Eilėraščiai

–

Costicos Ascintės nuotrauka

per greitai juda mašinos,

keistas jų garsas nebepaveja manęs, sėdinčio pievoje,

akys ten tėra nušienauta žolė,

prie kurios pririštos mano kojos,

žolė, vien žolė, žiūrint, kaip krinta

karoliukai iš penkto aukšto į žemę,

ir sunku yra pajudėt, išlipt iš savo galvos,

tam negyvenimo komposte,

tam videonuomos punkte,

tam duonos mašinų gyvenime,

tam degančių kojų pasaulyje,

tam, tam žuvų žuvelių akvariume,

tam, tam tam išdžiūvusios kūdros paviršiuje,

tam, tam tam tam

skamba būgnas iš tolimo kranto,

bet aš visai neklausau,

negirdžiu, kaip užsiplaka

 

 

 

–

gulėjau po grindimis

ir jau nebuvau taip lengvai pasiekiamas kaip kadaise,

dulkėmis užsidangstęs tarsi patalu slapsčiausi,

lentos kaskart įlinkdavo kam nors einant pro šalį,

vietoje balsų iki manęs atsirisdavo tik vieniši

patys paprasčiausi vorai, skystos jų gijos kuteno pėdas,

gyventojų daugėjo, vis daugiau rinkosi į gumulą gerklėje,

elektrinis drugelis švytravo virš įdubusių skruostų,

ir jau nebesiklausiau, nenorėjau klausytis,

kaip nudarda stogas žemyn, kaip suplėšomas stiklas,

durys išsimuša iš vyrių, nugraužiami pamatai,

iš kurių aš sapnuoju

 

 

 

–

bijau būti sniegas, bijau kristi į žemę,

trenktis, būti seniu besmegeniu,

bijau tavęs, bijau pomirtinio gyvenimo,

jei esu kiaulė, tada būti koldūnais,

būti dešra, būti klijais, laikančiais keturis metų laikus,

būti pigiai parduodamu mėšlu, noriu būti

brangiai parduodamu mėšlu,

nebevartojamas keiksmažodis,

laikas yra pinigai, tada šūdu geriau, bet bijau,

krenta raidės ir iš jų auga

grėsmė kažkuo būti, reikia būti, bet ne po mirties,

dabar reikia būti, ir geriau jau ne gyvuliu,

nes kitaip po visko keliausi į fabriką, į produktus,

nebijok, nebijok, nes ateis vasara, ateis vasara

ir aš ateisiu, ir tave pasiimsiu,

nupirksiu už 1,39 Lt, ištrauksiu iš šaldytuvo

ir kalbėsiuos, kol vėl pradėsi kalbėti,

kol pradėsim kalbėtis, kol praeis šis gyvenimas,

kraujas išmuš smegenis į paviršių,

gyvensim ilgai ir laimingai

kaip kokioje pasakoje apie princeses

su gražiomis dešrelėmis, kurios net ir nebūdamos gyvos

yra daugiau nei dešrelės lėkštėj

 

 

 

–

vietoje sniego

plaukuose spragsintys pelenai,

dėl šventos ramybės

uždegtos kelios žvakelės,

lydosi pirštai į svetimą delną,

bet burnos yra tvirtai užsiūtos,

jau nebesugrojama muzika,

sunku suprast daugiau nei

traškesį stulpų viršūnėse,

kiek anksčiau čia dar stovėjo

dubuo, pilnas varnų kranksėjimo,

ežero vandenio,

iš kurio akių nusiprausdavo

atklystančios vėlės,

alkstantys paukščiai atrodė

kaip ką tik atplyšę iš vainikėlių

ir užrašų, palydinčių

taip negarbingai įkastus laukti.

 

 

 

–

veidai apsitraukė dumblu, aplipo kriauklelėmis,

nebeatpažįstu,

nagai vis dar auga, nujaučiu, čia tik tam, kad galėtum apgint savo mėsą,

kai siela kils pilvu į paviršių, paliks, ką reikia palikti,

supūti, ir plaukai apsivys aplink kaklą, virs jūrų žolėm, H2O dalimi,

dar vienu dokumentiniu filmu per „History Channel“,

„Discovery Channel“,

apie gyvybes po vandeniu,

gražiuosius žmones, šokančius žemyn galva

per balkonų turėklus,

laužančius amžinybės Šengeno formas,

daiktų formas, kaukolių formas,

meilės formas,

ledo aptraukusio mieliausias pokalbių formas,

pirštus, kai durys užspaudžiamos

laiškams bandant sugrįžt atgal

į namus

 

 

–

žodžiai yra tuščiaviduriai kaminų dūmai,

paukščių iškamšos, tupinčios tavo šešėlyje,

 

tyli prikaltos šernų galvos, netekusios kūnų,

žadą praradusios, žinai, ir aš kartą buvau medžioklėje,

šaudė antis,

stebėjau, kaip krinta maži taškeliai į žemę,

visai nesvarbūs,

po to mes ėjom susikibę už rankų

ieškot per tą žemę, per pelkes, visokius brūzgynus,

sutežusį molį mindami, molį, pilną mažų kareivėlių galūnių,

nudegintų žiebtuvėlio liepsna dūšelių,

keistos pabaigos kvapas lipo prie nugarų,

pažliugusių batų įspaudai jau buvo ne mūsų,

vaidenosi, kad eina kiti,

lietaus ir grunto žmonės,

naujadarai, išbridę iš niekur ieškoti

plunksnų pagalvėms, kalboms ir miegui prailginti,

žolei praaugti medžių viršūnes,

ten, kur paukštis dar gyvas gieda giesmes,

kad nemirsim,

tik jau būsim visad nematomi.