Ukrainietiški dienoraščiai
Andrejus Kurkovas – rusakalbis Ukrainos rašytojas, žurnalistas, kino filmų scenarijų autorius. Gimė 1960 m. Leningrado srityje, bet nuo ankstyvos vaikystės gyvena Kijeve. Baigė Kijevo valstybinį pedagoginį užsienio kalbų institutą. Išleidęs 13 romanų ir 5 knygas vaikams. Ypač išgarsėjo jo romanas „Piknikas ant ledo“ (1997). 2013 m. rengė Austrijos leidyklai esė rinkinį apie Ukrainą, bet pasikeitusi politinė situacija paskatino vietoj jo pateikti Europos skaitytojams dienoraščius, pasakojančius apie įvykius Ukrainoje nuo Euromaidano pradžios.
2014 m. kovo 22 d.
Paryžius. Ukraina turėjo vieną Krymą ir vieną povandeninį laivą „Zaporožė“. Krymą Rusija aneksavo jau prieš porą savaičių, vakar ji aneksavo vienintelį veikiantį povandeninį laivą. Kol kas neaišku kaip, bet laivas buvo užgrobtas, ant jo iškelta Šv. Andriejaus – Rusijos karinių jūrų pajėgų – vėliava. Beje, šiam dyzeliniam laivui, pastatytam dar SSRS, netrukus sukaks keturiasdešimt metų. Taigi pats laikas gultis jūros dugnan sykiu su Šv. Andriejaus vėliava.
Štai ir atėjo poilsio dienos ir sykiu nauji „poilsio dienų mitingai“. Donecko Lenino aikštėje apie penki šimtai žmonių su Rusijos ir raudonomis SSRS komunistų partijos vėliavomis prašo Janukovyčiaus grįžti ir padaryti tvarką. Lozungai „Už Janukovyčių!“ sukabinti tiesiog ant Lenino paminklo. Manau, kad Leninas irgi už Janukovyčių. Leninui, tiksliau, jo paminklui Donecke ramu ir jauku. Čia niekas Lenino paminklų neliečia, nors pats jis ir ne „doneckietis“. Milicija, nežinia nuo ko sauganti šį mitingą, apsivilkusi ryškiai žalias liemenes. Džiugu, kad kol kas nėra masiškesnių ir agresyvesnių mitingų su Rusijos vėliavomis už prisijungimą prie Maskvos. Ar prorusiški aktyvistai išsikvėpė, ar Maskva nustojo mokėti komandiruotpinigius „Rusų nacionalinės vienybės“ neonaciams, dar prieš savaitę atvažiuodavusiems iš Rusijos organizuoti ir palaikyti tokių renginių.
Pas mano pažįstamą žurnalistę iš Ternopilio Zorjaną Bindas parsirado katinas, jis buvo dingęs tris dienas. Grįžo kaip ir dera kovo mėnesį – nušiuręs, apdraskytas, aplamdytas. Pradėjusi jį tvarkyti, šukuoti kailio liekanas, Zorjana po kailiu aptiko skylutę odoje su styrančiu metalo gabalėliu. Paaiškėjo – kulka. Tiesa, katinas elgėsi kaip tikras didvyris. Nesiskundė, nesivoliojo nugara ant grindų, nemiaukė. Zorjana nuvežė jį į veterinarijos kliniką ir chirurgas ištraukė kulką, įstrigusią bemaž centimetro gylyje. Išgirdęs apie šį įvykį, staiga pagalvojau, kad katinas bėgo dienelei kitai į Krymą, o koks nors Krymo „savisaugininkas“ ar rusų kariškis „sustabdė“ jį kulka. Vis dėlto nuo Ternopilio iki Krymo ne mažiau kaip tūkstantis kilometrų. Tad akivaizdu, kad katinas gavo kulką kažkur gimtajame mieste. Gerai, kad bent iš trauminio, o ne iš tikro ginklo. Antraip namo nebūtų grįžęs.
O Lvove prie šiukšliadėžių rastas maišas su 52 tikrais naujutėliais pistoletais, matyt, pavogtais iš milicijos ar iš karinio dalinio. Juk vyriausybė pareikalavo atiduoti ginklus. Tiesa, ji turėjo omenyje ginklų atidavimą milicijai, o ne išmetimą į šiukšlių dėžę. O pati milicija, apieškodama buvusio energetikos ir anglių pramonės ministro Eduardo Stavickio butus ir biurus, rado 42 kg aukso ir keletą milijonų dolerių grynaisiais. Taigi Ukrainos aukso fondas pasipildė.
Jau trečia diena esu Paryžiaus knygų salone. Merginos iš organizacijos „Euromaidanas“, dirbančios savanorėmis Ukrainos stende, vakar surinko 200 eurų sužeistiesiems per sausio ir vasario įvykius padėti. Taip pat vakar į fondo „Atvira Ukraina“ („Open Ukraine“) stendą atėjo porelė pagyvenusių rusų emigrantų pabarti Ukrainos. Paskui priėjusi mergina iš Rusijos norėjo nusipirkti kažkokių knygų ir bandė atsiskaityti vieno Rusijos banko kortele. Apmokėjimo kortele terminalas negalėjo nuskaityti pinigų už knygas. Mergina išėjo, paskui grįžo ir paprašė pamėginti dar kartą. Bet terminalas ir vėl atsisakė priimti kortelę „Visa“. Tada kažkas iš stovinčių šalia pasakė, kad JAV išplėtė sankcijas, jos dabar apima keletą Rusijos bankų, kurių kortelės Europoje ir Amerikoje negalioja. Merginos akyse sužvilgo ašaros. Ji tylėdama išėjo. Dabar Europoje gali įstrigti be pinigų tūkstančiai, jei ne dešimtys tūkstančių rusų turistų, ką jau kalbėti apie diplomatus ir visokius firmų darbuotojus. Už geopolitinius vieno Putino kaprizus mokės milijonai Rusijos žmonių. Antra vertus, per 70 % Rusijos žmonių palaiko Krymo aneksiją. Tiesa, manau, kad į Europą važinėjantys rusai Putino veikiausiai nepalaiko. Jo atrama – žmonės, niekada nebuvę Europoje ir nesinaudojantys internetu. Turintys tik televizorių.
2014 m. kovo 24 d.
Vakar, sekmadienio vakarą, Krymas liko be elektros. Užgeso namų langai Jaltoje, Džankojuje, Aluštoje ir kituose pusiasalio miestuose ir kaimuose. Krymo vadovybė iškart paskelbė, kad tai Ukrainos diversija. Paskui Krymo politikai apkaltino Ukrainą ribojant elektros energijos tiekimą ir pagrasino, kad Rusija už tai atkeršys. O dar vėliau Krymo energetikos kompanija „Krimenergo“, atsakinga už elektros tiekimą Krymui, atsiprašė dėl avarijos aukštos įtampos linijoje ir pažadėjo, kad iki pirmadienio ryto gedimas bus pašalintas. Pirmadienio rytą, po vakaro, praleisto tamsoje ir prie žvakių, Krymo gyventojus padrąsino naujiena: nuo kovo 24 d. Krymo teritorijoje įvedamas Rusijos rublis. Keli konteineriai su rubliais jau pasiekę Krymą ir „rublių srautai“ netrukus pasipilsią į paprastų Krymo gyventojų kišenes. Tiesa, Ukrainos valiuta – grivina – kol kas neuždrausta. Priešingai, skelbiama, kad ji irgi liks „apyvartoje“ Kryme net iki 2016 m. pradžios! Tai yra Krymo gyventojams teks prisiminti matematiką, nes prekių ir paslaugų kainos bus skelbiamos iškart dviem valiutomis. Tačiau nuo šio pirmadienio visi biudžetininkai algas gaus tik rubliais, mokesčiai iš verslininkų irgi bus renkami rubliais, o tai sukels aibę neįprastų keblumų. Beje, Krymo verslininkai dabar labai sutrikę. Kai kurie, gaudavę prekes iš Ukrainos arba siųsdavę į žemyninę Ukrainos dalį savąsias, uždaro firmas ir parduotuves. Kiti reikalauja, kad Rusijos vyriausybė panaikintų mokesčius Krymo verslui. O Rusijos valdžios atstovai, Putino nurodymu organizuojantys Rusijos administracinius organus pusiasalio teritorijoje, aiškina, kad Krymo verslininkai, norintys tęsti savo veiklą, dabar privalo užsiregistruoti pagal Rusijos įstatymus ir tik tada galės vėl darbuotis. Krymo valdžios atstovai tęsia propagandinį darbą. Jiems jau pavyko pakelti kovinę prorusiškų pensininkų dvasią pareiškus, kad rusiškos pensijos bus keturis kartus didesnės už ukrainietiškas. Pensininkai tiki ir laukia. Daugelis iš jų pasirengę gauti iš karto dvi pensijas – Rusijos ir Ukrainos. Tačiau dar niekas Kryme negavo ukrainietiškos pensijos už kovo mėnesį. Ir Ukrainos vyriausybė čia niekuo dėta. Krymo valdžia užblokavo Ukrainos valstybės iždo sąskaitas, į kurias turėjo būti pervedami biudžeto pinigai iš Kijevo. Dabar Krymo nepasiekia jokie valstybės mokėjimai iš Kijevo. Tačiau per Rusijos televizijos žinias nepamatysi tuo susirūpinusių Krymo žmonių. Priešingai, Rusijos televizijos kanalai teberodo pusiasalio gyventojus, džiūgaujančius dėl grįžimo į Rusijos glėbį. Prieš porą dienų per interviu televizijai viena Krymo senutė entuziastingai pareiškė: „Dabar mums poilsiautojus iš Rusijos ešelonais siųs!“ Kaip ši senutė galvojančių Krymo gyventojų himnu turėtų tapti „Back to the USSR“! Stalino laikais ešelonais, tai yra prekiniais vagonais, į gulagą važiavo kaliniai. Senutė, mananti, kad Putinas įsakys Rusijos žmones krauti į vagonus ir jėga siųsti poilsiauti į Krymą, dar sykį parodo daugelio pagyvenusių rusakalbių Krymo gyventojų mąstyseną. Nepaisant carinės Rusijos kulto, Kryme iki šiol gyvas SSRS prisiminimas ir iki šiol didžiulė komunistų įtaka. Per Ukrainos parlamento rinkimus būtent Krymas visada pateikdavo didžiąją dalį balsų už komunistų partiją. Dabar, Krymo komunistams įsiliejus į Rusijos komunistų partiją, Ukrainos komunistų partija neturi ateities. Taip pat didelis klausimas dėl būsimo kurortinio sezono – juk turizmo industrija yra pagrindinė Krymo „maitintoja“. Kol kas Rusijos agentūros, prekiaujančios lėktuvų bilietais, skelbia, kad, palyginti su praėjusiais metais, kelionių paklausa į Simferopolį sumažėjo 50 %.
Vis dėlto „Krymo senučių“ ateitis – tai dar ne viso Krymo ateitis. Rusijos valdžios atstovai davė vieną mėnesį Krymo gyventojams apsispręsti, kurios šalies piliečiais jie nori tapti. Norintys gauti Rusijos pilietybę jau seniai gali užsirašyti. Ketinantiems likti Ukrainos piliečiais Krymo valdžia žada daugybę problemų. Jau paskelbta, kad tiesiog gyventi su Ukrainos pasu Krymo teritorijoje bus neįmanoma. Norintys likti Ukrainos piliečiais bus priversti arba išvažiuoti, arba pagal Rusijos įstatymus įforminti „leidimą laikinai gyventi Rusijoje“. Rusijos įstatymai leidžia turėti dvigubą pilietybę, o Ukrainos – ne. Daug rusakalbių Krymo gyventojų pageidauja rusiškų pasų, bet sykiu nesirengia atsisakyti Ukrainos pilietybės. Tai ne tik norintys gauti išsyk dvi pensijas – ir Ukrainos, ir Rusijos. Tai ir tie Krymo gyventojai, kurių giminaičiai gyvena Ukrainoje arba kurie nori tęsti verslą, susijusį su žemynine Ukraina. Jie supranta, kad dabar Ukrainoje požiūris į Rusiją nebus itin draugiškas. Todėl nori pasilikti Ukrainos pasą – įvažiuoti į žemyninę Ukrainą bus lengviau su ukrainietišku pasu, o rusiškas gelbės nuo visų įmanomų problemų okupuotame Kryme.
Kijeve praėjusios savaitės pabaigoje parlamentas pirmu balsavimu priėmė Įstatymą dėl laikinai okupuotos Ukrainos teritorijos gyventojų teisių ir laisvių, reglamentuojantį Ukrainos ir Krymo santykius. Pagal šį įstatymą, už nesankcionuotą, tai yra Ukrainos valdžios nepatvirtintą, kelionę į Krymą Ukrainos pilietis gali gauti nuo trejų iki penkerių metų kalėjimo, o už kolaboravimą su Krymo valdžia galima sėsti už grotų iki penkiolikos metų. Šis įstatymas „kvepia“ šaltuoju karu pagal sovietinį modelį. Įdomu, kas išduos leidimus „sankcionuotai“ kelionei į Krymą? Ministras pirmininkas? Vidaus reikalų ministras? Vienas dalykas, jei leidimą galėsiu gauti internetu, kaip, pavyzdžiui, vizą apsilankyti Singapūre, ir visai kas kita, jei reikės rinkti dokumentus ir stovėti eilėje į kokį nors kabinetą, o paskui kaip sovietmečiu tris mėnesius laukti specialios komisijos sprendimo. Krymą užvaldęs siurrealizmas gimdo siurrealizmą Kijeve ir visoje Ukrainoje.
Tiesa, „sankcionuotos“ kelionės į Krymą jau vyksta. Neseniai Ukrainos valdžios atstovai nusiuntė į Krymą tris tūkstančius užsienio pasų pusiasalio gyventojams. Šie pasai buvo įforminti Dniepropetrovske, paskui, žinoma, neinformuojant naujosios rusiškosios Krymo valdžios, kurjeris juos nugabeno į pusiasalį ir perdavė Krymo gyventojams, pageidavusiems ukrainietiškų pasų kelionėms į užsienį.
Ši istorija jau primena nuotykių romano apie šnipus siužetą. Tokiu pat būdu prieš porą dienų į Krymą perduoti pinigai, 80 000 grivinų (apie 7 000 eurų), dviejų žuvusių Ukrainos piliečių šeimoms: Sergejus Koriakinas, etninis rusas, žuvo prorusiškiems savanoriams ir Rusijos kariškiams šturmuojant karinį Ukrainos dalinį prie Simferopolio, Rešatą Achmetovą, Krymo totorių ir Euromaidano aktyvistą, pagrobė ir nužudė prorusiški savanoriai. Kryme prasideda naujas gyvenimas, galintis pateikti gausybę medžiagos būsimų kino filmų apie Džeimsą Bondą kūrėjams.
Gyvenimas Kijeve vėl teka daugmaž normalia vaga. Be orų prognozės, kijeviečiai kas rytą atidžiai klauso pranešimų apie dolerio ir euro kursą. Grivinos kursas krinta, nepaisant pažadų Ukrainos prekėms atverti Europos rinkas. Kol kas negali sakyti, kad šis kritimas katastrofiškas, vis dėlto pati tendencija nedžiuginanti. Prorusiškų jėgų mitingai Ukrainos pietryčiuose tęsiasi, bet į juos susirenka kur kas mažiau žmonių. Keletas stambių Ukrainos saugumo tarnybos operacijų, per kurias šalies teritorijoje buvo suimti taip pat ir Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai su ginklais ir pinigais separatistams, nuramino tuos Vakarų ir Centrinės Ukrainos gyventojus, kurie abejojo Ukrainos saugumo tarnybos ir milicijos noru iš tikrųjų ginti Ukrainos valstybingumą rusakalbiuose regionuose. „Dešiniojo sektoriaus“ ir „Liaudies savigynos“ grupių nariai, dalyvavę Euromaidane, ir toliau užsirašo į Nacionalinę gvardiją, jau padedančią Ukrainos pasieniečiams saugoti valstybinę sieną šalies rytuose ir šiaurėje. Dėl to dešimt kartų sumažėjo kontrabandos srautas per Rusijos ir Ukrainos sieną, o kai kuriuose sienos ruožuose jis išvis išseko. Tai visiškai nedžiugina daugybės pasienio kaimų gyventojų, juk jie jau dvidešimt metų uždarbiavo kontrabanda. Siena, ko gero, jau niekada nebus „pralaidi“. Vis daugiau Ukrainos politikų kalba apie būtinybę įvesti vizų režimą su Rusija. Jei per artimiausius dvejus metus Europa iš tikrųjų panaikins vizas ukrainiečiams, vizų režimas su Rusija taps tikrove. Žinoma, tai nepatiks Rytų Ukrainos gyventojams, įpratusiems važinėti uždarbiauti į Rusiją. Tačiau grįžti prie ankstesnės „geros kaimynystės“ neįmanoma. Tai akivaizdu. Aš asmeniškai nesibaiminu galimo vizų režimo su Rusija. Baiminuosi galimos Rusijos intervencijos šalies rytuose ir pietuose. Labai norėčiau negalvoti apie galimą karą, tačiau dar nebuvo dienos, kad mintys apie jį pačios neateitų į galvą. Net prasidėjęs pavasaris, žemę pakaitinusi saulė ir staiga pražydusios gėlės neatitraukia manęs nuo politikos. O atsitraukti labai norėčiau. Ir ne aš vienas.
2014 m. kovo 26 d.
Lazarivka. Trečiadienis. Malonu vieną naktį praleisti Paryžiaus viešbutyje, o kitą – Ukrainos kaime. Kol kas Rytų fronte nieko naujo. Nors tikriausiai ten, kaip ir čia, rytais garsiau gieda pavasariu besidžiaugiantys paukščiai. Man šis pavasaris džiaugsmo nekelia, dainuoti irgi nesinori. Užtat šilta ryto saulė ramina, ramdo blogas nuojautas, nukreipia dėmesį nuo jų.
Vakar ryte Liza išvažiavo į Kijevą, palikusi Antoną ir Teo kaime vienus iki vakaro, kol grįšiu aš. Tiesa, įspėjo kaimyną, ir šis porą kartų užėjo pasidomėti, ką jie veikia. Kai grįžau jau po devintos valandos, namie buvo tvarka, į akis krito tik neplauti indai virtuvėje. Teo dažė karių figūrėles, pagamintas iš gimtadienio proga gauto konstruktoriaus rinkinio. Dažė kažkokiais ypatingais, brangiais dažais, kuriems išleido savo 500 grivinų. Svarbiausia, kad abu berniukai džiaugiasi rezultatais.
Prieš miegą žiūrėjome „Aršius padarus“ (Fierce Creatures), komediją apie zoologijos sodą: Michaelas Palinas atsitiktinai nužudo amerikietį milijardierių, nupirkusį šį zoologijos sodą, bet planavusį jį parduoti keletui japonų, kurie ketino čia įrengti golfo klubą. Paskui kartu su nužudytojo sūnumi jie draugiškai paverčia žmogžudystę „savižudybe“, galiausiai tai ir yra laiminga filmo pabaiga.
Filmas įgavo dar ir kitą reikšmę tikrovės kontekste, milicijai nušovus prie Rivnės Sašką Belą. Dabar milicija mėgina įrodyti, kad Belas pats nusišovė savo pistoletu, tačiau bemat pasirodė stebėjimo kamerų vaizdo įrašas iš užeigos „Trys karosai“, kurioje jis šventė kažkokį gimtadienį ir iš kurios buvo išvestas ar pats išbėgo prieš mirtį.
O Kryme kažkokios Rusijos tarnybos smaginasi su registracijos įstaigose aptiktais Ukrainos piliečio paso formu-liarais. Jau atsirado niekur neužfiksuotų netikrų „Ukrainos piliečių“ su ką tik išrašytais pasais, mėginančių vykti į talką separatistams žemyninėje Ukrainoje.
Užvakar vakare Strasbūro geležinkelio stotyje sutikau Vladimirą Malcevą, Karadago (Feodosija, Krymas) nacionalinio draustinio vyr. mokslinį bendradarbį, atvykusį į Europos Tarybą europinio sertifikato šiam gamtos draustiniui. Sertifikatą jis gavo, bet dabar nėra tikras, ką su juo daryti. Pastovėjome stotyje penketą minučių, pakalbėjome. Jis vyksta namo per Berlyną ir Kijevą, aš – per Paryžių į Kijevą. Malcevas papasakojo, kad jam skambino maskviečiai kolegos, kadaise drauge su juo baigę Maskvos universitetą. Juos domino reti Krymo augalai. Kolegos sakėsi renką informaciją apie retus Krymo augalus, kad galėtų juos įtraukti į Rusijos raudonąją knygą. Štai taip Rusijos raudonoji knyga prisikasė iki Ukrainos gėlelių ir žolynų. Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad botanikus galima įkinkyti į politiką, bet dabar aišku: kiekvienas Rusijoje turi savaip prisidėti prie Krymo okupacijos. Kariuomenei reikia okupuoti teritoriją ir žmones, Rusijos nacionaliniam bankui – finansų sritį, „Rostelekomui“ – telekomunikacijas, o botanikams – žolę, augalus, krūmus ir medžius. Tuoj ateis ir Rusijos zoologų eilė.
O kol nėra pranešimų apie Rusijos zoologų maršą į Krymą, šiek tiek susimąsčiau apie mūsų pačių „florą ir fauną“. Tiksliau, apie humanitarines smulkmenas, dėl įtemptos padėties laikinai užmirštas. Keičiant šalyje valdymo sistemą nevalia užmiršti ir humanitarinės srities. Prieš porą dienų tarp naujienų šmėstelėjo interviu su vienu Ševčenkos premijos „bemaž laureatu“: jis skundėsi, kad Ukrainos prezidento pareigas einantis Turčynovas vis dar nepasirašė Janukovyčiaus įsako dėl Ševčenkos premijų teikimo kultūros veikėjams. Išsyk prisiminiau sovietiniais ir posovietiniais laikais matytus įvairiausius dokumentus su apačioje išspausdinta viršininko pavarde ir virš jos rašikliu nubrėžta įstriža linija, o ten – visai kito žmogaus parašas; buvo įprasta manyti, kad tai viršininko pavaduotojo arba laikinai jo pareigas einančiojo parašas. Išsyk pamėginau įsivaizduoti tokį patį dokumentą, kuriame virš išspausdintos Janukovyčiaus pavardės būtų Turčynovo parašas. Nepavyko. Kažkaip itin panašu į tipišką Odesos anekdotą. Tolygu reikalauti, kad Turčynovas grąžintų pinigus, kuriuos pasiskolino Janukovyčius. Antra vertus, šis mažutis „nesusipratimas“ atskleidžia, kad pats laikas būtų vėl aptarti klausimą apie Taraso Ševčenkos premijos reformą ar apskritai jos atšaukimą. Per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus premija išgyveno įvairius laikus, kartais parodydama gyvasties ženklus, kai būdavo apdovanojami Olesis Uljanenka, Eugenas Paškovskis ir kitos gana negausios meno personalijos, išties šios premijos vertos, bet kur kas dažniau ji skleidė stiprų šprotų kvapą, Sovietų Sąjungos kvapą. 2009 m. pats padirbėjau Ševčenkos premijos komitete ir patyriau visas su šia institucija susijusias grožybes – nuo siūlomų kyšių, kad palaikyčiau konkretų kandidatą į laureatus, iki nuostabos, apėmusios išgirdus tarpinius slapto balsavimo rezultatus. Pastaruosius trejus metus Ševčenkos premija buvo pasidariusi prezidento Janukovyčiaus administracijos premija, būsimieji laureatai buvo skiriami iš anksto iš sistemai lojalių žmonių. Ševčenkos komiteto galva dažniau būdavo prezidento administracijos kabinetuose nei savajame. Staiga atsiradus stipriam, bet nepriimtinam kandidatui, pavyzdžiui, Vasiliui Škliarui, Ševčenkos komitetas jį patvirtindavo, bet prezidento pasirašytame laureatų sąraše jo pavardės nebūdavo. Todėl peršasi vienintelė mintis: premiją dabartiniu pavidalu reikia tiesiog atšaukti ir padėti į archyvą. O vietoj jos įsteigti kitą, finansuojamą iš įvairių šaltinių – valstybės ir galbūt kokios nors loterijos kaip Didžiojoje Britanijoje. Reikėtų leisti būsimam prezidentui, ir taip turėsiančiam pakankamai galvos skausmo dėl ekonominių ir politinių problemų, nusišalinti nuo naujosios premijos, užuot prašinėjus jį pasirašyti laureatus patvirtinančius prezidento administracijos parengtus įsakus. Reikėtų pagailėti ir prezidento administracijos, leisti jai nesikišti į kultūros reikalus ir ypač išvaduoti ją iš prievolės parinkti ir tvirtinti būsimus laureatus.
Žinoma, vyriausybei dar teks triūsti ties Janukovyčiaus įsakais dėl šimtų ir tūkstančių stipendijų ir specialių pensijų Ukrainos kultūros veikėjams. Manau, naujoji šalies vadovybė pasistengs užsitarnauti rašytojų ir režisierių pagarbą savo veiksmais, užuot mėginusi pirkti jų lojalumą tokiais būdais.
O kalbant apie paskutinę Ševčenkos premiją iš Janukovyčiaus ir „Krymo užkariavimo“ laikų, esu tikras: didžioji laureatų dalis sutiks, kad būtų neetiška, nemoralu ir ne laikas dabar užbaigti šį reikalą finansiniu požiūriu, tai yra apdovanoti laureatus ir įteikti jiems tūkstančius grivinų, – ypač turint omenyje ekonominę šalies padėtį ir būtinybę atrasti papildomų lėšų Gynybos ministerijai.
Vis dėlto premija lieka premija, tai ne svarbiausias dalykas. O štai Sevastopolis ir toliau „stebina ir džiugina“. Ne tik tuo, kad miestui vadovauja žmogus, išrinktas „meru“ per mitingą, ir net ne keliant rankas, o riksmais „Daryk!“ Prieš keletą dienų miesto pliaže išdidžiu pavadinimu „Krištolinis“ iškabintas sąrašas asmenų, kuriems čia draudžiama maudytis. „Pliažo sankcijų“ sąraše – JAV prezidentas Barackas Obama, Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Catherine Ashton, beveik visi Ukrainos politikai, taip pat ir vakar Rivnės srityje nužudytas „Dešiniojo sektoriaus“ narys Saša Belas (Muzyčenka). Tiesa, šiandien jo pavardė jau apvesta gedulo rėmeliu. Vis dėlto sevastopoliečiai domisi naujienomis iš Ukrainos.
Vakar Rusijos kariuomenė užgrobė paskutinį Ukrainos laivą, anksčiau užblokuotą Donuzlavo ežere. Dabar Kryme neliko nė vieno laivo, virš kurio plevėsuotų Ukrainos vėliava, ir Rusijos Juodosios jūros laivyno vadovybė labai tuo didžiuojasi. Be to, ji pareiškė, kad 80 % ukrainiečių jūreivių prisiekė Rusijai, taigi pažeidė anksčiau duotą priesaiką Ukrainai. Liežuvis neapsiverčia vadinti šiuos jūreivius „išdavikais“, vis dėlto kito žodžio jiems neturiu. Nors ir suprantu, kaip sudėtinga jiems pasirinkti: prisiekti Rusijai ir tarnauti Rusijos Federacijos Juodosios jūros laivyne liekant gyventi Kryme ar keltis į žemyninę Ukrainos dalį ir toliau tarnauti Ukrainai. Susitvarkiusi su Ukrainos karinėmis jūrų pajėgomis, Rusija ėmėsi Ukrainos delfinų. Žinoma, dabar tai ne Ukrainos, o Rusijos delfinai. Delfinai neprisiekia. Sevastopolio valstybinis okeanariumas jau rengiasi pradėti kovinių delfinų ir ruonių treniruotes pagal naujas Rusijos laivyno programas. Rusijos kariniai inžinieriai jau seniai gamina ir išbando specialius prietaisus, tvirtinamus prie delfinų ir ruonių ir padedančius aptikti povandeninius priešo laivus, laivus skenduolius ir net kovinius plaukikus su akvalangais. Paaiškėjo, kad sovietmečiu kariniai zoologai ir inžinieriai kaip tik Sevastopolyje treniravo delfinus kariniams tikslams. Nepriklausomai Ukrainai stigo pinigų „kariniam delfinų rengimui“, tad Rusija dabar ėmėsi taisyti padėtį. Jai tai juolab svarbu ir logiška, nes vienintelė panaši delfinų rengimo kariniams tikslams bazė yra San Diege, JAV.
2014 m. kovo 27 d.
Ketvirtadienis. Vakar – daug pokalbių telefonu ir interviu, turbūt daugiau nei valandą sugaišau įsiklausydamas ir atsakinėdamas į klausimus.
Oras vėl buvo puikus. Per pusryčius su berniokais sudarėme meniu visai dienai, taip pat suplanavome išvyką į Kostivcus, ketindami nusipirkti žolės sėklų sklypui, kurį Teo vakar baigė ruošti sėjai. Šįryt suteikiau jam jaunesniojo leitenanto, o Antonui – seržanto laipsnį. Pats likau kaip buvęs vidaus pajėgų eiliniu. Iš tikrųjų ir esu atsargos eilinis.
Ryte vėl užsuko kaimynas, aš kavos nenorėjau, todėl ir jis atsisakė. Pakalbėjome gal penkiolika minučių, paskui atsiprašiau ir pažadėjau po poros valandų pas jį užeiti. Šiandien norėčiau sukasti keletą lysvių svogūnams, morkoms ir petražolėms, o iki pirmadienio reikėtų jas užsėti. Regis, gyvenimas smarkiai brangs. Nors šis pabrangimas mus paveiks paskiausiai, vis dėlto dar niekam nepakenkė savos, juolab ekologiškos daržovės.
Ryto žinios vėl neramios – amerikiečiai ir europiečiai pastebėjo, kad Ukrainos pasienyje nuo Černigovo iki Donecko ir Luhansko sričių stiprinamos Rusijos karinės pajėgos. Du kariniai ešelonai su technika privažiavo iki pat Černigovo srities.
O vakar prie fronto linijos tarp Chersono srities ir Krymo, „niekieno žemėje“ tarp ukrainiečių ir rusų kontrolės punktų, Rusijos kariškiai tamsoje po vieną perdavė tris Ukrainos karininkus, nepanorusius pereiti į Rusijos kariuomenę: Julijų Mamčurą – Belbeko didvyrį, pulkininką Lomtevą ir dar vieną karininką. Lomtevą pasitiko žmona su mažamečiais vaikais. Nors ir sumuštas – tai buvo matyti ir iš veido, – jis atsisakė ligoninės ir išvažiavo su žmona ir vaikais privačia mašina. Nelaisvėje lieka dar keletas žmonių. Mamčuras papasakojo, kad pirmą parą jis buvo įkalbinėjamas išduoti Ukrainą, pereiti „po Rusijos vėliava“, o kitas paras jam tiesiog neleido miegoti. Kad jis negalėtų užsnūsti, mažutės kalėjimo kameros, kurioje buvo uždarytas, duris kažkas nuolat daužė automatų buožėmis.
Krymo valdžia paskelbė, kad visi čia neužsiregistravę piliečiai privalo palikti pusiasalį per mėnesį, tai yra iki balandžio 18 d. Rusijos požiūriu, Krymas yra Rusijos Federacijos teritorija nuo kovo 18 d. 6 000 gyventojų jau gavo rusiškus pasus, specialiai sukurtos komisijos nagrinėja dar 20 000 pareiškimų. O 16 000 Krymo mokyklų abiturientų užsirašė laikyti egzaminus Ukrainoje. Aišku, kad abitūros egzaminai Krymo teritorijoje neįmanomi, todėl mokiniams teks važiuoti į žemyninę Ukrainos dalį. Kol kas neaišku, kur tie egzaminai vyks ir ar panorėję juos laikyti mokiniai galės nekliudomi ten nuvykti.
Gynybos ministerija paskelbė informaciją apie „dalinės mobilizacijos“ šauktinių „parengties lagaminėlį“. Rekomenduojama pasiimti apatinių komplektą, asmeninės higienos daiktus (dantų pastos, šepetuką, drėgnų servetėlių ir t. t.), vaistų nuo diarėjos ir temperatūros, binto, briliantinės žalumos, aktyvintosios anglies, žibintuvėlį, laikrodį, atsarginių baterijų, mobilųjį telefoną ir – labai svarbu – žmonos ir vaikų nuotraukas, kad šauktiniai visada atmintų, ką giną, jei iš tikrųjų prasidėtų karo veiksmai.
Regionų partija rengiasi kovo 29 d. numatytam suvažiavimui. Į dalyvių sąrašą įtraukti Janukovyčius ir Azarovas. Pasak Rusijos politiko ir verslininko Olego Mitvolio, Janukovyčiaus kaimyno Pamaskvėje, kur šis įsigijo naują namą, buvęs Ukrainos prezidentas prieš kelias dienų išvyko į Rostovą prie Dono; ten jau įvyko dvi spaudos konferencijos, per kurias jis įrodinėjo tebesąs teisėtas prezidentas. Kažin ar jo išvykimas susijęs su dar viena spaudos konferencija, galbūt iš ten jis skaipu dalyvaus Regionų partijos suvažiavime.
Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu įteikė medalius „Už Krymo grąžinimą“. Vienas pirmųjų šį medalį gavo Krymo premjeru apsiskelbęs Sergejus Aksionovas. Apdovanoti buvo taip pat vadovaujantys Rusijos Federacijos Juodosios jūros laivyno karininkai ir buvusio Ukrainos „Berkuto“ kariai, įtariami sušaudę Kijeve mitinguojančius žmones. Naujasis medalis – bemaž visiška sovietinio 1944 m. apdovanojimo „Už Krymo išvadavimą iš grobikų vokiečių fašistų“ kopija.
Šįryt Ukrainos parlamentas iš trečio karto patvirtino dienotvarkę, į kurią įtraukė nepopuliarių įstatymų projektų paketą gelbėti šaliai nuo bankroto. Jei parlamentas priims šį paketą, šalis išgyvens, bet gyventi bus brangu ir sunku. Balsavimui dėl paketo žlugus, žlugs ir šalis.
Vakarop, nors Regionų partijos nariai ir komunistai balsavo „prieš“, parlamentas priėmė dokumentų paketą. Tada pastatą jau buvo apsupę „Dešiniojo sektoriaus“ nariai, reikalaujantys, kad dėl Sašos Belo mirties atsistatydintų Arsenas Avakovas. „Dešinysis sektorius“ pradėjo šturmuoti parlamentą, išdaužė pirmo aukšto langus. Rusijos televizijos kanalas „Rossija 24“ tiesiogiai rodė parlamento šturmą, kadrus lydėjo atitinkami komentarai. Vienas jaunas „Dešiniojo sektoriaus“ narys pamėgino nuvaryti prie parlamento pastatytą mersedesą. Vaikinas buvo su balaklava, į klausimą, kodėl ją mūvi, atsakė, kad jam asmeniškai įsakęs Dmitro Jarošas. Mersedesą jis norėjęs nuvaryti, nes automobilis „pirktas už jo pinigus“. Nesusidorojęs su išsikeltu uždaviniu, jis nukrapštė nuo kapoto firminį mersedeso ženklelį, įsidėjo į kišenę ir su šiuo trofėjumi pasišalino, nors radikalūs jo bendraminčiai tebešturmavo Ukrainos parlamentą. „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojus vis sunkiau atskirti nuo paprastų banditų. Juolab dabar dauguma banditų eina plėšikauti, apsivilkę maskuojamąsias striukes ir ginkluoti tikrais automatais, negana to, prieš pradėdami plėšti prisistato esą iš „Dešiniojo sektoriaus“.
Po 18 val. užgriuvo žurnalistų skambučių škvalas. Vienas, įslaptinęs savo numerį, skambino iš Maskvos. „Jus trukdo televizijos kanalas „Domašnij“, mes rengiame laidą apie mišrias santuokas. Jūsų žmona, regis, iš Didžiosios Britanijos. Jei esate Rusijoje, galėtume padaryti įrašą Maskvoje, o jei Kijeve, ten irgi turime savo korespondentų.“ Atsakiau, kad jau daugiau nei dešimt metų mudu su žmona nepasakojame apie savo asmeninį gyvenimą nei Ukrainos, nei užsienio televizijos kanalams ar laikraščiams. Kanalo darbuotojas paklausė, ar negalėčiau papasakoti apie savo santykius su draugais ir kolegomis iš Rusijos. Atsakiau: „Nepasakyčiau, kad jūsų pasiūlymas mane domina.“ Jis išmėgino dar vieną būdą viliodamas susitikti, bet atsisveikinau ir padėjau ragelį.
Rusija tuo tarpu paskelbė sutelkusi savo kariuomenę prie Ukrainos sienų ne dėl agresijos, o dėl labai plačios apimties karinių pratybų, vyksiančių ne tik vakarinėje Rusijos dalyje, bet net ir Japonijos jūros pakrantėje. Į šių pratybų programą įeina tiksliniai priešo objektų bombardavimai iš lėktuvų, taip pat apšaudymas raketomis, irgi iš lėktuvų, ir daugybė kitų dalykų. O paskui, matyt, prasidės tokie patys „manevrai“ kaip Kryme, pasibaigę, pasak Putino, kovo 7 d. Žinome, kuo jie baigėsi. Šiandien ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nusprendė šių „manevrų“ rezultatus laikyti neteisėtais.
Tymošenko nutarė kandidatuoti į prezidentus (kas galėjo tuo abejoti) ir pradėjo reklamuotis, pasitelkdama internete išnirusį jos telefoninio pokalbio su Nestoru Šufričiumi įrašą. Akivaizdu, kad per dvejus metus, praleistus „ligoninėje“ su stebėjimo kameromis, ji išmoko valdytis. Todėl kiekvienas itin aršus jos pasisakymas apie Putiną ir Rusiją, nuskambantis draugiškame pokalbyje su Janukovyčiaus partijos deputatu, perša mintį, jog visa tai buvo sakoma tyčia, kad pokalbio įrašas galiausiai atsidurtų internete. Nesvarbu, kas jį įrašė – Rusijos slaptoji tarnyba FSB ar pati Julija Tymošenko. Tai tiesiog įvadas į prezidento rinkimų kampaniją, Tymošenko nori pasirodyti esanti tvirtesnė ir radikalesnė net už Jarošą iš „Dešiniojo sektoriaus“.
Andrej Kurkow. Ukrainisches Tagebuch. Aufzeichnungen aus dem Herzen des Protests. Insbruck-Wien: Haymon Verlag, 2014
Vertė Austėja Merkevičiūtė
