Kai laiko lempa ima nesutramdomai mirksėti

Dešimt litų ir penkiasdešimt centų. Prekės kodas 1857.

Juditos Vaičiūnaitės knyga „Skersgatvių šešėliais aš ateisiu“. Pirkau 2002-aisiais.

Šiandien, 2015-ųjų vasario 3 dieną, 18 valandų 30 minučių visai atsitiktinai ištraukiau šią knygą iš lentynos. Pirma mintis buvo: dešimt litų – kaip pigiai pasaulis įvertina mūsų gyvenimą.

Čia labai švelniai sakau ir netgi meluoju, nes pirma mintis buvo gerokai aštresnė. Net šiek tiek sušvelninta, ji atrodytų maždaug taip: kodėl jūs, kurvos, šitaip menkai vertinat mūsų gyvenimus. Nežinau, kas čia yra tie „jūs“. Veikiausiai aš pats, 2002-aisiais už varganus dešimt litų ir penkiasdešimt centų nusipirkęs knygą su žmogaus viso gyvenimo svajonėmis ir lūkesčiais, gražiomis asmeninio archyvo nuotraukomis, kaži kokiomis paslaptimis, kurios atsiveria knygoje viešai ir visiems laikams.

Po pirmos minties atėjo antra mintis. Ji buvo dar aštresnė. Netgi ne mintis, greičiau kaži kokiu grynuoju pavidalu apsireiškusi emocija – juoduma. Tokia juoduma kaip sutemusioje vasario gatvėje, kurioje pro pajuodusį ūką blausiai mirksi ir spengia gatvės nepajėgiantys apšviesti žibintai. Kažkas labai tolima – už to spengimo, už visų žibintų, šaligatvių, vaiduokliškų belapių medžių – kai nėra laiko, kai laikas mirguliuoja tarsi kokia senovinė fotografijos juostelė arba sugedusi stalinė lempa „Metų“ redakcijoje 1998-aisiais, vieną vasario vakarą maždaug 18 valandų 30 minučių.

Ar gali būti toks sutapimas? Vasaris, 1998-ieji, „Metų“ redakcija, 18 valandų ir 30 minučių ir dabar – vasaris, 2015-ieji, mano knygų lentyna, 18 valandų ir 30 minučių. Judita Vaičiūnaitė ten, į septyniolikos metų sutemas nuskendusioje properšoje iš mano gyvenimo, ir Judita Vaičiūnaitė čia, tamsų vakarą po septyniolikos metų – man į rankas kaži kaip netikėtai „įšokusioje“ knygoje iš lentynos. Mėginu atsiminti ir šypsodamasis suprantu, kad paros laikas tikrai beveik tas pats, nes J. Vaičiūnaitė tada (vėluodama atnešti pažadėtąją knygos recenziją į naująjį „Metų“ numerį) taip ir pasakė: ateisiu maždaug pusę septynių, kai Rašytojų sąjungos salėje į pabaigą eis renginys, – kad įėjimo durys dar būtų neužrakintos.

Tie, kam teko „Metų“ redakcijoje žiemą būti iki maždaug pusės septynių vakaro, tikrai supras, kad šis laikas yra labai vėlus. Ypač kai esi vienas, išsijungęs visas šviesas ir pasilikęs įjungtą tik stalinę lempą, kuri atėjus J. Vaičiūnaitei ėmė mirksėti. Ir vis mirksėjo, mirksėjo. O nuo to mirksėjimo vėlus žiemos vakaras jau ėmė rodytis net nebe vakaras, o kaži kokia belaikė, kaži kokie laiko karpiniai, iš 1998-ųjų vedantys keliasdešimt metų atgal į poetės jaunystę (į diskoteką, kaip ji pati tada juokavo) arba keliolika metų pirmyn, pavyzdžiui, į 2015-ųjų vasario trečią, kai poetės ir mano gyvenimo keliai ėmė kaži kaip netikėtai ir vėl susitiko. Gyvenimo keliai. Gyvenimo ir mirties. Ir viso to, kas yra nemirtinga.

Taigi antroji, ta dar aštresnė mintis, ta juoda ir alkana emocija pamažu lyg laiką trupinantis grąžtelis gręžėsi į mano sąmonę virsdama kaži kokiu iš proto vedančiu pajautimu, kad šiandien, 2015-ųjų vasario 3 dieną, 18 valandų 30 minučių, esu perkeliamas į naują santykį su J. Vaičiūnaite ir jos kūryba, kad nebėra septyniolikos metų tarpo tarp to vakaro „Metų“ redakcijoje ir šiandienos, kad apskritai nėra jokių tarpų, jokių redakcijų, lentynų su poezijos knygomis, nėra nei laiko, nei erdvės. Vienu metu – čia ir dabar – laiko nepasiekiama yra J. Vaičiūnaitė – mergaitė su kaspinėliu nuotraukoje iš 1940-ųjų ir iš 1945-ųjų (beje, abiem atvejais labai panaši į mano mamą iš dar mano močiutės dėlioto nuotraukų albumo, tik tokio pat amžiaus mano mamos nuotraukos ne iš 1940-ųjų ir 1945-ųjų, o atitinkamai keturiolika metų vėlesnio laiko) ir 1971-aisiais pievoje sėdinti J. Vaičiūnaitė – moteris, su kuria tuo metu vis dar bendraudavo tame pačiame kurse maždaug 1956–1959 metais su poete studijavusi būsima mano lietuvių kalbos mokytoja Laima Surgailytė-Plūkienė. Ir tuo pat metu yra J. Vaičiūnaitė iš nuotraukos 1997-aisiais, besišypsanti, stovinti antrame aukšte – prie įėjimo į Rašytojų sąjungos sekretoriatą, ir taip pat iš 1998-ųjų vasario „Metų“, ir, žinoma, iš 2015-ųjų vasario, iš šiandien. Yra didžiulė sniego gniūžtė. Gniūžtės. Rituojančios nuo dangaus iki žemės, nuo laiko iki amžinybės, nuo vieno žmogaus gyvenimo iki kito. Yra gniūžtės, griaunančios visas lentynas, redakcijas, visokius varganus dešimt litų ir penkiasdešimt centų, visokius prekių kodus, užrašus gimimo ir mirties liudijimuose. Yra vardai ir pavardės, datos ir skaičiai, baimės ir lūkesčiai, pradžia ir pabaiga, ir amžinybė, ir viskas yra susukta į didžiulį gniutulą: pakeli akis ir matai baltom lavinom į tave atriedančias amžinybės sniego gniūžtes, tokias galingas, tokias – – kad laiko lempa ima nesutramdomai mirksėti, į anapus byra tavo gyvenimo ir tavo laiko karpiniai ir tu žengi iš karto abiejose pusėse – – visose pusėse, kiek tik jų yra:

 

2000-ųjų gruodis (tada dirbau savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje), su keletu bendradarbių esame viename Dzūkijos miestelyje. Redakcijos darbuotojų ir skaitytojų susitikimas. Eilėraščių skaitymas kultūros namų salėje, diskusijos prie apskrito stalo, vaišės prie taip pat apskrito, bet šiek tiek mažesnio stalo. Kaip savaitraščio vyriausiasis redaktorius buvau pasodintas garbingoje vietoje – tarp Jono Strielkūno ir Jono Liniausko. Ant stalo tarp įvairių patiekalų – ir buteliai su užklijuotomis žaliomis etiketėmis, ant kurių užrašyta: samanė. Aš tarp labai rimtų vyrų ir dar labai jaunas. Tiesą sakant – ne mano jėgoms tai, kas yra jų jėgoms: čia kalbu ne tik apie samanę. Truputį bijau, bet stengiuosi būti stiprus. Laikas eina. Prie stalo sėdintys žmonės vis labiau šurmuliuoja. O juodai nakčiai nusileidus į 2000-ųjų gruodžio pasaulį (dabar man, žinoma, atrodo, kad tai galėjo būti apie 18 valandų ir 30 minučių) iš už stalo atsistoja J. Strielkūnas, toks nedidukas, stovi ir tyli, iš kišenės išsitraukia suglamžytą popierėlį, kantriai laukia, kol prie stalo visi nutils, ir ima skaityti:

To neturi jauni: atminimo, kuris tartum krislas,

Tartum švytintis, geliantis krislas aky,

Kai vidurnakčio lempa teapšviečia tik mėlynas gyslas

Tavo rankų, kai, jom pasirėmęs, verki.

J. Strielkūnui skaitant eilėraštį prie stalo stoja mirtina tyla. Tokia tyla, kad klausančiųjų sąmonės plyšta į gabalus, trūkinėja laikas, įtampa vis auga – su kiekvienu skiemeniu, žodžiu. Klausantieji panyra kone į isteriją, nes vos tik šitoje aklinoje tyloje sudreba poeto balsas, pasigirsta nosinių (o gal sielų) šlamėjimas, kitokie šnarpščiančių, sugraudintų žmonių garsai. Eilėraštis ilgas. Atrodo, kad jį skaito ne J. Strielkūnas, atrodo, kad čia visai ne eilėraštis – kažkas iš kiekvieno mūsų (ypač vyresniųjų) atminties: iš seno, į nebūtį nugrimzdusio mėlyno pavasario dangaus, iš sunešiotų, suplyšusių drabužių, kurie tarsi medžių lapai atšlamėjo ir krito iš mūsų gyvenimų, kažkas iš artimųjų šermenų, netekčių, laiko, mus, tarsi kokius rugius, kuliančio savo negailestingų dienų spragilais, – dienų, metų, dešimtmečių, kurie šią akimirką sugrįžta iš praeities, iš nebūties ir atsiveria tiesiai prieš mūsų sąmones, išsivaduodami iš bet kokio laikinumo ir laikiškumo –

Tada galbūt pirmą kartą savo gyvenime taip aiškiai jaučiau, kas yra poezija, kokia ji turėtų būti. Važiuodami į Vilnių dar turėjome butelį su žalia etikete. J. Strielkūnas sėdėjo ir verkė, vis kartodamas: aš tai ir išgeriu, ir parūkau, suprantu, kad man šitas prakeiktas vėžys, bet kodėl Juditai. Kodėl Juditai, kodėl? Tai buvo jau ne tik klausimas. Tai buvo riksmas į juodą gruodžio naktį.

Kai sugrįžę į Vilnių J. Strielkūną paleidome netoli jo namų ir jis ėjo per juodą, ūkiančiais žibintais šiek tiek apšviestą naktį, ėjo kažkaip truputį pasišokčiodamas, kartkartėmis sumojuodamas (suplasnodamas) savo trumpomis rankomis, mano sąmonėje ėmė vertis kaži kokie metafiziniai vaizdai: rodės, matau, kaip atrodo mirtis, rodėsi, kad J. Strielkūnas žengia į juodą bedugnę – tarsi koks į poliarinės nakties peizažą pakliuvęs vieversys mojuoja rankų sparnais, bet negali pakilti, tolsta nuo manęs ir J. Liniausko kažkur į nebūtį, į laiko rūką. Dieve, kaip buvo didinga ir baisu.

Žmona pasakojo, kad grįžęs naktį ir aš verkiau, ir vis kartojau, kad tuoj mirs J. Vaičiūnaitė. Ji mirė 2001-ųjų vasario 11 dieną, sekmadienį. Ši diena tapo svarbi ir man: pirmadienį jau nebegrįžau į redakciją, buvau atleistas iš „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Daugiau niekada (bent jau iki šiandien – 2015-ųjų vasario) nedirbau kultūrinėje spaudoje.

 

Kai Kornelijus Platelis, tuometinis leidyklos „Vaga“ vadovas, pasiūlė išleisti mano pirmąją knygelę „Vietovė. Šiaurė“, Judita Vaičiūnaitė ir Onė Baliukonė sutiko parašyti rekomendacijas Kultūros ministerijai, kad ši skirtų finansavimą knygos leidybai.

Praėjo daug metų ir pamiršau, kas rašė mano pirmosios knygos rekomendacijas. Niekaip negalėjau prisiminti. Bet vienas įvykis man tai priminė. Dabar nepasakysiu tiksliai, bet maždaug apie 2010-uosius į Rašytojų sąjungos narių suvažiavimą, supainiojęs laiką, atėjau gal pusantros valandos anksčiau, negu reikėjo. Pasisveikinęs su Deimante ir Janina ir sužinojęs, kad atėjau labai anksti, nusprendžiau niekur neiti: atsisėdau į minkštą kėdę prie staliuko, esančio netoli įėjimo į Rašytojų sąjungos patalpas (įėjus – iškart kairėje) – beveik tiesiai priešais plačius ir gražius, į antrą aukštą vedančius laiptus. Buvo tylu ir ramu. Ilgai sėdėjau vienas pats sau, po kurio laiko ėmė rinktis ir kiti suvažiavimo dalyviai. Gali būti, kad trumpam užsnūdau, o kai nubudau (bent jau man atrodė, kad nubudau), aplink šurmuliavo daugybė rašytojų, vis dar sėdėjau ant kėdės prie įėjimo, su visais sveikinausi, ir staiga matau, kaip iš antro aukšto žemyn susikibusios už parankių leidžiasi J. Vaičiūnaitė ir O. Baliukonė, jau tuoj turėtų prieiti prie manęs, laukiu jų, rengiuosi pasisveikinti. Ir pasisveikinu… su netikėtai iš rūkų išlindusia profesore Viktorija Daujotyte. Sakau: oi, žinokit, ką tik mačiau nuo laiptų nulipančias J. Vaičiūnaitę ir O. Baliukonę. Gali būti, kad ir iš tikrųjų matei, Gintarai, nusišypsojo profesorė.

Kiek kitaip buvo 2002-ųjų gruodį. Kai rašytojų suvažiavimas vyko Mokslų akademijoje. Rūsyje kavinėje pakliuvau į keistą kompaniją. Vytautas Petkevičius kalbėjo baisiausias šlykštynes apie moteris (tiesą sakant, tokio nepraustaburniškumo negirdėjau net kalėjime). Mėginau jį kaip nors sustabdyti, bet į mano neagresyvius mėginimus jis nekreipė dėmesio, tiksliau, gal kreipė, tik atvirkščiai, negu norėjau: jo kalbos darėsi vis bjauresnės. Tada dar buvau labai jaunas ir dar nebuvau gyvenimo išmokytas, kad labai geras būdas sustabdyti bjaurias kalbas yra išmušti porą dantų. Dantisto metodas. Jis puikiai veikia įvairiose situacijose. Laimei, Liudvikas Jakimavičius jau buvo daug geriau už mane pažinęs gyvenimą. Jis priėjo prie V. Petkevičiaus ir nenuleisdamas savo žvilgsnio nuo šio akių pasakė: žinai ką, Vycka, bl…t, duok man į snukį. Buvo aišku, kas bus, jeigu „Vycka“ vožtels Liudvikui. „Vyckos“ „vyriškumas“ kaipmat išgaravo. Jis ne tik nedavė į snukį, bet netgi visiškai nurimo, nutilo. Kompanija išsiskirstė.

Buvau susinervinęs, nusprendžiau suvažiavime nebedalyvauti – eiti lauk. Tarpduryje, iš Mokslų akademijos žengdamas į Gedimino prospektą, sutikau Jurgą Ivanauskaitę. Iš pradžių netgi ne ją: pamačiau dideles, gražias moters akis, nežinojau, kieno jos, bet, matyt, keistai (ilgai?) į jas žiūrėjau, nes ta moteris, kuriai priklausė didelės, gražios, plačiai atmerktos akys, pasakė man: gal pasivaikščiokim. Mes iki tol nebuvom pažįstami. Žinoma, aš ją iš matymo ir iš kūrybos (jeigu taip galima sakyti) pažinojau, bet bendrauti nebuvo tekę. Ėjome Gedimino prospektu ir šypsojomės. Kur ėjai, paklausė ji. Niekur, atsakiau, tiesiog turiu alergiją rašytojams ir negaliu išbūti, kai jų čia tiek daug. Ji nusijuokė. O aš turiu alergiją knygoms ir negaliu skaityti tiek, kiek noriu, pasakė. Gruodis buvo šaltas, pūtė žvarbus vėjas. Gal einam į kokią kavinę, išgersime arbatos, pasiūlė ji. Mes nuėjome. Neprisimenu, į kokią kavinę, bet prisimenu, kad ten buvo dideli langai, ji sėdėjo ryškiai apšviesta lempų prie tų didelių langų, mes gėrėme karštą arbatą, prisimenu, kad ilgai žiūrėjau į jos akis, o ji juokėsi. Tada dar nežinojau, kad po penkerių metų ši jauna moteris mirs. Kad po šešerių metų man su savo motina reikės pereiti tas pačias ligonines, per kurias eis ši jauna moteris, kad man reikės pakliūti į kalėjimą, kur bus daug vyckų, ir aš išmoksiu gerokai griežtesnių žmogaus sutramdymo būdų negu dantisto metodas, kad išeisiu iš ten, parašysiu knygą apie ten buvimo patirtis ir už tą knygą būsiu apdovanotas Jurgos Ivanauskaitės premija. Šiandien jau žinau, ką mačiau gražiose, besišypsančiose, bet drauge ir liūdnose rašytojos akyse. Šiandien dažnai žinau, ką matau įvairių žmonių akyse. Ir man yra baisu šito žinojimo.

 

Buvau gal penkerių. Gyvenome Druskininkuose, K. Dineikos g. 9 – didelio triaukščio medinio namo palėpėje. Ten buvo mūsų virtuvė, kambarys, balkonas, koridorius, dar toks nedidelis tamsus sandėliukas. Kartais mus aplankydavo tėvų bendradarbiai. Būdavo balius. Vieną vėlų vakarą, gal net jau ir naktį, kai vyko toks balius ir visi suaugusieji iš kambario išėjo į virtuvę, kad aš, mažas vaikas, galėčiau ramiai miegoti, tėtė liko su manimi, iki užmigsiu. Tikriausiai prašiau jo, kad pabūtų su manimi, nes iki šiol prisimenu, kaip jis man tada pasakė: matai, Gintarai, kaip gerai, – kol esi mažas, nori, kad tėvai būtų su tavimi, o kai užaugsi ir mes pasensime, norėsi, kad netrukdytume tau gyventi savo gyvenimo, mes nebūsime tau reikalingi. Kodėl, – niekaip negalėjau suprasti ir patikėti. Mes būsime seni ir negražūs, aiškino tėtė. Ir man buvo labai baisu dėl to laiko, kuris kažkada turi ateiti, ir kad tada aš norėsiu, kad tėvai nebūtų su manimi, kad netrukdytų man gyventi.

Man pasisekė, kad turėjau (ir turiu) ramaus būdo, rūpestingą tėtį. Kai mes gyvenome tame mediniame name, tai reikėdavo labai toli eiti į tualetą. Reikėdavo nusileisti laiptais į antrą aukštą, pereiti ilgą tamsų koridorių (vakarais ir naktį namas būdavo visiškai tuščias, dieną pirmame ir antrame aukštuose dirbdavo gydytojai ir būdavo daug poilsiautojų). Bijodavau vienas eiti į tualetą. Mane palydėdavo tėtis arba mama, o nakčiai prie lovos padėdavo naktinį puoduką. Vieną tokį vėlų tamsų vakarą tėtis nuėjo į antrą aukštą į tualetą, o aš slapčia nusekiau paskui jį. Tūnojau pasislėpęs už durų, kol jis plovė mano naktipuodį, paskui, kai jau ėjo atgal, staiga šokau jam iš už nugaros rėkdamas, kiek tik turėjau jėgų. Iki šiol prisimenu, kaip tėtė ėmė kažkaip keistai šokčioti ant vienos kojos. Tokio vaizdo dar nebuvau matęs. Supratau, kad įvyko kažkas baisaus ir man bus labai blogai. Jis atsisuko į mane tikrai labai supykęs, bet netikėtai ramiu balsu pasakė: neduodu tau per užpakalį tik todėl, kad labai tave myliu. Nuo to karto daugiau niekada neabejojau, kad jis tikrai mane myli.

Ir vis dėlto kažkada, tikriausiai dar kūdikystėje, esu patyręs kaži kokią didelę traumą, kiek galiu prisiminti – nuo kokių dvejų metų mane vis imdavo baimė, kad žmonės, esantys su manimi, numirs, ir liksiu vienui vienas, mažas vaikas svetimame pasaulyje. Ši baimė imdavo netgi būnant su tėčiu. Jos nebuvo tik kai šalia būdavo mama. Ir dar reikia pripažinti, kad šios baimės nebūdavo, kai likdavau su Jolanta.

Jolanta tada buvo kokios devintos ar dešimtos klasės moksleivė. Ji augo vaikų globos namuose, o vasarą atvažiuodavo gyventi į Sakniavą, kur ir aš praleisdavau keletą savaičių. Mane palikdavo Jolantos globoje ir aš su ja jausdavausi saugus tarsi su tikra savo motina. Kaime ji mokėdavo daryti visus darbus: ir gyvulius pašerti, ir karvę pamelžti, ir nuo priekabiaujančių kaimiečių vyrų apsiginti – kaip duodavo kibirais per galvą, tai tie net cypdami nuo jos lėkdavo. Ot Jolanta, sakydavo jie, viską moka, tai gera gaspadinė būtų. Šalia Jolantos jausdavausi visiškai saugus. Visą gyvenimą praleidusi tarp daugybės vaikų, ji puikiai suprato visas mano baimes ir nerimus. Net ir būdama suaugusi (bent jau man tada tokia ji atrodė) vis dar svajodavo turėti tėvus. Sakydavo: kaip tau, Gintarai, gerai, kad turi tėtį ir mamą. Kartais, likusi viena, ji dainuodavo labai liūdną dainą, mane, vaiką, gąsdinusią labiau negu visokios siaubo istorijos. Tos dainos vieną posmą prisimenu iki šiol:

Vėjas šiaurys tyliai budina liepą

Prie mažo namelio, kuris stovi miške,

Mažas berniukas tyliai budina mamą,

O ji guli karste.

Kai 2008-aisiais mirė mano mama, stovėdamas prie jos karsto prisiminiau šią dainą. Tik dainos žodžiai manęs jau nebegąsdino, tiesą sakant, netgi privertė nusišypsoti.

 

1993-iųjų birželį, laikydamas stojamąjį egzaminą į Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studijas, išsitraukiau bilietą, kuriame buvo reikalaujama papasakoti apie Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno, Sigito Gedos ir Juditos Vaičiūnaitės kūrybą. Daugiausia papasakoti galėjau apie S. Gedos kūrybą, ir mane egzaminavusi profesorė Viktorija Daujotytė leido taip daryti: kalbėti apie S. Gedos kūrybą, o apie kitų poetų kūrybą pasakyti tik keletą sakinių. Laikydamas egzaminą net nenutuokiau, kad M. Martinaitis vėliau taps mano dėstytoju ir poezijos mokytoju (pačia rimčiausia šio žodžio reikšme) Vilniaus universiteto „Literatų kalvėje“. Nežinojau, kad su J. Strielkūnu teks kartu dirbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Kad turėsiu daug progų bendrauti su S. Geda. Nežinojau, kad 1993-iųjų stojamasis egzaminas užsitęs iki 2015-ųjų vasario 3 dienos, kai netikėtai iš knygų lentynos į mano rankas „įšokusi“ J. Vaičiūnaitės poezijos knyga atvers jos poeziją taip, kad jau iš tikrųjų būsiu pasiruošęs laikyti egzaminą. Bandomąjį, stojamąjį egzaminą į mirusių poetų bendriją, į savo gyvenimą, kurio nemenka dalis su šių keturių poetų mirtimi persikėlė anapus.

Kodėl rašau šį tekstą? Ko noriu? Noriu pasakyti, kad esu gyvas. Noriu pasakyti, kad jie yra gyvi. Yra nemirtingi. Prieš keletą metų, birželį, minint 90-ąsias Vytauto Mačernio gimimo metines, su būriu poetų vaikščiojome po Šarnelę. Su mumis buvo ir M. Martinaitis. Buvo karšta diena, nešiau medinį suoliuką, ant kurio M. Martinaitis atsisėsdavo pailsėti, kai numatytose vietose sustodavom skaityti V. Mačernio vizijų. Tada nežinojau, kad gyvą M. Martinaitį matau paskutinį kartą ir kad nešu (nešėme pasikeisdami – tai vienas, tai kitas dalyvis) ne šiaip kokį suolelį, o įkapių suolelį. M. Martinaitis jį tikriausiai vadintų vėlių suoleliu. Gyvieji lieka gyventi. Mirusieji irgi lieka gyventi. Jau kurį laiką nebeskirstau į mirusius ir gyvuosius, į vakar ir rytoj. Aš vis dar sėdžiu gruodžio kavinėje, grožėdamasis ramiomis J. Ivanauskaitės akimis, labai aiškiai matau Rašytojų sąjungoje laiptais žemyn besileidžiančias, už parankių susikibusias J. Vaičiūnaitę ir O. Baliukonę, kalbuosi su į juodą gruodžio naktį išžengiančiu J. Strielkūnu. Vis daugėja žmonių, išžengusių anapus pasaulio – plečiančių mano pasaulio ir mano paties ribas. Vis didėja man už nugaros esantis pasaulis. Ir kai sakau „už nugaros“, tai noriu pasakyti, kad tereikia apsigręžti (kaip paprasta yra apsigręžti) ir visa, kas buvo už nugaros, iškyla tiesiai priešais akis. Laikas yra bejėgis: jis išnyksta greičiau, negu spėju ištarti žodį, negu spėju apsigręžti.

Apsigręžti? Ką reiškia šis žodis? Paklausiau ir ėmiau juoktis, nes prisiminiau 1994-ųjų sausį, kai profesoriui Albertui Rosinui, laikydamas latvių kalbos įskaitą, turėjau iš pradžių išversti į lietuvių kalbą, o paskui latviškai visomis laikų formomis išasmenuoti žodį „atgriezties“. Šį latvišką žodį tada išgirdau pirmą kartą (A. Rosinas mėgo per atsiskaitymus pareikalauti atlikti ką nors, ko mes dar nebuvome mokęsi) ir nežinojau, kad į lietuvių kalbą šis žodis verčiamas „grįžti“. 1994-aisiais jį išverčiau kaip „apsigręžti“ ir dar mėginau profesoriui paaiškinti, kad šis per daug iš manęs reikalauja, nes mes nesame mokęsi visų veiksmažodžio laikų formų asmenavimo.

A. Rosinas, nors ir šypsodamasis, labai griežtai – nesileisdamas į jokias diskusijas – tuomet pasakė: Bleizgy, nesiginčyk, pamatysi, kaip tau gyvenime dar prireiks šito žodžio.