Lietum, vėju įvilkta dovana

Romano apie Liudviką Didžiulienę-Žmoną ištrauka

Liudvika Didžiulienė-Žmona. 1924. Iš Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus archyvų

Tokia jau ta žmogaus širdis, klysta ji, kol gyva, štai ir naują sugalvoja pasakaitę: Liudvika, šįsyk apie paukščius narveliuose, jos dukra juk žinanti slaptą paukštininko svajonę išmokyt paukščius negudrios giesmelės, ak, visi visi žemės paukščiai turėtų vienu metu ją giedoti, ar mieloji Vandunytė įsivaizduojanti, koks tatai būtų gražumas, tą giesmę išgirdę žmonės jau užmirštų visus karus, taip taip, užmirštų visi žemės žmonės, ir toks dalykas kaip karas išnyktų, visos šitos pjautynės ir nusikaltimai, net visokie nesusipratimai ir tarpusavio niautynės išnyktų, nesgi niekas net įsivaizduoti sau neleistų šitokių dalykų, ir teneverkia Vandunytė, teneprikaišioja pasakorkai motinai, kad paukščiai narveliuos, tik tolei jie tuose narveliuose bus laikomi, kol tinkamai giedoti išmoks, betgi vienąsyk išauš toks rytas, ir paukštininkas atidarys visas narvelių dureles, pakils tūkstančiai paukščių, visi vieną giesmę giedos draug su apleidusiomis jau mus sielomis ir su angelais, ir visi vieni kitus supras: visos pasaulio tautos, gyvieji ir mirusieji, tik kad josios dukrytė nešioja savy kažin kokį palinkimą į liūdesį, netiki ji paukščių, išmokytų narvelyje, giesmės galia, ir Liudvika ima sekti jai kitą pasaką apie tai, kaip galima susitaupyti džiaugsmo, ji žinanti vieną medį, kuris net žiemą nepameta žalių lapų, ne ąžuolas tai ir net ne išlaki liepa, o guoba, kuri, kaip žinoma, yra linkusi savo nuotaikas ir kekėm sulipusius žiedus barstyti kur pakliūva, keista toji jos pažįstama guoba, savuosius sparnavaisius laiko prie savęs ištisą žiemą, bijo anuos paleisti žemėn, kad tik nesupūtų be laiko ir be naudos, kiti medžiai, žiūrėk, auksu, raudonio prašmatnumu apsipylę, visa vėjais paleidžia, dar žiema neprasidėjus, o jie jau stūkso pliki ir sužvarbę, tik guoba žaliais lapais kassyk linksmai moja, Liudvikai praeinant, į tą linksmumą josios Vandutė netikėtai atsiliepė suapvalėjusiom raidėm, gal net kiek kietesniu plunksnos spustelėjimu raidės pradžioj, tai ir vėl ėmės pasakėlių Liudvika, šįsyk ji paseks pačią gražiausią pasaką apie mėnulio nuotaką, kurios pareiga buvo laistyti rožių lauką, tikra nelaimėlė buvo toji jaunoji, dirbti privalėjo dieną, kai smarkioji saulė gviešės sudžiovinti jos rožes į šieną, naktį rožės užmigdavo kaip ir jaunoji laistytoja, perdien nusiplūkus, mėnulio patekėjimo ji nė nesulaukdavo, o kai nubusdavo, šio dangaus skliaute vėlgi negalėdavo rasti, taip greit Liudvika rašė žodžius, o linksmesnės pabaigos niekaip negalėjo rasti, tai ir paprašė Vandutės pabaigą sugalvoti pačiai, dar pastebėjo, kad visos nuotakos išradingos, ypač tos, kurios ryžtasi tekėt už mėnulio, bet duktė teatrašė: gal ir gerai, ir tiek tame susitaikyme buvo užslėptos širdperšos, kad Liudvika, nusilenkusi išsapnuotai guobai, ėmė krautis daiktus, dabar tai jau tikrai važiuos ji pas dukterį, sapnų guobą pasodins jai po langu, telaukia skėteliais prisidengusių miego vaikelių, kuriuos ji ir čia, šiame kaime, skuba lankyti, neišsiduodama, kad jie jai labiausiai ir rūpi, visi juk ir taip žino, kad vaikams ir lipdome šį pasaulį, kaip mokam, bet ji negalėtų ilgai be viltį įžiebiančio čiauškesio, kurio su pasimėgavimu ir klausosi, ak, žinoma, klausosi ir tų močiučių dainų, tokių senų, kad sunkiasi, rodos, iš po žemių, tiek žvyro, smilčių ir klinčių tuose žodžiuose, tiek trupėjimo ir nežemiškos šviesos, kad skuba nusibraukti ištryškusią ašarą, sodina prie savęs Juzuką kokį ar mažytę Adelę ir liepia dainuoti, sykiu, sako, turime leistis grįžimo kelionėn, visus paskutinįsyk apibėga, visus išbučiuoja, išglėbesčiuoja, apdalija keptais obuoliais, visos kelionės, sako ji, iš tikrųjų yra grįžimo kelionės, tik dabar, kildama Jalton, suprato tai, nors ir anąsyk, kuomet su vaikų pulku Mintaujon išsiruošė, jau žinojo, kad grįžta į tą žemę po savo kojom, kuri neišplauks, neišsprūs, išties ramu jai, lyg grįžtant namo, tik audros kaukia ir taikos tą ramybę suplėšyt, šito audrų rašto nevalia skaityti, ji žino, jei tik įsileisi audros šniokštimą ir švilpesį į paprastą liaudies dainą, kurią niūniuoji kaip maldą, uždaužiančią nerimą, šniokštimo nesuvaldysim, ji žino, baisu tik, kad apaks anas žmogelis, vagis tas, nugvelbęs ryšelį su žodžių pynėm, vaizdeliai, dramos, apsakymai, žinia, ne jų ieškojo, lašinių, pinigų gal, tamsos alkanas, ak, apaks, išvarvės jam žodžio šviesa per vyzdžius, ir jau niekas neužkalbės, neatkalbės, neįkalbės jo į žodį, neįrašys jo į žodžio saule paženklintą tarpą, Liudvika žino, jis iš tų, kurie gyvenimą laiko mokslu, gyvenimą, sako jie, turi išmokti kaip pamoką, bet namų darbų jie neatlieka, vis tikisi nusirašyti, ima ir vagia gyvenimo santaupas, sankaupas – viskas po žodžiais tarytum uogienė, kurios indelį gali atsidaryti žiemą ir vėpūtinių apsupty uostyti vasarą irgi saulę ir pačiu liežuvio galiuku, pačiu krašteliu lyžtelti žudančios šviesos, šaltos ir bejausmės, nes, žmogau, jeigu svetimo žodžio savim nepatikrinsi, užmuš tave kasdienybė, į kurią telpa net vaiko mirtis, o Laikas, pasipuošęs juokinga šventės karaliaus kepuraite, panyra nebūtin, giedodamas ar aš tau, sese, nesakiau, bet ji, Liudvika, vis tiek juoksis, tikrai neverks, kad rankraščiai dingo, juk tam, sakys, ir buvo rašyti, kad žmogus juos surastų, žmogus, tegu vagis, gyvena greičiausiai kokiuose šilkiniuose miškuose, kokioje sukiužusioje trobikėje, kur žmona kursto židinį, bet ugnies vis negana, tai ji, sena žiežula, išveja jį į žmones, sakydama, eik ir parnešk šilumos, o čia tas lagaminas, saikingai apspuręs, Mintaujoj gyvenęs ant spintos ir šiaip prisižmonėjęs, lašiniu kvepiantis ir pienu, akimirką gal žmogeliui pasirodo, kad tai jo veršis, kurį vaikystėje šerdavo duonos kriaukšlelėm iš delno, šio linijos, visi likimo planai ir brėžiniai nuo gyvulio bučinių, matyt, bus susiviję į keistą mazgą, ėmusį ir panižusį kažin ko, tai užnėrė lagaminui ant kaklo virvelę ir nusivedė kartoninį veršį, pilną lašinių ir žodžių šviesos, ir netgi jeigu tie vargdieniai nemoka skaityti, jeigu prakurams sumetė jos raštus į ugnies koserę, jai vis viena derėtų pulti prieš dievą ant kelių ir dėkoti, kad jos daugelį metų kaupta, lietum, vėju įvilkta dovana pagaliau priimta, nesgi dovanojant nedera klausti, kaip tu, žmogau, dovana pasinaudosi, ir kai Vanda, jos duktė, įsitveria šios netekties kaip atsvaros, – dabar ji kabinasi į kiekvieną nesėkmę ir į kiekvieną neteisybę, nors nesitiki anų ištaisyti, netgi nebando, o apie pateisinimą negalėtų būti nė menkiausios kalbos, netgi užuominos, – Liudvika įsistebeilija į paukštį, matė tokį ir Lietuvoj, plunksnelės pilkai rudos, o ir raštų, taškelių kablelių ar tik jų užuominų atspalviai prigesinti, akimirką Liudvikai pasirodo, kad girdi plakant to paukščio širdį, štai paukštytis pilkai rožiniu snapeliu ir aštriabriaunių nagelių dantiraščiu sušvytruoja vaiskiame, pernelyg sodriai nutepliotame danguj, bet Liudvika dar aiškiau girdi, paukščio širdis plaka kantrybę, tatai jo laiškas, svarbiausia žinia, kad net lūšiai surijus paukštyčius, o širdžiai akmeniu žemėn nukritus lieka kantrybės plakimas, plazdantis gyva giesme danguje, tuomet ji pasisukus į Vandą ir tarus: tik įsiklausyki, kaip gaudžia, o toji išsigandus, kad motinai netektys protą atėmusios, jai vis atrodo, kad sėdi priešais savo žmogų, priešais dūšytį, įsiklauso Liudvika ir vėl išgirsta jo širdį, nesgi nebūna taip, kad tik vieną sykį gali savo žmogaus plakančią širdį girdėti, tik tas dviejų širdžių susiplakimas, kurį pačioje jų pažinties pradžioje taip aiškiai girdėjo, dabar Liudvika supranta, buvo Likimo jai mestas kaip masalas, kaip gyvenimo spąstai jos vienatvei, kuri jau buvo sudėjusi kiaušinėlius į žydinčius jos jaunystės sodus, keista, beje, kalbėti apie vienatvę, kai visko aplink šitaip daug, kai, rodės, motinos ir tėvo meilė net netelpa viename kambary, visi tie perplakimai, tos viltys, štai ir dabar Liudvikai pasivaidena, kad tuose šiaurės toliuos josios Stanislovėlio širdis sustojo, o jis ir toliau kaip niekur nieko šaukšteliu taikosi pakabinti kiaušinio aliuminio ar dar kaži kokio balų metalo lydinio šaukšteliu, nuvalgytas jis iki pusės, galo jau kaip ir nėra, rodytųsi, kad ten, tremtyje, jos Stanislovėlis tik valgęs ir valgęs, gal taip ir buvę, sapnuodamas tai jau tikrai pilnu šaukštu košę kabinęs, o toji košė su spirgais ir su rūgusiu pienu, ir šaukštas, matyt, sapnuodavęs ir dildavęs per sapnus, jis, jos Stanislovėlis, ir dabar kažkoks apsisapnavęs, vokai sunkūs, ir dvi menkos traiškanos suslydusios į pat akių kampučius, anksčiau jos žmogus tikrai nebūt sau leidęs tokio nevalyvumo, jo auliniai batai, net iš tolimiausių knygnešinių žygių sugrįžę, blizgėdavo, tarytum jis būt kur tyčia sustojęs ir šveitęs, šveitęs apavą, įstabioji, prie liemens tarytum priaugusi jo sermėga su kailinėmis juostelėmis puoštais rankovių atvartais, rodės, auga drauge su šeimininku, ir išties jos Didžiulis kassyk jai atrodydavęs vis didesnis, pakaklinė skarelė švietė vis aiškesnėmis spalvomis, o skrybėlė, nuvelta linksmų plaučių keliaujančio meistro, į viršų kiek platėjanti, tarsi gerai iškepęs duonos kepaliukas su gan plačiais atskrabtais, visa, rodės, alsuoja, auga drauge su juo, su jo pasiryžimu dirbti Tėvynės labui, ir atrodęs jis jai anuomet tarytumei koks didvyris iš pasakos, per miškus žengiantis tarytum per rūtas, sutūpusias prie smėlio takelio, ogi dabar užsimerkus ji mato, jis sučepsi lūpom, ilgai nesiryžta paragauti kiaušinio, paskui įsideda truputį burnon, lūpos susiraukia, apglėbdamos šaukštuko galą, ilgai čiaupstosi, galų gale jis nuryja, paskui pakelia į ją, priartėjusią per tolius toliausius, skaudžiai pilkas akis, kiaušinio trynys, sako, yra mirties skonio, beje, jis tik pakartojo mažosios Vandutės žodžius, sudygusius jos sąmonėj vieną sapno dieną, tokią skaudžiai vaiskią ir tyrą, kad baisu buvo kiek greitėliau net ranką pajudinti, todėl ji ir sukosi apie viryklę tarsi apsisapnavusi, ne, ne, kasdienybė su savo perdėm nugludintais kampais, pernelyg išgrynintom, išvalytom, apvaldytom formom tądien buvo ryškesnė už tikrovę, į kurią, žiūrėk, ima ir pribyra netikėtų pokalbių nuotrupų, ima ir sužvilga kokia balse užslėpta šukė ar koks margaplunksnis paukštis įskrenda į tavo dieną kaip koks nepažįstamo, bet tau artimo žmogaus laiškas, bet tądien nebuvo jokių laiškų, kasdienybė puikavosi tobulu, iki matinio paviršiaus nublizgintu paviršiumi, todėl tie žodžiai apie mirties skonio kiaušinio trynį kaip kokie žirniai ar tobulai nugludinti stiklo karoliukai pažiro ant stalo, nuo kurio ji jau nebeturėjo jėgų mirties sėklų nubraukti, o ir kaip tu jas nušluosi, kuo nuvalysi, jei kibios galūnės jau suleido šaknis, išeižėjo stalą ir dažytas grindų lentas, dažai sušokę į nuoplaišų žievę, lupki nelupęs, gremžki negremžęs, kiaušinio skonio nepakeisi, bet jį galima užkalbėti, tai Liudvika ir vėl ima sekti pasaką, šįsyk apie ežį, niekaip neįstengusį ant spyglių užverti kiaušinio, Vandutei tos pasakėlės pasekti, deja, jau nespėjo, tai dabar, grįždama į ten, kur dar niekad nebuvo, papasakos visiems, sugrįžusiems dar toliau, kiaušinis, žinia, ne obuolys, neužsmigs, riedės ir riedės takučiu; žvaliai seka pasaką apie kiaušinio viduje slypintį pasaulį, daug, oi, daug toje kiaušinio dėželėje palinkėjimų ir sapnų, oi, daug ten visokių, visa taip šviežia, neišeikvota, kad, žino ji, klauso Stanislovas ištempęs ausis, trepsi sunkiomis kojomis po stalu, rodytųs, bėga paskui būsimų pajautų, sapnų ir skrydžių gniutulėlį, apvilktą kietu luobu, nėra jame nei durelių, nei langelių, tik balta kerinti glotnuma, paskui kurią gali skristi ar trepenti net sukaitęs iš greitumo, bet štai žolynėlis, išdygęs takelio vidury, sustabdo kiaušinį, ak, kaip norėtų jis apsimesti paukšte, besimeldžiančia motina, kuriai priklauso visas sparnų dangus, dailiai suklostytas ir sulankstytas, ir visa, o, visa: mostai, plunksnų įžūlus margumas, vėjų ataudai – telpa dabar jau jo delnuose, ji žino, svajoja Stanislovas, supa ir supa kiaušinį tarp delnų, abejodamas, ar įstengtų išmaitint paukščiukėlį, juk jo gyvenimas šitaip sujauktas, norėtų padėti, tik ir pasakos turi savus dėsnius, neleidžia, ūmai ima ir susuka galvą, susvaigina, gal kalti lėkštėj išrašyti ornamentai, gal griaučių narve sukirbusios galimybės, nuo kurių žmonės sąmoningai linkę atsitverti kasdienybės rutina, milijonais smulkių darbelių, naudojamų vietoj plūdurų, apaugusių nuo nepažintų gelmių tamsa, talpinančia begalybę iš pirmo žvilgsnio keistų pavidalų bei atstumtų pajautų, siekiančių ne tik patraukti, bet ir užvaldyti, nesgi jas visas skausmingai maga pažinti, juk taip ir turėtų būti, žmogui nederėtų laikytis įsitvėrus įpročių šiaudo, gal ir išlaikančio verpetuojančio gyvenimo paviršiuj, bet skandinančio, niekais paverčiančio dieviškąją dovaną – pažinimo troškulį, dabar ji, Liudvika, žino, kada nors pasilenks virš žilos dūšyčio galvos ir sušnabždės: niekada nebijok būti ežiuku, perinčiu vištos ar gulbės kiaušinį, o gal tik akmenį, iš kurio, žinia, sparnuotas padaras išsiristi negali, bet…