūlomų tūkstančių pasirinkimų įgyvendinti. Karo ir bado draskomų buvusių Europos kolonijų gyventojai neturi kito pasirinkimo, kaip laidoti jiems neaiškiame kare žūstančius vaikus. Nedarbo ir neaiškios ateities kamuojami žmonės negali daryti nieko kito, kaip spoksoti į slenkantį prieš akis gyvenimą, kurio jie netiki galį pakeisti. Šiems žmonėms sąmokslo teorijos – tarsi skausmą ir neviltį numalšinantis opijus: jeigu egzistuoja milžiniškas, visagalis sąmokslas, kuris yra atsakingas už visas juos ištinkančias blogybes, vadinasi, nėra kaltų. Sąmokslas nuplauna atsakomybę ir paaiškina bejėgiškumą, taip padarydamas siaubingą egzistenciją bent jau pakenčiamą. Sąmokslininkai yra ir kaip nuostabios psichologinės projekcijos: jiems galima be menkiausios sąžinės graužaties suversti visas savo nuodėmes, tikras ir įsivaizduojamas, o šie ramiai, nė raumenėliui veide nekrustelint, jas priims. Be to, net žinios apie sąmokslo egzistavimą gali suteikti gyvenimo iškankintiesiems trupinėlį įsivaizduojamos galios ir paradoksaliai leidžia pasijusti šiek tiek kontroliuojantiems savo gyvenimą – mat sąmokslo teorija tikintis asmuo bent jau žino apie sąmokslą, o milijoninės masės toliau snaudžia, net neįtardamos apie tikruosius pasaulio valdovus.
Karlas Popperis teigė, kad pirmąją pasaulyje sąmokslo teoriją sukūrė aklasis dainius Homeras: Trojos karą suplanavo ne žmonės, o Olimpo kalne gyvenantys dievai. Būdamas ne mirtingųjų veiksmų pasekmė, bet dieviškosios valios išsipildymas, Trojos karas neturėjo kaltininkų, ir niekas neprivalėjo jaustis atsakingas už pralietą kraują. Ir išties galima įsivaizduoti supersąmokslą kaip sekuliarizmo ir humanizmo iš sosto nuversto Dievo vieton įslinkusią baidyklę: kaip Dievas, Sąmokslas yra už viską atsakingas, ir niekas neatsitinka be jo žinios. Tačiau šis aiškinimas nėra visiškai teisingas, nes Sąmokslas – tai ne modernus dievas, o modernus velnias.
Visais laikais visos tautos turėjo armiją už kiekvieną blogybę atsakingų tamsos dvasių: šios tamsos dvasios sukeldavo ligas ir gamtines katastrofas, griaudavo namus ir gundydavo karalius kariauti. Šios piktosios dvasios buvo įsivaizduojamos ne tik kaip galingos ir pavojingos, bet ir de facto kaip Žemės viešpačiai: ne šiaip sau Evangelijoje pagal Joną Jėzus šėtoną vadina šio pasaulio kunigaikščiu. Tačiau Apšvietos epocha tai pakeitė: velnias iš aktualios grėsmės pavirto juokingu, tik neišsilavinusiems kaimiečiams tinkančiu prietaru. Tačiau pasaulio nuskriaustieji ir nelaimingieji negalėjo išgyventi be jėgos, atsakingos už visas pasaulio blogybes: būtent todėl Apšvietos amžius yra ir pirmųjų sąmokslo teorijų gimimo amžius. 1798 metais Augustinas Barruelis išleido knygą „Jakobinizmo istoriją iliustruojantys memuarai“, kurioje iškėlė teoriją, kad Bavarijos iliuminatų draugija nebuvo sunaikinta, bet išliko, virto tarptautiniu sąmokslu ir buvo atsakinga už Prancūzijos revoliucijos žiaurumus. XIX ir XX amžiuose sąmokslo teorijos suklestėjo: pasak politikos filosofo Johno Grayaus, „dauguma politinių religijų gali atsisakyti krikščionybės, bet nesugeba apsieiti be demonologijos: jakobinai, bolševikai ir naciai tikėjo prieš juos nukreiptais milžiniškais sąmokslais, kaip ir šiandienos islamistai. Utopijai niekada netrukdo žmonių trūkumai, bet blogų jėgų įtaka.“ Sąmokslo teorijos dauginosi, prarydamos viena kitą, kol virto išpampusiais, tūkstančių tikinčiųjų minčių maitinamais monstrais – ir šie monstrai tebeauga.
Šis Sąmokslo kaip modernaus velnio įvaizdis paaiškina tikinčiųjų aklą įsitikinimą jų pasirinkto sąmokslo egzistavimu. Atsisakyti sąmokslo jiems būtų tapatu atsisakyti to menkučio, nesuprantamo, svetimo ir baisaus pasaulio tikrovėje juos palaikančio pamato: jie veikiau tikės šiuo moderniu velniu, nei nukris į nežinią, verčiau kiekviename šešėlyje regės masyvaus sąmokslo ženklus, nei prisipažins nesuprantantys pasaulio, kuriame yra priversti gyventi. Ir kol žmonės jausis bejėgiai ir vieniši, įmesti į jų neapkenčiančią būtį, šios moderniosios demonologijos adeptų vis daugės.
