Ar Broniui Radzevičiui patiko žaltys?

Iš savo vaikystės prisiminimų apie Vyžuonas pirmiausia paminėčiau du mane tuomet sužavėjusius dalykus. Pirmasis – tai šiek tiek už ženklo įvažiavus į miestelį išsiraitęs didžiulis medinis žaltys, išskaptuotas Vyžuonų pagoniško dievaičio Vyžo garbei. Ant to medinio žalčio galvos dažnai tupėdavo gandras, savo dydžiu prieš tą galvą prilygdavęs geram balandžiui. Sako, pats dievaitis irgi buvęs milžiniškas – žmogaus kojos storumo ir bent trijų metrų ilgio, o tokį vardą gavęs, nes jo galva buvo didumo sulig vyža. Turėjo ta skulptūra iš burnos kyšantį dvišakį liežuvį ir dangop kylančią uodegą, su užrašytu miestelio pavadinimu ir medinio žalčio užgimimo metais. Tų metų – 1979 – nė su kuo nesupainiočiau, nes tais pačiais gimiau ir aš, tiesa, toli nuo Vyžuonų. Vis klausdavau mamos, ar tie metai – tikrai tik sutapimas, o ji mirkteldavo man akimi, kad gal ir ne.

Antrasis – Vyžuonų kapinėse esantis paminklas ant Broniaus Radzevičiaus kapo. Juoda metalinė skulptūra – lyg žmogus, lyg dvasia, lyg gyvybės prisisiurbęs neprasprogęs pumpuras. Viršuje gaubtas, o po gaubtu – skaidrus raudonas stiklas, viliojantis kaip kermošiaus ledinukas ant medinio pagaliuko. Tikėdavau, kad vakarais jis įsižiebia, ir man atrodė, jog mama taip pat tuo tiki, nors greičiausiai vėl tik akimi man mirkteldavo. Jinai mane kaskart atsivesdavo prie to kapo ir kaskart sakydavo, kad čia palaidotas žymus Lietuvos Rašytojas. Žymus, – stebėdavausi, – mūsų Vyžuonose? Ar apie jį mokysimės mokykloj? Žodį „rašytojas“ mama tardavo iš didžiosios raidės. Tik daug vėliau, perskaičiusi „Priešaušrio vieškelius“ ir atpažinusi jos užrašinėje rastas citatas būtent iš to romano, supratau, kaip daug jis jai reiškė.

Dievaž, ta skulptūra atrodė kaip gyva, atrodė, kad tai ji kalbėjo akmeninėje plokštėje iškaltus žodžius:

…Aš čia buvau

…Aš gyvenau,

Kentėjau

Aš tikėjau…

Mylėjau aš…

Po kelis sykius skaitydavau žodžius „kentėjau“ ir „mylėjau“.

– Mama, kodėl jis taip kentėjo? – klausdavau.

Bet mama negalėdavo paaiškint. Vėliau man tai paaiškino Dostojevskis savo įžymiąja fraze, kad „rašytojas turi kentėti ir kentėti“.

– Ką jis mylėjo, mama? – klausdavau toliau.

– Vyžuonas, – sakydavo mama, – ir žmones.

– Tada jam tas žaltys turėjo būt labai svarbus, – sakydavau.

Ir mama linkteldavo.

Žiūrėdavau į antkapyje iškaltus metus 1940 ir 1980. Ir niekas taip manęs neglumino kaip klausimas – ar jam patiko tas žaltys? Kaip liūdna – kažkas pastato tokį gražų paminklą tavo kaimui, o po metų stato paminklą tau.

Antras mano susitikimas su Bronium Radzevičium išties buvo mokykloj, bet toks trumpas, kad net pasigirti nespėjau. Svarsčiau tada, ant ko čia supykti – ar ant mamos, kuri sakė, kad Radzevičius žymus, bet tiek jau ir žymus, kad mokykloj tam skiriama „pusė pamokos“, ar ant mokytojos, kuri neturi literatūrinio skonio, ar ant savęs, nes būsiu, matyt, kažką pražiopsojusi. Šiandieną, peržvelgusi mokyklines privalomas programas, Radzevičiaus ten randu daugiau. Bet atsakymas vėl atėjo pats ir daug vėliau, įvykus didžiajam susitikimui universitete. Ne mokyklos lygiui – riestelėjau nosį ir pasigyriau visiems grupiokams – mes iš to paties kaimo. Aš ir Bronius Radzevičius.

Iš to paties, nes tuomet, kai Vyžuonose imta daug ir gražiai kalbėti tiek apie Bronių Radzevičių, tiek apie Antaną Masionį, aš jau gyvenau tame pušynais ir ežerais apkamšytame, Vyžuonos upės apjuostame miestelyje. Tai vis dėl mamos, nes į tą vietą ją traukė grįžti, sakydavo, kad jei kas ją palaidotų Karmėlavos kapinėse, atsikeltų ir basa į Vyžuonų kapus pareitų. Taip ir mane vėliau traukė sugrįžti į Kauną, kaip turbūt kiekvieną traukia gimtinė. Bet tuokart Vyžuonas greitai pamilau kaip savas – kurgi nepamilsi, kai jų pievomis ir pakriūtėmis literatūrinė dvasia vaikšto.

Rašytojų kalnelį aptikau dar prieš tai, kai ant jo pastatė paminklą Radzevičiui ir Masioniui, – kartą nuo kapų pasukom ne pagrindiniu keliu, o per pušynėlį, brasta per Vyžuoną (matyt, per kurią mažieji Bronius ir Antanas susibėgdavo) ir pro nuostabaus grožio pakriūtes. „Norėtųsi čia ateiti ir ateiti“, – pasakiau. O po kelerių metų tai paaiškėjo visiems, ne tik man, nes šalia tų pakriūčių pūpsantis nedidukas kalnelis buvo pripažintas įkvepiančia vieta, kur Vyžuonų rašytojai ateidavo pasisemti įkvėpimo, o dažnai ir prisėdę ant žolės rašydavo. Mano mama irgi ėmėsi rašyti, tačiau „Priešaušrio vieškeliuose“ aprašyta gegutė užspringo skaičiuodama ir jos metus. Ji atgulė į ošiančius Vyžuonų kapus, aš apsigyvenau vienkiemyje pas krikšto mamą (mano mamos seserį), ir mudviejų keliai su Bronium Radzevičium išsiskyrė.

Netiesa, kad laikas išgydo visas žaizdas. Niekada nepasidaro nesvarbu, kad nebeturi mamos. Neateina tas laikas, kai gali pasakyti – štai dabar jau man jos nebetrūksta. Gal tik po kažkiek laiko aprimsti, nustoji senų pėdų ieškoti ir susitaikai, kad eini toliau. Atėjo toks susitaikymo laikas ir man. Grįžau į Kauną ir vėl ėmiausi literatūros. Tada vėl sutikau žymų ir mąslų Bronių Radzevičių, atvertusi jo „Priešaušrio vieškelius“. Regis, pažinau kiekvieną aprašytą gamtos lopinėlį, kiekvieną vaizdą nuo kalno – ten baltas bažnyčios bokštas, ten upė, ten fermos, ten spirito varykla… Tas romanas man atrodė kaip žemėlapis, tik ne nupieštas, o surašytas. Pažinau vyžuoniškius žmones, jų būdą, įpročius. Ėmiau ieškoti pažįstamų veidų. Mama sakydavo, kad Radzevičius tame romane jos brolį paminėjęs, parašęs kažką apie jo raišumą. Pamaniau, anokia čia garbė, negi pašiepti norėjo? Ir kai skaičiau, akylai ieškojau savo raišojo dėdės. O ten tiek raišų… tas be kojos, tas su lazda, tas šlubčioja. Radau – pasirodo, buvo klasiokai.

Papasakojau krikšto mamai apie tai, ką perskaičiau, kaip mažas dėdė koją ant sprando užsikeldavęs ir vaikus taip juokindavęs. Taip, sako krikšto mama, taip ir darydavo. Ir man galvoj ėmė netilpti – kaipgi taip, kaip taip visus atsimint ir viską taip smulkiai surašyt? Kilo toks didžiulis noras pažaisti detektyvą ir viską patikrinti. Susitarėm su krikšto mama, kad ji man parodys tą jų vienkiemį, kad aplankysim miestelyje gyvenančią Radzevičiaus seserį Birutę. Va tai tau, nustebau, kad miestelyje, kapų gatvėje, gyvena Radzevičiaus sesuo – ta, kurią irgi aprašęs romane.

Labai jaudinuosi važiuojant pas Birutę. Vis galvoju, ko paklausti, ir niekas neateina į galvą. Arba, atrodo, šito klausti būtų nedrąsu, nemandagu. Įsukam į jos kiemą, ir tik tada susizgrimbam, kad neatsivežėm nei jokio pyrago, nei vaišių. Duris praveria miela moteriškė ir, pažinusi mano krikšto mamą, pasikviečia mus į vidų. Pro virtuvę nusiveda į nediduką kambarį, mudu su vyru susėdam ant kėdžių prie nėriniuota staltiese apdengto stalo, Birutė ir krikšto mama – ant greta stalo stovinčios sofos. Ne prabanga, bet jauku, tvarkinga. Vis tebegalvoju, ko paklausti, tačiau jei ir būčiau sugalvojusi, vargu ar būčiau mandagiai įsiterpusi – dvi jaunystės draugės čiauškia viena per kitą, dalinasi prisiminimais, džiaugiasi susitikusios.

– Čia Zosiutės dukra, iš Kauno, – pristato mane krikšto mama. – Gi pameni Zosiutę?

– Pamenu, pamenu, – šypsos Birutė.

Ir aš šypsaus. O jos tarškia senus prisiminimus, Birutė pasakoja, kaip jiedu su vyru gražiai gyvenę, kaip mėgdavę šokti, kokia pagarba ir ramybė tarp jųdviejų buvo.

– Gerai, kai taviškis gert nenorėjo, – atsidūsta krikšto mama.

– Norėjo. Norėjo! Tik labai mane mylėjo, ir aš jį laikiau… Labai vienas kitu rūpinomės, ypač kai jau sveikata buvo nekokia… Aš labai kosėdavau, tai išeidavau į kitą kambarį gulėt, kad jam netrukdyčiau, o jis iš lovos jau sunkiai bepakildavo, bet atsikeldavo ir šokolado man atnešdavo. Labai mėgau šokoladą, ir nuo kosulio labai padėdavo.

Pasižymiu užrašinėj, kad jei dar kada ją aplankysiu, būtinai atvešiu šokolado. Tik nežinau, pieniško ar juodojo.

Nė neprašyta Birutė užsimena apie brolį, lyg jau būtų įpratusi, kad žmonės atvažiuoja pakalbėti ne apie ją, o apie rašytoją. Štai prieš kelerius metus pas ją atvažiuodavęs mokytojas iš Utenos, ir jiedu kalbėdavosi apie brolį, paskui tas mokytojas net knygutę išleido, bet ji jų nebeturinti, nes visas išdalino. Staiga prisimena, kad turi rankraščius, ir tuojau pat man juos atneša. Tai kompiuteriu tvarkingai surinktas ir ant baltų lapų atspausdintas tekstas. Prašo garsiai perskaityti vieną skyrių, kuriame rašoma, kaip ji susipažino su savo vyru. Skaitau su pauzėm, nes Birutė vis pakomentuoja. Kai perskaitau, ji man sako, kad paimčiau tuos lapus, sako, atvešiu gi ir grąžinsiu kada nors. Man regis, jai sunku apie brolį kalbėt.

– Mes mažai kartu su Bronium gyvenom, aš anksti tarnaut išėjau, o jis tuose namuose liko. Man labiau pasisekė, – tarsi teisinasi Birutė.

– O kodėl Bronius išėjo? – klausia krikšto mama, ir visiems aišku, ką ji turi omeny sakydama „išėjo“.

– Sunku rašytojui gyventi, jis mato viską kitaip. Ir Bronius viską kitaip matė. Man jį sunku suprasti buvo, jis labai išgyvendavo viską savo vidumi, – pasakoja Birutė.

– O romane – juk ten tiesa, ar ne? – atsargiai klausiu.

– Viskas ten tiesa, apie pamotę, apie tetą, ir kaip dėdė kelnes taisosi, ir kaip avelės ant rubežiaus sugulę, viskas. Tik daug kas pagražinta.

Tai kaip, dar baisiau viskas buvo, kad pagražinta, – svarstau ir tuojau prisimenu, kokie laikai buvo – gi negalėjai rašyti, kaip yra, nes greitai į namus būtų prisistatę vyrukai tamsiais lietpalčiais ir geležiniais veidais. Ir taip ten lyg nieko tokio neparašyta, tik tas slegiantis sunkumo jausmas. Prieš akis išnyra akmenyje iškalti žodžiai „kentėjau čia…“

– Jei būtų žinojęs, kad bus Nepriklausomybė… – kilsteliu pečius.

– Nujautė jis, vis sakydavo, kad jei žmonėms dabar žemes grąžintų, broliai susipjautų, – sako Birutė ir tuojau tęsia: – Anksčiau žmonės buvo geresni vieni kitiems, linksmesni, dainuodavo, nors ir sunku buvo, bet dainuodavo, kalbėdavo, daug bendraudavo, dabar atšalę, nutolę…

Birutė nutyla, staiga susigriebia:

– Ale neturiu jūsų ir kuo pavaišint, – sako. – Gal bent bonkelę atnešt? – klausia ir juokias, kai mes imam purtyti galvas.

O mes patys imame atsiprašinėti, kad tik kieme susipratom pyrago neatsivežę, bet gal ir gerai, būtumėm įpareigoję kavą ruošt. Prie šokolado užsirašau, kad atsivešiu ir termosą arbatos. Kol aš užsirašinėju, jos įsikalba apie Birutės dukras ir anūkes, studijuojančias miestuose, paskui kažkokius vaikigalius, pakrūmėj sėdėjusius, ir aš visiškai „pametu galus“. Mirksiu akim ir įtemptai galvoju, kad ką nors suprasčiau. Lygiai taip kai kuriose „Priešaušrio vieškelių“ vietose nebesuprasdavau, apie ką kalbama, susikaupdavau ir kruopščiai įtempdavau smegenis ir tada dažniausiai užmigdavau skaitydama. Paskui nubudusi skaitydavau toliau.

Dabar nubundu išgirdusi krikšto mamos klausimą man:

– Žinai tą vietą prie viešosios pirties? Tai ten jį rado.

Viešosios pirties seniai nebėra, bet vaikystėj esu kartą ten buvusi – lydėjau draugę ir buvau nosį vidun įkišusi. Prisimenu, kaip sukaitau nuo vaizdo nuogų didelių moteriškių su milžiniškom krūtinėm, pūpsančiom tiesiai man į veidą, ir jų svetimo žvilgsnio į mane, o gal nuo to, kad buvau iš vėsaus lauko įėjusi su striuke. Taip, tą vietą atsimenu. Pasirodo, ten rado nuskendusį Radzevičių tėvą (taip ir maniau, kad ta vieta užkeikta!).

– Matyt, ėjo iš spirito varyklos, kurioje dirbo, ir įkrito…

Birutė išsisuka nuo žodžio „girtas“, bet visiems aišku, kodėl taip nutiko. Ir pasidaro dar liūdniau. O dar liūdniau, kad dabar jau beveik visi šitam kaime geria, ne tik vyrai, bet ir moterų daug… ir vis plinta, lyg koks maras.

– Kol gyvas buvo, tėvelis mums šnekėt bet kaip neleisdavo. Bardavo, sakydavo: „Ne lungas, o langas – kaip čia kalbat?“ Buvo inteligentiškas, gi iš Kauno atvažiavo, – vėl šviečia Birutės akys.

Tai štai iš kur tas gebėjimas taip puikiai rašyt, iš tėvo! – apsidžiaugiu aš. Ir Birutė kalba, lyg iš rašto skaitytų, gražiai, taisyklingai žodžius dėlioja – jai pačiai rašyt.

– O kodėl atvažiavo jis čia? – klausia mano krikšto mama.

– Karas buvo, sunku buvo žmonėms, bėgo, traukėsi. Kaime vis vien lengviau pragyvent. Iš pradžių važiavo į Radviliškį, ten su mama fabrike dirbo, paskui čia atvažiavo, į vienkiemį.

– O kaip ten dabar vienkiemy? Girdėjau, namą apkalė lentelėm, ar ne? – klausia krikšto mama. – Suremontuota…

– Butelin suremontuota! – piktai ją pertraukia Birutė. – Pijokai… Per tą gėrimą nieko neliko. Ir ne pirma karta. Žinai, Radzevičiai kažkada turtingi buvo, turėjo dvarą kažkur… Paskui pragėrė tą dvarą, pralošė per vieną naktį!

Išvažiuoju galvodama apie kažkur Lietuvoje buvusį praloštą Radzevičių dvarą. Štai kaip pasisuka gyvenimai – vieni pralošia dvarą, kiti tampa rašytojais, treti prasigeria, ketvirti – mokslus baigia. Visa Lietuva tokia, turbūt, pamanau.

Iš Birutės kiemo pasukam kapų link, aplankau savuosius, paskui einu prie Broniaus Radzevičiaus kapo. Raudonasis stiklas prigesęs, ketureilis ant akmens apsnigtas – pabandau nuvalyti sniegą – prišalę. Pastoviu tylom ir pasuku atgal. Niūru, šalta, tuščia. Turbūt belieka lįst butelin.

Per apledėjusį keliuką neprivažiuojam ir iki rašytojų kalnelio. Išlipu iš mašinos ir einu. Šaltas vėjas pučia į veidą, bet priėjus prie medinių rašytojų, susėdusių po angelo sparnu, pro debesį nušviečia saulė, ir tampa šilta ir jauku. Sausos smilgos ir švendrės linguoja galvas, ruda žolė išlindusi iš po sniego susisuka po kojomis. Ir aš pajuntu tą norą viską pagražinti. Šypsodamasi grįžtu į mašiną, o krikšto mama sako, kad prie vienkiemio taip pat neprivažiuosim, gal pavasarį, kai kelias geresnis bus. Trūkteliu pečiais – kaip yra, taip, gal net nereikia, taip nesinori prarast tos skraistės, pro kurią dangus ir žemė, žmonės gražesni atrodo.

Išvažiuojant iš Vyžuonų apsidairau – et, ogi žalčio nebėra, skėsteliu rankomis.

– Taigi, žalčio galva, mačiau, pas Kaziuką* ant kiemo mėtėsi, – sako man vyras.

Mėtėsi! Kaip – mėtėsi?

– Ką žalčio galva Kaziuko kieme veikia? – sunerimstu.

Vyras nieko neatsako, nes nujaučia, kad nėra atsakymo, nuo kurio pasidarytų lengviau. Vyžuonos skubiai tolsta užnugary. Štai tokios jos yra, lygiai tokios, kokias Bronius Radzevičius aprašė pridengęs Užpelkių pavadinimu, it kokiu figos lapu, – tokios niūrios, sunkios ir beviltiškos. Ir kartu tokios šiltos ir saulėtos, su ošiančiom pušim ir statomais paminklais dievaičiams. Su šiltomis moterytėmis, mėgstančiomis ilgus pokalbius ir šokoladą. Užsimerkusi pasvajoju apie gandrą, tupintį ant medinės žalčio galvos, ir rašytojus, ant kalnelio kuriančius literatūrą. Užsimerkusi – kad nematyčiau nykiam vienkiemy besimėtančių skulptūros liekanų, svajoju – kad neliūdėčiau rašytojų, iškeliavusių kiek tolėliau už kalnelio, už akmeninės tvoros. Nebėra nei Radzevičiaus, nei žalčio. O kažin ar jis jam patiko? Jeigu galėčiau jo ko nors paklausti, paklausčiau būtent šito.

Prie „šokolado“ ir „arbatos termoso“ pasirašau klausimą „Gal žino – ar patiko Radzevičiui žaltys?“ ir kitą: „O pačiai Birutei?“

 

* Kaziukas – mano krikšto tėvas.