Šauktiniai, loterija ir valdžia
„Buvau prokonsulas, kaip visi babiloniečiai, ir kaip visi – vergas; patyriau ir valdžios galybę, ir nešlovę, ir kalėjimą“, – taip prasideda garsiausio XX a. Argentinos rašytojo Jorgės Luiso Borgeso apsakymas „Loterija Babilonijoje“. Šis sakinys keistai trikdo dar nežinančio, kas slypi už kito teksto „posūkio“, skaitytojo sąmonę. Prokonsulas ir vergas? Visi babiloniečiai prokonsulai ir vergai? Na, gal… Juk žodį „vergas“ galime suprasti ir perkeltine prasme – valdžios žmogus gali būti savo godulio valdžiai vergas. Perskaičius dvi pirmas teksto pastraipas protas jau visai kitaip supranta pirmąjį sakinį. Esminiu žodžiu tampa dar pavadinime minėta „loterija“.
Fikcijoje „Loterija Babilonijoje“ pasakojama apie visuomenę, kurioje absoliučiai viską – nuo pačių svarbiausių įvykių iki pačių nereikšmingiausių, beprasmių kasdienybės detalių – reguliuoja mitais, legendomis ir daugybe keisčiausių istorijų apipinta loterija. Manoma, kad senovėje loterija buvusi pagrįsta vien piniginiu laimėjimu, tačiau tokia loterija Babilonijoje ilgainiui nepasiteisinusi ir nunykusi. Kiek vėliau ji patyrė kelias pagrindines reformas. Pirmasis patobulinimas – prie kelių laimingų numerių pridėti ir keli nelaimingi. Laimingieji laimėdavo tam tikras sumas pinigų, o nelaimingieji turėdavo sumokėti baudas. Šis pokytis lėmė tai, kad žmonės aistringai įsitraukė į loteriją: „Babiloniečiai įsižaidė. Kas nepirkdavo bilietų, būdavo laikomas bailiu arba menkadvasiu.“
Dario Mitidieri nuotrauka
Labai panašių į apsakyme „Loterija Babilonijoje“ aprašytuosius paniekos atšvaitų galime išvysti ir pasisakymuose, lydinčiuose Lietuvoje įteisintą šauktinių loteriją. Kiekvienas viešajame diskurse drįsęs kvestionuoti net ne pačių šauktinių prievolę, o suabejojęs atsitiktinumo ir loterijos elementais joje rizikuoja būti išvadintas bailiu, tėvynės išdaviku ir pan. Nereikėjo nė specialių įsakymų ar oficialių įteisinimų – nuomonių įvairovė staiga tapo nusikaltimu ir blogo tono ženklu. Štai socialiniuose tinkluose išdrįsęs viešai suabejoti teisingo karo (kaip ir žudymo apskritai) galimybe gali veikiai būti išvadintas „okupantų draugu“. Galime kalbėti apie mažesnio blogio „pasirinkimą“, kai žudoma ginantis, tačiau ar nuo to pats žudymo aktas gali būti pavadintas teisingu? Veikiausiai ne. Tačiau suabejoti negalima ne tik pačia loterija, bet ir visu tuo, kas su ja susiję. Nes suabejojęs loterija tu iškrenti iš žaidimo, o šis žaidimas yra pati visuomenė.
Minėtasis panašumas tarp mistiškas prasmes telkiančio Borgeso kūrinio ir šauktinių loterijos anaiptol ne vienintelis. Argentiniečių rašytojo fantazijos vaisius svarbią vietą teikia slaptajai ir galingajai visus loterijos etapus kontroliuojančiai Draugijai, o šauktinių loterijos nuostatuose taip pat galime aptikti svarbiu punktu išskirtą žmonių, kontroliuojančių loteriją, grupę: „Šaukimo skaidrumui užtikrinti šaukimo sąrašo sudarymo procedūras stebės speciali komisija, kurią sudarys ir žinomi visuomenės atstovai, kurie bus skiriami Vyriausybės nustatyta tvarka“ (http://www.karys.lt/saukimai-duk.html). Apsakyme „Loterija Babilonijoje“ teigiama, kad slapta loteriją kontroliuojanti žmonių grupė – Draugija – tikrąją galią įgijo į loteriją įtraukus nepiniginius elementus, tokius kaip žmonių įkalinimas. Šauktinių loterijos nuostatuose laisvės apribojimas taip pat yra minimas, tiesa, kaip drausminanti priemonė vengiantiems dalyvauti loterijoje: „Tačiau įstatymuose yra įrašytos nuostatos, kad karo prievolininkas, vengęs šaukimo į privalomąją karo tarnybą, gali būti baudžiamas Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka bauda arba areštu.“
Vienu iš pačių svarbiausių atitikimų tarp abiejų anksčiau minėtų sistemų – tiek fikcinės, tiek besikėsinančios prasiskinti kelią ir tapti realybe – galėtume laikyti nežabotą atsitiktinumo išaukštinimą. Informacinis puslapis pabrėžia: „Šaukimo sąrašas bus sudaromas į jį atsitiktine tvarka, naudojantis kompiuterių programa, surašant karo prievolininkus, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka gali būti pašaukti atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą“, o „Loterija Babilonijoje“ paslaugiai aiškina, kad loterijoje padarytos klaidos ne paneigia atsitiktinumą, o priešingai – kaip tik jį patvirtina.
Yra ir dar viena svarbi kūrinio vieta, be kurios visi anksčiau suminėti panašumai neturėtų nė menkiausios prasmės, – atkreiptinas dėmesys į tai, kaip Borgeso pasakotojas samprotauja, kad pagrindinė Draugijos galybės prielaida esantis ne pats atsitiktinumas, o tai, kad žmogus negeba suvokti, jog laimė, nelaimė ar kita dalia, tekusi visiškai atsitiktinai, galiausiai išaukština Draugiją kaip metafizinę jėgą. Kas nutinka, kai valdžia pasitelkia ne racionalius įstatymus, o loteriją? Pats to nesuvokdamas žmogus, panašiai kaip Borgeso fikcijoje, ima jausti, kad valdžios institucijos ne tik turi galią kasdienei tvarkai, bet ir kontroliuoja jo asmeninį likimą. Tai regimybė, kad žemiškoji valdžia geba daryti įtaką tam, ko jokia valdžia neturėtų sugebėti paveikti, tam, kas mistiška ir priklauso sakralumo, prietaro, burto ar atsitiktinumo sferai. Taigi, Karo prievolės įstatymas (iš pradžių nuolat lydėtas veikiausiai neatsitiktinai dingusios loterijos sąvokos) yra ne vien protinga pastanga valdyti tai, kas gali būti valdoma žemiškais, racionaliais įstatymais, bet ir pretekstas valdžiai tam tikru iškreiptu būdu įgyti metafizinės galios šleifą.
