Paukščių Takas

„Ant stiklo / ledo kalno povai vaikštinėja“ – gerai žinomas lietuvių folkloro motyvas. Jono Vaiškūno atrasto Zodiako ženkluose (Vaiškūnas 2012) yra nemaža simbolių, susijusių su paukščiais. Naudojantis programa „Stellarium“ ir visus J. Vaiškūno atrasto Zodiako personažus sustačius į jiems skirtas vietas galima stebėti jų judėjimą dangaus skliautu. Įdomiausia, kad vadinamieji paukštiniai ženklai Zodiako juostoje eina vienas po kito. Tačiau atidus šių ženklų judėjimo dangaus skliautu stebėjimas rodė nesutapimus. Gervė, esanti Mergelės žvaigždyne, „skrido“ pažeme, o besparniai Dvyniai buvo gerokai aukštesniame dangaus skliauto lygmenyje. Nesutapimus galėjo lemti Žemės precesija. Pasinaudojus programa „Stellarium“ ir laiką atsukus atgal, ženklai sustoja į savo vietas – „paukštinė“ Zodiako juostos dalis keliauja aukštesniuoju dangaus skliauto lygmeniu, o „žvėriškoji“ ir „žmogiškoji“ dalys juda pažeme. Zodiako personažai greičiausiai buvo sukurti prieš maždaug 6 000 metų, nes „paukštinė“ Zodiako dalis tuo metu gražiausiai „skrenda“ dangumi (žr. paveikslėlį). Tai neturėtų stebinti, nes pasaulio kūrimo arba kosmogoniniai mitai yra ypač archajiški, kai kurių iš jų šaknys siekia žmonijos priešistorę (Laurinkienė 2002). Tai laikotarpis, kai Mesopotamijoje (Tarpupyje) atsirado pirmieji Zodiako žvėrių atvaizdai (Vaiškūnas 2012, p. 32). Tame ankstyvajame laike į tam tikras vietas įsistato ir lūžio taškai (Vaiškūnas 2012, p. 135) – simboliai, kurių abstrakti išvaizda kėlė klausimų monografijos „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“ autoriui J. Vaiškūnui. Viename gale – Žuvų žvaigždynas, kurio simbolyje esanti laužtinė rodyklė rodo, kad po juo esantys žvaigždynai kops dangiškąja skliauto dalimi, kad nuo tam tikro laiko bus gyvenama pagal Saulės kalendorių, kuris bus patogus plėtoti žemdirbystę. O Svarstyklių simbolyje esančios dvi saulės rodo, kad Saulė keliauja į požemių karalystę, – tai mūsų mitologijoje irgi ryškiai patvirtinta (Vaiškūnas 2012, p. 101), kad laikas taikytis prie Mėnulio kalendoriaus, kuris yra tinkamesnis medžioklei. Ten ir susikaupė visi vadinamieji žvėriškieji ir medžiokliniai ženklai. Taigi lūžio taškuose esančių Žuvų ir Svarstyklių žvaigždynų heliakinis (susijęs su Saule, gr. heliakos – saulėtas) patekėjimas nurodo ir gyvenimo būdo pakeitimo laiką.

Tautosakoje paukščių kelionė į Dausas siejama su Paukščių Taku. Šiame straipsnyje pateiksime versiją, kad Paukščių Takas paukščiams yra ne vedlys į Dausas, o jų buvimo Dausose pasekmė. Paukščių Tako pavadinimas, matyt, kilęs iš to paties laikotarpio, kai buvo sukurtas J. Vaiškūno atrastas baltiškasis Zodiakas.

Žiemą nakties dangų puošia Dausosna išskridę „paukščiai“ – vadinamieji paukštiniai J. Vaiškūno atrasto Zodiako žvaigždynai (kalbame apie laikotarpį prieš maždaug 6 000 metų). Nuo vakaro iki ryto jie „keliauja po tėvo sodelį“, t. y. juda dangaus skliautu. Vasarą nakties metu „paukštiniai“ žvaigždynai yra nematomi. Tačiau tamsią vasaros naktį matome tą patį „taką“ – ištryptą Dausose pabuvusių Paukščių Taką.

Tradiciškai Paukščių Tako pavadinimas siejamas su tuo, kad migruodami paukščiai orientuojasi pagal horizonte esančią blyškią šviesą. Mokslininkai, norėdami tuo įsitikinti, atliko tyrimus ir nustatė, kad paukščiai iš tikrųjų orientuojasi pagal žvaigždes ir per naktį keičia skridimo kryptį (Mouritsen ir Larsen 2001), todėl ne be pagrindo sakoma: „Kaip gervė giedros skrist į dausas laukia“ (Vaiškūnas 2009). Reikia manyti, kad skirtingų vietų paukščiai skirtingai ir orientuojasi, nes skiriasi jų migracijos keliai (Ahlenius 2014). Mokslininkai net mano, kad paukščių migracijai didesnę reikšmę turi ilgalaikis sezoninis vėjas, padedantis įveikti ilgus atstumus (Shamoun-Baranes ir kt. 2010). Tačiau yra ir manančių, kad vėjo įtaka nėra tokia didelė ir kad paukščių migracijos keliai susiformavo paskutinio ledynmečio laikotarpiu (Gauthreaux ir kt. 2006). Vis dėlto šiuolaikinio mokslo nustatyti paukščių migracijos ypatumai negali būti laikomi senojo Paukščių Tako pavadinimo ištakomis. Ar paukščiai orientavosi pagal Paukščių Taką ir skrisdavo tik pietų kryptimi, anų laikų žmonės tiksliai pasakyti negalėjo. To laiko žmonės žinojo, kad „Paukščių Takas veda link Dausų, kurios, manoma, buvusios Pietuose“ (Vaiškūnas 2014; Vaiškūnas 2009), nes tai „maždaug atitinka žąsų ir gervių virtinių kelius“ (Klimka 2014). Tačiau yra žinoma, kad „Kūčių naktį atskriejusios protėvių vėlės prie židinio pabarstytuose pelenuose palieka paukščių kojų pėdsakus“ (Beresnevičius 2008). Interpretuoti šį sakinį tiesiogiai būtų sunku. Tai gali būti susiję su labai archajišku vaizdiniu. Logiškai mąstant paukščiai tuo metu jau seniai būna išskridę į Dausas – palikti pėdsakus galėjo nebent žiemojantys paukščiai, bet vargu ar cituotame tekste apie juos kalbama, nebent tie „žiemojantys“ paukščiai galėjo būti dangaus skliaute reziduojantys žvaigždynai. Tautosakoje yra patvirtintas žvaigždžių ir žarijų ryšys: „Dievas danguje pabėrė anglis ir kiekvienai davė po vardą“, tik latviams jas pabėrė „vėlai naktigonėn joję bernai, norėdami pasišviesti sau kelią“ (Vaiškūnas 1993; Vaiškūnas 2009). O žarijoms išblėsus („paukštiniai“ žvaigždynai vasaros danguje nebematomi) jų vietoje lieka pelenai (pilkšva Paukščių Tako skleidžiama šviesa). Taigi žiemą, per Kūčias, Zodiako paukščiams „trypiant“ dangaus skliautą paliekami įspaudai, kurie pasimato pasibaigus tamsiajam metų laikotarpiui, t. y. vasarą. Toks vaizdinys sako, kad Dausos nėra kažkur toli pietuose už horizonto esantis pasaulis. Tai patvirtina ir vaišės, ruošiamos artimųjų vėlėms. Kokia prasmė būtų ruošti vaišes, jei Dausos būtų nepasiekiamai toli? Remiantis senosios pasaulėžiūros duomenimis, vėlės yra šalia (ypač tamsiuoju laikotarpiu). Todėl Dausų nukėlimas „kažkur“ yra nelogiškas. Nėra apie Kalėdas ir jokių paukščių migracijos. Tai kaip tada toms vėlėms ateiti prie Kūčių stalo?

Į tai atsako paprotys, kad valgyti Kūčių vakarienę reikia patekėjus pirmosioms žvaigždėms. Tai skatina mintį, kad vėlės kažkaip susijusios su žvaigždėmis, su „paukštiniais“ žvaigždynais. Mūsų protėviai pasaulį suvokė kaip vientisą darinį ir Dausos veikiausiai yra virš mūsų kabantis dangaus skliautas. Apie tai kalba ir pomirtinės sielos kelionės idėja. Teodoras Narbutas nurodo, kad gimus žmogui deivė Verpėja užsuka gyvenimo giją, kurios gale yra žvaigždė (Vaiškūnas 1998). Taip pat iš tautosakos žinoma, kad pasibaigus žmogaus gyvenimui nukrenta jo žvaigždė, „o krentančios žvaigždės šviesa lyg tarnas pasitinka mirusįjį kelyje į pomirtinį pasaulį ir veda ten, ant ko ans žmogus yra užsidirbęs“ (Vaiškūnas 1993). Dar sakoma, kad mirusiojo siela keliauja į dangų, į pomirtinį pasaulį „skriejama „dangaus viduriu“ ant žirgų arba kopiama aukštu krištoliniu ar stiklo kalnu“ (Beresnevičius 2008). Tai yra du reliatyviai tapatūs požiūriai į tą patį reiškinį. Sielai kylant į dangų jos žvaigždė „leidžiasi“. Visa tai artina prie minties, kad dangaus skliautas mūsų protėvių buvo suvokiamas kaip anapusinis pasaulis. O „paukštinių“ žvaigždynų „ištryptas“ takas dangaus skliaute įgijo Paukščių Tako pavadinimą.

Nuorodos

Ahlenius, H. 2014. Major global bird migration routes to the Arctic. Skaityta 2014-10-19. http://www.grida.no/graphicslib/detail/major-global-bird-migration-routes-to-the-arctic_130f.

Beresnevičius, G. 2008. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba.

Gauthreaux, Jr., S. A., Belser, C. G., ir Welch, C. M. 2006. Atmospheric trajectories and spring bird migration across the Gulf of Mexico. Journal of Ornithology 147 (2):317–25. doi:10.1007/s10336-006-0063-7.

Klimka, L. 2014. Kas švyti vasario nakties danguje?

Skaityta 2014-10-19. http://www.lithuanian.net/lt/vasaris.htm.

Laurinkienė, N. 2002. Pasaulio kūrimo motyvai lietuvių pasakojamojoje tautosakoje. Iš: Liaudies kultūra, 2002, Nr. 5, p. 8–15.

Mouritsen, H., ir Larsen, O. N. 2001. Migrating songbirds tested in computer-controlled Emlen funnels use stellar cues for a time-independent compass. The Journal of Experimental Biology 204, 3855–3865.

Shamoun-Baranes, J., Leyrer, J., Loon, E., Bocher, P., Robin, F., Meunier, F., ir Piersma, T. 2010. Stochastic atmospheric assistance and the use of emergency staging sites by migrants. Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences, January. doi: 10.1098/rspb.2009.2112.

Vaiškūnas, J. 1993. Ar pažino senoliai žvaigždes? Iš: Liaudies kultūra, 1993, Nr. 2, p. 19–23.

Vaiškūnas, J. 1998. Birth and celestial bodies in Lithuanian and Latvian tradition. Iš: Astronomy, Cosmology and Landscape.

Vaiškūnas, J. 2009. Žinios apie dangaus šviesulius Griškabūdžio apylinkėse. Iš: Liaudies kultūra, 2009, Nr. 5, p. 13–29.

Vaiškūnas, J. 2012. Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais. Vilnius: Dominicus Lituanus.

Vaiškūnas, J. 2014. Rugpjūčio danguje – meteorų strėlės ir įspūdingas planetų suartėjimas. Skaityta 2014-08-19. http://www.delfi.lt/vasara/naujienos/skaityk/rugpjucio-danguje-meteoru-streles-ir-ispudingas-planetu-suartejimas.d?id=65587086.