Apie politinę autonomiją ir terorizmą su Corneliumi Castoriadžiu
Cornelius Castoriadis (1922–1997) – iš Graikijos kilęs, bet didžiąją gyvenimo dalį Prancūzijoje gyvenęs ir prancūziškai rašęs filosofas, ekonomistas bei psichoanalitikas. Postmarksistu dažnai vadinamas mąstytojas žinomas už kairiosios politikos permąstymą: jis atmeta klasikinę Marxo ekonomikos ir istorijos teoriją, iškeldamas politinę įtampą tarp susvetimėjusių visuomenės institucijų ir autonomijos siekiančių individų ar bendruomenių. Į lietuvių kalbą Castoriadžio veikalų dar nėra išversta. Jo pagrindinė knyga, „Įsivaizduojama visuomenės institucija“ (L’Institution imaginaire de la société / The Imaginary Institution of Society, 1975), sulaukia vis daugiau dėmesio ne tik tarp Europos politinių teoretikų, bet ir aktyvistų, ieškančių alternatyvų neoliberaliai globalizacinei politikai. Šiame straipsnyje glaustai pristatoma Castoriadžio autonomijos samprata ir kai kurie galimi jos taikymo šiandieniniame politiniame kontekste variantai. Remiamasi veikalu The Imaginary Institution of Society ir straipsnių rinktine Philosophy, Politics, Autonomy (1991).
Autonomija. Vienos sąvokos apmąstymas yra Castoriadžio politinės minties ašis. Jei nekalbama apie autonomiją, tada išvis nekalbama apie politiką. Graikiškos kilmės žodis autonomija susideda iš dviejų dalių: auto ir nomos. Pirmoji reiškia „pats“, antroji – „įstatymas“, tad sudėję abu žodžius gauname prasmę: pačiam / patiems duoti sau įstatymus. Lietuvių kalboje vietoj žodžio autonomija dar vartojamas kitas – savivalda, tačiau kadangi Castoriadis kalbėdamas apie autonomiją turi omenyje daug ambicingesnį politinį projektą nei dabar egzistuojančios savivaldos institucijos (parlamentas, savivaldybė, seniūnija), verčiau reikėtų laikytis pirmojo termino.
Tik ten, kur žmonės patys sprendžia ar siekia spręsti apie savo bendro gyvenimo sąlygas, egzistuoja politika, teigia Castoriadis. Visais kitais atvejais galima kalbėti tik apie valdymą, heteronomiją (hetero-nomos – „kito įstatymas“). Tad politikos sąvoką Castoriadis supranta normatyviai – politika jam yra visuotinai siektinas idealas, o ne išskirtinė politikų veikla, kaip dažniausiai linkstama suprasti ją dabar. Būtent kasdienė šiuolaikinių politikų veikla greičiau panaši į valdymą nei į politiką, nes yra atsieta nuo kiekvieno žmogaus asmeninio ir kolektyvinio autonomijos siekio. Sugalvoti įstatymą, kuris bus taikomas tiems, kurie nedalyvavo jį sugalvojant, ir užtikrinti šio įstatymo palaikymą galia – tai yra valdymas. Dar kitaip Castoriadis tokį šiuolaikinį valdymą, subtiliai besiskiriantį nuo tironijos, vadina racionalia kontrole ir jo atžvilgiu pateikia du klausimus: 1) kas yra racionalumas, kurį turėtų pripažinti kiekvienas žmogus; 2) kodėl racionalumas iškeliamas virš visų kitų žmogaus savybių kaip pamatas valdymui pateisinti? Nesvarbu, klausime „žmonių gatvėje“ ar filosofų ir matematikų, kurie, atrodo, turėtų būti racionalumo „ekspertai“, išgirsime įvairiausių nuomonių apie tai, kas laikoma protingu poelgiu vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl akivaizdu, kad tie, kuriems paskiriama valdyti visuomenę, negali priimti protingiausių sprendimų, nes tiesiog nėra tokios skalės, pagal kurią būtų galima pamatuoti jų sprendimų protingumą – bet kokie sprendimai bus racionalūs tik konkrečiame vertybiniame kontekste ir jų bus įvairiausių. Kartu numatomas atsakymas ir į antrąjį klausimą: racionalumo vardu pridengiamas paprastumas – ne valdančiųjų sprendimų, o pačios valdymo formos. „Paprasčiau gyventi valdomiems“ – toks galėtų būti šiuolaikinės liberalios demokratijos šūkis. Paprasčiau pykti ant politikų nei ant politinės santvarkos, kurioje politikams perduodama tiek daug atsakomybės už realiai (jei ne teisiškai) atskirtų ar atsiskyrusių nuo politikos piliečių gyvenimo aplinkybių kūrimą.
Castoriadžio manymu, modernioje politikos istorijoje randame iš esmės dviejų judėjimų kovą: racionalios kontrolės (valdymo) ir autonomijos (savivaldos). Visur, kur regime atstovavimu / pirmininkavimu, galia ir skaičiais (sudarančiais racionalumo įspūdį) grįstus režimus, liudijama racionalios kontrolės pergalė. Ten, kur būta ar esama kolektyvinio organizavimosi, savanoriško apsiribojimo ir išsivadavimo iš kitų primestos tvarkos, liudijama autonomija. Šiuo atžvilgiu pirmąjį planą pastarojo amžiaus politiniame mąstyme užimanti sovietinio komunizmo ir amerikietiškos demokratijos priešprieša nepagrįstai pasitelkiama kaip lengvas argumentas patikinti, kad politiškai jau pasiekėme istorijos pabaigą. Nepaisant oficialiai deklaruotų skirtumų, abi sistemos (neatmetant galimybės kalbėti apie laipsnio skirtumą) reprezentavo „racionalios“ kontrolės valdymą, kai didžiulė galia ir turtas buvo ir yra sutelkti mažumų rankose. Būtų galima prieštarauti, kad vienur ši galia buvo panaudota siekiant daugiau gero, o kitur – daugiau blogo, tačiau, žvelgiant iš Castoriadžio plėtojamos autonomijos perspektyvos, ne taip svarbu, valdovai geri ar blogi. Palyginti su piliečių galimybe patiems spręsti savo kasdienio gyvenimo sąlygas, valdovų „gerumas“ ar „blogumas“ yra nepageidaujama loterija. Politine autonomija pastarųjų amžių istorijoje pasižymi ne Stalino ar Roosevelto sprendimai, o darbininkų, moterų, juodaodžių, LGBT, partizaniniai, antikariniai, studentų ar bendruomeniniai judėjimai, kai žmonės patys kolektyviai prisiėmė ar siekė prisiimti atsakomybę už savo gyvenimus. Žvelgiant į dar ankstesnius laikus, Castoriadžiui pavyzdinė yra Atėnų demokratinė patirtis (išlaikant visą kritiką tuometinei moterų ir vergų atskirčiai), kai agoroje miesto likimą sprendė visi piliečiai.
Dabartinėmis dienomis, kai atvirus karinius konfliktus keičia „kova su terorizmu“, kalbant apie autonomiją neišvengiamai kyla klausimas: ar Castoriadžio autonomijos samprata nenumato, kad ir teroristai taip pat tesiekia autonomijos ir tuo yra pateisinami? Be to, kas yra terorizmas? Castoriadžio kontekste į šiuos klausimus įmanoma atsakyti tik tada, jei terorizmas bus apibrėžiamas iš autonomijos perspektyvos, nepasikliaujant išankstiniais apibrėžimais ar nuorodomis į konkrečius atvejus, kuriuos galima įvairiai interpretuoti. Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad autonomijos kaip laisvės siekis visada yra ir atsakomybės siekis. „Mes norime būti laisvi“ reiškia „mes norime patys spręsti, kaip mums gyventi“, t. y. nusimesti kitų valdžią ir duoti sau įstatymus. Niuansas tarp kolektyvinio susitarimo apsiriboti (prisiimti įstatymus), pažadant šio apsiribojimo laikytis, ir siekio išsirinkti kitus valdovus (ar kitų valdovų siekio perimti vadovavimą) yra esminis. Tikrai autonomiška perspektyva nepripažįsta jokios kitos valdžios kaip tik pačių žmonių susitarimą, kuris yra palaikomas ir keičiamas tęstiniu kolektyvinės atsakomybės procesu. Šiuo atžvilgiu terorizmu būtų laikytinas bet koks fizinę galią naudojantis siekis pakeisti vieną valdžią kita. Bet to, žinoma, negana, nes tada teroristiniais laikytini beveik visi kada nors vykę kariniai konfliktai (nors užuomina apie dažnai priešišką autonomijos ir karinės galios santykį reikšminga).
Kitas svarbus autonomiškos praktikos bruožas, padedantis atskirti ją nuo terorizmo, yra jos savitiksliškumas. Autonomijos tikslas yra daugiau autonomijos, nes absoliuti autonomija – visiškas skaidrumas veikiant savo asmeninių troškimų ir socialinio konteksto atžvilgiu – tikriausiai neįmanoma. Aristotelis darė skirtį tarp darymo (poesis), kurio tikslas yra anapus jo paties (pavyzdžiui, įrankis gaminamas tam, kad būtų panaudotas funkcijai atlikti), ir veikimo (praxis), kurio tikslas yra jis pats. Castoriadis iškelia tris pagrindines tokio veikimo rūšis: mediciną, pedagogiką ir politiką. Visos jos yra autonomiškos praktikos, nes veikiantysis pats turi nuspręsti, kaip elgtis, neturėdamas aiškių išankstinių ar galutinių planų. Kartu toks veikimas yra (pagal apibrėžimą, jei ne visada faktiškai) nukreiptas į kitų asmenų autonomiją: medicina siekia suteikti kitam sveikatą, pedagogika – gebėjimą nusimanyti apie sutartas reikšmes ir jomis manipuliuoti, o politika – galimybę spręsti apie kolektyvinio gyvenimo aplinkybes. Grįžtant prie terorizmo problemos, jos santykį su autonomija išduoda lotyniškas žodis terror, reiškiantis baimę, išgąstį, paniką ir susijęs su terrere (gąsdinti, kelti baimę) ir indoeuropietiška morfema tres-, kuri nurodo į drebėjimą. Taigi terorizmas yra politikos (Castoriadžio kontekste – valdymo) metodas, kai pagrindiniai bendruomenei reikšmingų sprendimų priėmimo ir palaikymo įrankiai yra baimė ir gąsdinimas. Šie niekaip nedera su savo ir kitų blaivių apsisprendimų bei praktikų įgalinimu, tad akivaizdu, kad taip suprastas terorizmas yra visiškai priešingas autonomijos siekiui. Kur valdoma per baimę ir gąsdinimą, ten esama toliausiai nuo autonomijos ir tikros politikos, kurios dalyviai sąmoningai ir drąsiai imtųsi atsakomybės už bendrą gyvenimą.
Suprantama, vienos sąvokos aptarimas negali būti pakankamas politikos pagrindas. Kolektyvinė autonomija Castoriadžiui yra labai svarbus ir siektinas principas, tačiau nederėtų iš jo reikalauti ir naivu būtų tikėtis, kad šiuo vienu pagrindu išeitų apibrėžti visus politikoje kylančius iššūkius. Kaip spręsti konfliktus, kai autonomija jau pažeista, kaip siekti autonomijos, jei ji prieštarauja esamai santvarkai, kaip užtikrinti, kad savanoriško apsiribojimo bus laikomasi be policinės valdžios elemento, kai autonomiški vienų sprendimai tampa heteronomiški kitiems, – tai labai svarbios ir sunkios autonomijos teorijos ir praktikos problemos. Neatmetant šių problemų reikšmės, galiausiai reikia dar kartą pažymėti, kad autonomija ir jos siekis Castoriadžiui yra pirmiausia būtina sąlyga politikai, įtraukiančiai kolektyvinį problemų kėlimą ir sprendimą, apskritai rastis. Kalbėti apie autonomiją reiškia kalbėti apie atsakomybę ir iš jos kylančią galimybę spręsti apie dalykus, kurie heteronomiškame režime būtų tik esamos valdžios privilegijų ir užgaidų sritis. Taigi, nors Castoriadžio autonomijos samprata, ypač pristatyta tokia glausta forma, turi trūkumų, tai trūkumai, keliantys svarbius klausimus ir praplečiantys politinės vaizduotės ribas.
