Pradėti miestą

Galvoje sukasi mintis atrasti arba įkurti miestą. Jį pradėti. Žvelgiant išdidžiai nuo kalvos, ištiesus ranką: „Štai čia, tebūnie…“ Kaip Romului ir Remui viename asmenyje. Tačiau visi miestai seniai įkurti, galiu nebent šlifuoti jau įkurtą.

Ir aš pradedu jį šlifuoti, miestą N., vos išlipęs iš traukinio ankstų rytą, kaip apsisapnavęs geležinis vilkas, kurio vienintelė geležis – kelnių užtrauktukas. Arba kaip tas Kaurismäkio personažas be praeities, kuris atsibunda ligoninėje subintuotas iki pašaknų ir nieko nepamena. Nei kur jis, nei kas jis toks. Svetimam mieste jis nieko nesitiki, nes nežino, ko tikėtis. Jis pradeda gyventi iš naujo kaip žmogus be istorijos. Taip ir aš: išdidžiai lipu iš traukinio, bandau ką nors prisiminti. Štai čia, tebūnie!..

Seniai matytas miestas N. pasitinka sprangiomis snaigėmis ir jas lydinčiais lietaus šuorais. Einu kaip permirkęs lietpaltis, prisiklijuodamas tai prie vieno, tai prie kito fasado. Žinau, kur turėsiu būti, tačiau ne dabar. Tikiuosi ramiai apsidairyti, bet esu gainiojamas kaip rudens lapas, priplojamas prie atsitiktinių pastatų, vejamas į tarpuvartes ar į kavines. Verčiamas iš naujo pažindintis su miestu brutaliuoju būdu. Nes neturiu jokio balasto. Metalinis tik užtrauktukas.

Blaškomas vėjo ir šlapdribos tą rytą būčiau galėjęs aplankyti visas miesto kepyklėles ir kavines, visus soliariumus bei kirpyklas, batų parduotuves beigi kino teatrus, bet turėjau truputį priešintis. Išsirinkti tik kelias vietas. Pasipriešinti įkyriam gidui, tampančiam už skvernų.

Vėliau naktį miegodamas mieste N. sapnavau, kaip einu pas rabį patarimo. Ėjau tikėdamasis, kad jis man padės išspręsti blogų mano pasirinkimų problemą. Ėjau žemai nulenkęs galvą. Tačiau rabis pasakė, kad patarimo nesuteiks, bet ne todėl, kad aš gojus, o todėl, kad drįstu brautis savo sapne į jo sapną. Taip neturėtų būti, sakė rabis, kišuosi į visatos reikalus. Ukš! Sapne aš jo maldavau, kad išklausytų, neatstodamas išklojau jam viską, visas savo silpnybes. Nepadėjo ir siūlymas bendrauti paprastai, be išankstinių nusistatymų, na, nusiimkim pagaliau skrybėles ir nusivilkim lietpalčius, o jis tik mojo ranka, eik, eik, sūnau. Daugmaž, surask savo dimensiją, belskis į kitą sapną. Tas rabis.

Ir aš einu. Einu plačiausia gatve, skirta pėstiesiems, ji beveik tuščia, miestelėnai tyliai augina BVP, nes ką nors kita auginti per šalta. Miestas N. keistai sumažėjo po to, kai paskutinį kartą jame buvau. Akivaizdu, kad visata traukiasi, augam tik mes, ypač mūsų nosys ir ausys. O galbūt čia kalčiausias laikas, kuris nėra objektyvus, nes išplečia vaizduotę, priversdamas daiktus trauktis. Labiausiai megztinius, kuriuos kartkartėmis reikia išmesti, kažkodėl būtent juos. Paskui, jau grįžęs iš miesto N., supratau siaubingą dalyką: nebenoriu prisiminti jo tokio, kokį įsivaizdavau anksčiau. Nebenoriu prisiminti platesnės pagrindinės gatvės, visu aukštu didesnių namų, skanių bandelių ir visų kitų detalių, – jas tiesiog ištryniau. Užblokavau prisiminimus. Išaugau jį, tą miestą N., kaip seną megztinį, negalėjau kitaip.

Rūpestinga jaunutė padavėja atneša trintų grybų sriubos plačiabrylėje lėkštėje. Pilkoje masėje plūduriuoja keletas neištrintų iš istorijos grybų. Jie glitūs, švelnūs, minkšti, kaip ir žmonių bruožai šiame mieste. Priešais vidutinio amžiaus trumpaplaukė dama, greičiausiai verslininkė, žvelgia į atvožtą kompiuterį. Atėjome papietauti su kolega Obuoliu, kas čia tokio. Stengiuosi galvoti apie grybus, tačiau įsivaizduoju, kaip ji po sočios sriubos sudarinėja sutartis ar verslo planą. Pardavinėja plastikines sodo kėdes arba ekologišką maistą vaikams. O gal tiesiog stebi ekraną, laukdama kokios nors žinutės. Bet niekaip nesulaukia, niekas jai, kaip ir man, nerašo. Užtat turime kur suslėpti žvilgsnius. Dabar galiu slėptis toje porceliano skrybėlėje. Iki paskutinio trinto grybo.

Po galais, kodėl šakutė su peiliu suvystomi į neatmazgomą lėlę? Jie juk tokie skirtingi. Atskyrus juos lieka tik skutai. Po savęs palikti destrukciją. Sukinėju picą tarsi laimės ratą ir nežinau, nuo kurio trikampio pradėti. Kavos puodelyje senka pieno putos, jos neturi kantrybės. Kodėl džiazo kavinėje negroja džiazo? Tarsi naktinio klubo ritmai turėtų padėti sudaryti daugiau sėkmingų verslo planų ir privilioti sušalusių nabagų.

Sulaukęs paskutinio kąsnio virpteli telefonas. „Sveikas. Taip, jau atblokštas čia, pažindinuosi su miestu ir mote… Ko gero, jau dabar, grybai čia pas jus… Į viršų? Taigi atsimenu dar. Taip, žinoma, tur…“ Atsirūgstu baravykais.

Neturėjau jokių išankstinių nusiteikimų miesto N. atžvilgiu. Kažkam jis, tikriausiai ir bičiuliui K., gyvenančiam jame ilgai, buvo ir tebėra kaip prisiminimas, dažniausiai liūdnas: va čia anksčiau buvo kavinė, iš kur tiek kartų sėkmingai išmetė, ana – kino teatras ir pirmasis nepavykęs bučinys, o čia, šitoje plynėje, kažkada stovėjo namas, kuriame gimiau ir kur praradau pirmuosius dantis. O čia medis, iš kurio… Dabar viso to nebelikę, man mano miestas svetimas. Ir liūdnas. Nes turi istoriją. Nes visi išvažiavo arba iškeliavo. Taip galvoja vietinis. O mane lietaus ir snaigių šuorai svaido į miesto užkaborius, kur kiekvienas veidas, kiekviena kavinė, teatras, kiekvienas šuns numyžtas kampas gyvena čia ir dabar, gyvena man, skleidžiasi kaip šalpusnis šaltą kovo dieną. Geležiniam vilkui be balasto, tik su užtrauktuku.

Sukrypęs medinis namas, visai netoli miesto centro. Prie vartelių nepasitinka niekas, bet numanau, pro kur įeiti. K. sėdi vežimėlyje nusisukęs, ranka pamoja atsisėsti. O atsisėsti nelabai yra kur. Ant lovos prikrauta drabužių, kelios atverstos knygos, flakonėlis skutimosi putų. Visuose kampuose prigrūsta daiktų ir knygų. Prie sekcijos įsitaisiusi mano veiksmus stebi katė.

– Ir kaip tau viskas? Šimtas metų, – priėjęs iš nugaros mėginu apkabinti K. Jis išvengia glėbio ir pariedėjęs vežimėliu į priekį atsisuka.

– Ar atvežei? – klausia niūriu balsu. Ant veido K. užsidėjęs karnavalinę zuikio kaukę.

Ak, dabar zuikis.

– Taip, štai čia. – Ant stalo padedu supakuotą dėžutę, maišelį su bandelėmis. – Galiu ir suleisti, jei reikia.

– Aš pats jau kaip nors, – zuikio balsu (bent jau taip pasirodo) atsako K.

Jis jau seniai pradėjo dėvėti kaukes. Kažkada, prieš keliolika metų, apie visuomenę sukūrė savitą teoriją, kuriai kažkiek pritariau. Nuo tada pradėjo visų šalintis ir dėvėti kaukes. Aišku, ne itin žavėjo faktas, kad jis ir mane laikė tos visuomenės dalimi, todėl mūsų susitikimai buvo reti.

– Negi daugiau nieko man nenori papasakoti? Kaip tėvas laikosi? Kaip tavo rašymai?

Nežinau kodėl, bet labai pagailo zuikio K. ir todėl užsinorėjau jį kaip nors pradžiuginti, tik nesugalvojau kaip. Vis dėlto šitiek laiko.

– Tėvui pasimaišė. Prieš pusę metų išvežė, nebemačiau jo daugiau. Rašymai – va.

K. rankraščiai gulėjo išmėtyti visur, kur tik įmanoma. Ant stalo pastebėjau ir savo seniai jam dovanotą knygą apie miesto N. istoriją.

– Išvežčiau tave į lauką, jei nusiimtum tą idiotišką kaukę.

– Oras labai sušiktas.

– Labai.

Būčiau beveik pritaręs, bet žinojau, kad oras tik dalis tiesos.

Dar prieš jo kaukių laikotarpį vežiodavau jį po sušalusį miestą N., pro plikagalves, iš sniego kyšančias skulptūras. Gatvėmis, į kurias žvelgė didžiulės bauhauzo akys. Prieškario didybė. Legendinio miesto žibintai. K. prašydavo mane pravežti pro muzikinį teatrą, universitetą, sinagogą. Jis džiūgaudavo tarsi mažas vaikas, abiem būdavo beprotiškai linksma. Po to laiko miestas papilkėjo ir aptrupėjo. Susitraukė. Jam pradėjo trūkti spalvų. Spalvų trūkumo nenustelbė nė modernūs stikliniai ar aliumininiai karkasai. Susitraukęs aliumininis vilkas, staugiantis į pilnatį ir į praeitį. Ką čia staugiantis, kosėjantis. Su K. išsiskyrėm neatsisveikinę, bet, kiek pamenu, visada taip ir būdavo. Pasiėmęs nuo stalo dėžutę, jis išriedėjo į kitą kambarį. Iki kito mūsų.

Stichijos aprimo, tačiau gatvės vis dar pustuštės. Miestelėnai, paauginę BVP, išskubėjo auginti vaikų ar pilvų, nes daugiau nėra ką auginti. Tačiau ne visi. Minkštų bruožų poetas stypso lauke, prie kavinės ir nervingai rūko. Dar vienas neatskiriamas miesto N. simbolis, jis nužvelgia mane taip, tarsi pažinotų, tarsi aš jam būčiau nepaskambinęs ir todėl dabar neturiu teisės žengti šiuo bulvaru. Atšoku nuo jo žvilgsnio ir pasuku į knygyną. Kuriame iš karto suskamba telefonas. Lyg kokiame filme. Bet ne man ir ne mano. Darbuotojos laksto knygyno labirintais ir nežino, kuriuo telefonu atsiliepti. Jų turėtų būti keli ir visi suslėpti pačiose netikėčiausiose labirinto vietose. Galbūt tose pačiose lentynose, kuriose droviai sukišę nosis daugiau ar mažiau pažįstami autoriai. Daugiau ar mažiau. Nosys, kurios vis dar auga, nepaisant visatos dėsnių. Čia galiu su jais visais, su visų jų nosimis elgtis kaip tinkamas: ištraukti, pavartyti – vėl įdėti. Glostyti nugaras ir skrybėles. Įsigyti galėčiau nebent kokią vieną iš jų, pavyzdžiui, šitą, dar ypatingai gyvo to miesto rašytojo knygą. Rašančio, tarkim, man, žmogui be balasto, todėl tokio savo. Gerai rašančio, dar geriau reklamuojančio. Talentingai gyvenančio rašytojo. Turinčio šleifą įdomių prisiminimų ir moterų. O kur mano šleifas, aš jo neturiu, ką tik nutariau nebeturėti, todėl einu pro duris nieko nenusipirkęs. Alio, taip, čia knygynas, kalbėkite. Taip, grožinės literatūros skyrius. Ar jus sujungti su vedėja? Taip, prašom mane sujungti su visatos penktąja dimensija, ketvirtuoju iš kairės sapnu. Praneškit vedėjai, kad ką tik atvažiavau, man reikės ramybės. Sakot, antras aukštas su vaizdu į kiemą? Gerai. Pusryčių taip pat reikės.

Ką gi, visata traukiasi, esu be istorijos, auga tik nosis ir ausys. Geležinis vilkas, pabrukęs uodegą legendiniame mieste N.

Istoriją turi net naršyklės. Kitą kartą būsiu naršyklė.