Užrašyta esybė

Zigmundas Skujinis (g. 1926) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės latvių prozininkų. Parašė per dvi dešimtis romanų, apsakymų, novelių, esė ir prisiminimų knygų. Jo kūrybą reprezentuoja 2005–2011 m. išleisti 10 tomų „Raštai“. Tai vienas labiausiai verčiamų latvių rašytojų – kitomis pasaulio kalbomis jo kūriniai paplitę daugiau kaip 7 mln. egzempliorių. Į lietuvių kalbą išversti Skujinio romanai „Jaunuolio memuarai“, „Kolumbo anūkai“, „Vyras pačiame žydėjime“.

 

Literatūra nėra užsidariusi savyje. Įsiterpusi į informacijos srautą, ji veikia žmogaus sąmonę: didina arba mažina galimybę išgyventi.

 

Rašytojas, kaip ir kultūristas, pavyzdžiui, Schwarzeneggeris, privalo nuolatos treniruoti savo talento kūną, kurti naujas raumenų grupes.

 

Talentas nėra etinė kokybė.

 

Jau tūkstančius metų žmonija vaidina vieną vienintelę pjesę šiek tiek perkurdama tekstus, pakeisdama kostiumus ir atnaujindama dekoracijas.

 

Knygos – užrašyta esybė.

 

Literatūra – žodžių magija, todėl ji neišgydoma kaip ir bet kuri kita šamanizmo forma.

 

Talentas visada yra talentas. Protingumo arba kvailybės karūną jam uždeda amžius.

 

Geras rašytojas ne tas, kuris gerai atskleidžia savo meninius sumanymus, o tas, kuris juos sumaniai paslepia.

 

Protas dirba kaip ledlaužis – veržiasi, veržiasi pirmyn, o paskui atsitraukia.

 

Antro plano rašytojas.

 

Ką reiškia: išeiti į pasaulį su latvių literatūra? Ne su visa, su geriausia, kurią galima persodinti: literatūra irgi turi savo klimatą ir savąjį augimą. Tik retas literatūros formas galima išvežti į tolimą žemę ir laukti, kada jos tenai sunokins vaisius.

 

Teatras yra religija, kurios aukščiausia tiesa – iliuzija.

 

Matyti nereiškia pastebėti, dalyvauti nereiškia suprasti.

 

Gyvenimas – pavojingiausia liga pasaulyje. Letalinė baigtis neišvengiama.

 

Neužmirškime, kad dažnai nutinka net ir tai, kas negali nutikti.

 

Dievas, tapydamas mūsų svajones, galbūt primena, kad tapsmo pradžia yra fantazija.

 

Net šventasis Sinajaus kalnas iš kiekvienos dangaus pusės atrodo kitoks.

 

Net sustojęs laikrodis dukart per parą rodo tikslų laiką.

 

Istorija, kaip ir kepurė, paprastai nešiojama pakreipta į vieną ar kitą pusę.

 

Visuomenė savaip panaši į sklerotiką, kuris, gavęs daugybę istorijos pamokų, reikšmingą akimirką nieko nebeprisimena.

 

Politinės sistemos suprakaituoja ir susinešioja kaip drabužiai. Todėl jas, kaip ir drabužius, būtina keisti.

 

Politinės programos ir paveikslai geriau atsiskleidžia žiūrint iš toliau.

 

Šešėliai kartais gyvena ilgiau už tuos, kurie juos meta.

 

Kas yra laimė? Neidealizuokime šios sąvokos. Cirke žvėrių dresuotojas po gerai atlikto numerio mešką apdovanoja cukraus gabalėliu. Didysis Dresuotojas po sėkmingai atlikto darbo mus menkutę akimirką pamalonina laimės kąsneliu.

 

Vertė Arvydas Valionis