JOLITA SKABLAUSKAITĖ

Begalinė mėnesiena

Jis stovėjo priešais urvą. Dangus atrodė it tamsus audeklas. Didžiulis Mėnulis artėjo į jį, išbrinkęs iš pykčio. Bernardas staiga tapo keistai tuščias. Urvo gilumoje sėdėjo silpna beglobė patvirkėlė ir, nesulaukdama jo, vartė akis, žiovavo.

Pikta pilnaties tyla. Trečioji Mėnulio fazė. Begalinė. Jis vėl galvojo apie ištuštėjusio miesto šiurpią ramybę; jį apglėbęs dabar laiko šis šaltas žiaurusis karalaitis. Ten Bernardas nebesugrįš; čionais pasislėpė su kekšiuke, ir gerai – daugiau žmonių neliko, tik juodu.

Mainosi ir mainosi šviesybė, tyliųjų demonų urve abu gyvena, ant sienų čia regi jų nupieštus nuostabiausius vaizdus, net paleistuvė jais žavisi, aikčioja, vartydama akis.

Valgo gyvates, sukapoję į gabalėlius, išsikepa ant ugnies ir… gyvačių kapotinis paskrudęs… skanumėlis. O jei dar – gyvačių galvų trauktinės. Tik iš kur spirito gauti? Nusidėjėlė apsilaižo savo storas lūpas.

Kažkas vis būbia priešais urvą, bet niekas nepasirodo. Iš vienatvės jie trinasi skruostais.

Prieš urvo angą įbedė baslį su pamauta laukinio ožio kaukole. Jį nudobė gal prieš savaitę su kuoka. Mėnulis skleidė tokius stiprius virpesius, kad Bernardą užvaldė beprotiškas noras žudyti. Buvo lengva, nes ožys visai nebijojo. Niekad nebuvo matęs žmogaus.

Apsirijo ožkiena. Dvi paras tįsojo nejudėdami, išvertę pilvus. Šalta šviesa it vagis lįsdavo vidun, kuteno vokus it užmušta meilužė. Girdėjosi nuodingas sidabrinis šnabždesys.

Tik pabudęs, bučiuodavo bandelės pavidalo akmenėlį, kad būtų stiprus ir sveikas. Kekšiukė dar miegodavo. Ją nusipirko turguje, kai dar nebuvo įvykusi katastrofa. Ji gulėjo ant prekystalio rausva, gardžiai kvepianti, papuošta kaspinais. Brangiai sumokėjo tai senei, bet dabar džiaugiasi.

Tapo plėšrūnais, ką padarysi. Svarbiausia, kad liko gyvi.

Išmoko susikalbėti su krūminiu penkiapirščiu. Jis sakė, kad ten, po žemėmis, – daugybė daugybė kaulų, sakė, kad ir jie greitai apaugs samanomis. Bernardas nusijuokė.

– Eik tu žinai kur.

Krūminis penkiapirštis mandagiai užsičiaupė.

Grįžęs į urvą, švelniai pakasė mergšei pasmakrę. Iš malonumo ji užsimerkė ir kažką sumemeno. Mėnesienos vualis dengė urvo angą. Tūkstantmetė tamsa kvepėjo žemėmis.

Vieną kartą neištvėrę nubyzino į miestą.

Ir apraibo jiems akys. Tuščiomis gatvėmis tyliai sklezdeno žydrosios Mėnulio pasiuntinės, plazdėdamos permatomais drabužiais. Juodaakė, baltakūnė, turbūt hurija, nuoga gulėjo aikštės viduryje, kintančių spalvų šydas dengė jos galvą. Matoma ir nematoma amfibija sklaistėsi priešais aikštę.

Kitoje aikštės pusėje, priešais neveikiantį fontaną, drybsojo sena išplerusi deltinyčia mėlynai žaliais plaukais. Susikibusios, baltoje šviesoje, šoko nuogos nimfos. Į visus iš aukštybių spitrijosi jų Mėnulis ir linko medžiai.

Bernardui pasidarė bloga. Pasilenkęs išvėmė blizgią mėnesieną.

Giliai susimąstę, grįžo atgal į mišką.

– Nieko sau juokeliai, – paniuro kekšė.

– Hm, – krenkštelėjo jis.

– Po galais, ta plika blondinė… – jai pritrūko žodžių, net užspringo, sumojavo rankomis. Karalaičio šviesą sugėrusi jos oda dabar keistai spindėjo.

– Baisiai graži, – tarė, atsilošdamas į gyvatės odos pagalvę, – ir nimfos…

– Mes daugiau ten nė kojos nekelsime, – ji sumirksėjo mėnesienos išgriaužtomis akimis.

– Na žinoma. Neregėtos kosminės anomalijos.

– O ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad tapau laukiniu vyru, – jis kreivai šyptelėjo.

– Tai mes čia taip ir gyvensim?

– Jo.

– Man reikia naujų drabužių.

– Niekis. Ką nors sugalvosim. Galim vėl nueiti į miestą…

– Ne, ne, ne, – pertraukė jį mergšė. – Nežinia, ant ko ten užlipsim.

– Tiesą sakai. Ech, o aš dabar labiausiai norėčiau šalto alaus.

– Kada nors mes išmoksim jo pasidaryti.

– Taip. Teks dar daug ko išmokti.

Jie plepėjo ir plepėjo, norėdami paslėpti nerimą, o mirtino šviesumo karalaitis iškilmingai liejo savo baisią ledinę šviesą.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.