Poezija

ežero metafizika

 

kai nakties pledas apsiaučia blyškiaodę padangę,

irklų galiukais braukiu per įtemptas ežero stygas, –

mane pasitinka dosnus bangavimas:

 

– anapus žmogaus slypi giesmė, neištirtoje jos papėdėje

susisuktumei lizdą, nes gražūs yra žiemojantys paukščiai,

jų satininės plunksnos, dramblio kaulo snapai,

alavinis skrydis;

 

veskis mane į pakrantę, kur išlakios pušys

šakomis dangsto nuogus kamienus, kur paukščiai –

gražus yra kirbančio grūdo sapnų archipelagas,

jaunikliams atryjamas, veskis;

 

atsakau – negaliu – tu gi ežeras –

kas orą žuvims įkalbės, kas gi įdubą saugos nuo šalčio,

valteles kas pamokys dainų – negaliu…

 

yris

ir liūdna ketera parneša valtį į krantą –

atspindy – jaunatis.

 

 

 

vita contemplativa

 

kas aš esu, kai liūdžiu, kai šypsausi?

ar tas pats žmogus? ar jau kitas?

 

tykiai ant tilto, pavertę galvas dangun,

mes geriame sidabrinę mėnesieną;

ištiesi ranką ir nuskini ryškiausią žvaigždę –

tai mudviejų toccata, širdžių dermės pasaka;

šiltas upelio vanduo glosto kojas, esame

 

kai angelui per ankšta Dievo užantyje, jis krinta

ir šuliny gėlo vandens pražysta lelijos

 

upelis nuneša mus – mūsų mintis ir svajas į nakties prieglobstį;

tavo oda dvelkia migdolais, tavo žėrinčių akių skaidris

užliūliuoja lyg Brahmso lopšinė, kai tu šalia – jauku –

 

ugnies kalavijas vaiko rankose saugo alyvmedžių giraitę:

dovanok man kalnų ametistą, draustinį atversiu, nes

priklauso vasarvidis mylintiems

 

mus pasitinka šuoliuojančios stirnos,

kažkur netoliese skamba valiūkiška baladė,

į taurėlapius pilstomas vynuogių nektaras –

apsilaižai lūpas – priartėji – mes šokame.

 

 

 

tarp dangaus ir nakties

 

Iš jos akių pats Meilės viešpats žiūri,

palaimintas, į ką jinai pažvelgia.

Dante Alighieri

 

ištrauk iš akies žvilgsnį ir mesk į mane bedugnę

tos kibirkštys nerimastingos žydinčių spingsulių

šviesa apgaubs ir krytis šis bus į tave skaidrus

nelyginant stebuklas pažinties su šypsniu tavo

 

gaivus raudonis vynu liek sultingo gymio bruknės

ant veido ant dangaus skaistybės švelniai rojus guli

gulėjimą išvaikščiot lūpom trokštu šiuos takus

pati apvaizda paslapčia kuriuos apvainikavo.

 

 

 

šaltkrėtis

 

Kas su manim, dangau? Ištroškęs kankinuosi,

Kada čia pat versmė, gyvybės sklidina.

Omar Chajam

 

devynis prakaitus nulies jog meilė klestinti

tarp sapno ir mirties įkalina beribėj moterystėje

ar vienumoj jeigu paklysti joj akių vaiskiam labirinte

 

priimk mane aš atiduodu tai ko neturįs aš

išardau slaptas duris ir langus ir koridorius praplatinu

kad jųjų šerdis matines nušviestumei regėjimo blizgiu

 

tiktai tavim tikiu tavuoju džiugesiu tetrokštu

nei juoko trokštančiam stiklinė šviežio pokšto geria ją

ir sąnariuos kartusis nerimas būtis ši sparčiai mąžta nuostabi

 

rankas abi sukausto antrankiai maldos

prieš tyrą akmenį meldžiuos prieš išmintingą kedrų girią

už meilę protėviai numirę iš meilės jų vaikai sapnuos

 

devynis prakaitus nulies

bemiegiai naktį iškankinę.

 

 

 

sensu

 

Pavakare pasilenkęs metu savo liūdną tinklą

į okeanines tavo akis.

Pablo Neruda

 

kai pamilau tavo akių fiziką, ėmė šlubčioti palydoviniai laikrodžiai,

upių deltose išaušo jazminų kvapą sapnuojanti pilnatis,

kraujagyslės pakeitė tikėjimo kryptį, o ant palangės nuvyto kaktusas –

 

dabar galiu šlovinti grožį, tu atskleidei beribę jo būtį,

dabar galiu kvėpuoti, nes kiekvienas įkvėpis – šiltas ir sodrus, nuo šio žinojimo,

nuo tavo lūpų blizgaus žiūrėjimo, taip tviska:

 

vakaro prietemoje tyvuliuojantys žibintai, vėjo gaiva keliaują debesys,

trokštu paklysti mūs rankų dėlionėse, nes dienos per trumpos – pajusti

širdį anapus širdies, tobulą jų glamonių simetriją, tave

 

tokią tikrą nelyg vaizduotė,

tokią artimą nelyg šviesa.

 

 

 

phantasmos

 

Tai, ką labai myli, nebus atimta iš tavęs

Tai, ką labai myli, bus tavo tikrasis paveldas

Ezra Pound

 

žvitrus kriaušių nokimas, vabalėlių ir pievos bendrystė,

šilauogių raizgūs tinklai, virš galvų – avietynai brėkšmos –

 

tik per mylinčiojo žiūros iškreiptybę

užčiuopiam taisyklingą daiktų išsidėstymą

 

delčios atlydys į bemėnulę plynę – tai žengties a cappella:

rikiuojanti krantą prie upės, o upę prie mūsų alsavimo,

kur dangus – debesų žonglierius, pageltusiais pirštais

vis kryžkaulius vėjo tvaraus praskleidžiąs, kad suvilgytų

 

vientisybės šilmė – guvi rimties ekstazė – meilė

 

šilkinio kvapo sklidini hiacintai, ištroškusių želmenų pagirdymas

priešnakčio giesmės sula, melisų ir vyšnių takoskyra

ametisto tyrumo lūpose, širdimi kalba akys, –

skruostų rausvio saldumas, ekvilibrija rankų gelmės,

pašvęstos dienos – dovanotos naktys – vieno kitam.

 

 

 

raudonmedžio gijos

 

Rankos susipina su rankomis, akys nuskęsta akyse, –

šitaip prasideda mūsų širdžių sakmė.

Rabindranath Tagore

 

Nukarūnuok mane, sraunioji lūpų diadema,

tik tavo giesmininkai paukščiai muzika vardu,

kalnų pakrantės krištolas, kalnų rožynas.

 

Ant skruostų įlinkio Ramà liūliuoja rãmumą,

mėnulio riešutą spalvingi vieversiai ridens, –

dangus paliudys aranžuotę žvaigždulių.

 

Gaivi paunksnė dvelkia lūpomis – regiu,

kaip tavo lūpom dvelkia visas šis pasaulis,

tu man totemas, obeliskas, šventykla

 

Zefyro, plaukiančio upe, kur upės plaukia.