Socialiniai prieštaravimai kaip kita propagandos pusė
Socialiniai prieštaravimai ir net antagonizmai yra simptomas, kad pagaliau pradėjome kalbėti apie kažką tikra, nors sunkiai paaiškinama. Priešingai, paprastai tai, kas yra uždengta valstybinės, korporacinės propagandos skraiste, atrodo aišku, skaidru, priimtina ir realu. Jau XX amžiaus pradžioje filosofas E. Cassireris, išsamiai tyrinėjęs mitinę mąstymo formą, o vėliau nacizmo valstybės mitą, teigė, kad propaganda, pasitelkdama mitus ir ideologiją, formuoja naują realybę, arba, kaip vėliau pažymėjo J. Baudrillard’as, hiperrealybę. Ji yra linkusi nuslėpti savus kasdienio gyvenimo prieštaravimus, sunkias opozicijas ar jas pakeisti kitokiais, ideologijai naudingais supriešinimais. Dažniausiai valdžios sistemos gynėjai nemėgsta vidinių, socialinių prieštaravimų ir juos pakeičia išoriniais, ideologiškai naudingais: socialinę nelygybę – išoriniais priešais, socialinę atskirtį – išorinio karo pavojumi, savas ūkio problemas – įsiskverbusių sąmokslininkų ir šnipų baidyklėmis, tarpkultūrinės integracijos stoką – penktosios kolonos demaskavimu. Tačiau jei nori įveikti korporacinės, su valstybės valdžia susijusios propagandos skraistes, neretai patriotines ir glamūrines, surask akis badančius didžiausius susipriešinimus ir pažiūrėk, kaip visuomenė juos sprendžia.
Lengviausia pradėti kalbėti apie tai, ką lietuviška, lenkiška ar ukrainietiška spauda pateikia kaip didžiojo blogio šaltinį. Sankt Peterburge ypatingu grožiu išsiskiria Konstantino rūmai. Juose Rusijos prezidentas V. Putinas mėgsta organizuoti iškilmingus priėmimus ir oponuoti, jei reikia, Maskvos Kremliaus dvarui. Milžiniška rūmų teritorija atitveria priėjimą prie tiek pat gražios Suomijos įlankos. Tačiau kol V. Putino nėra, po rūmų pušaitėmis ir eglutėmis prigludę žibintai nušviečia kelią nebent vienam kitam ežiui. Nuostabiais Konstantino rūmų parkais niekas ir niekada nevaikštinėja. Tai savotiška Narnijos valstybė, slepianti savo pasaką, ypač žiemą. Kitapus plataus kelio, kuris veda ne tik į Konstantino rūmus, bet ir į auksu padabintą imperatorišką Petrodvorecą, glaudžiasi nedidelė Strelno gyvenvietė. Jos vaikai ir paaugliai negali tiesiogiai prieiti prie Suomijos įlankos, visos teritorijos atitvertos ne tik prezidento, bet ir šalia esančių oligarchų vilų. Upelis, kuris teka per gyvenvietę, – purvinas, apžėlęs, visur uždrausta maudytis. Tačiau paaugliai ir aš, kurį laiką ten gyvenęs, turškėmės draudžiamose upelio duobėse. Gyvenvietė priversta būti tolimu didelio miesto užkampiu, nors yra arčiausiai didžiausio vario trimitų blizgesio. Socialinė neteisybė dėl savo kontrastų tiesiog bado akis, nors Strelnas šiaip jau laikomas sėkmės lydima gyvenviete. Tačiau pabrėžtina atskirtis rodo, kad vietos gyventojai ir senas naujas imperiškas gyvenimas yra supriešinti neperžengiamomis, neįveikiamomis sienomis, kad yra keli nieko bendra tarpusavyje neturintys pasauliai ir kad vaikams nėra net ko svajoti pereiti iš vieno į kitą. Vietiniai prisimena Spalio revoliuciją: „Rūmai liaudžiai!“ Tik šis iš esmės barbariškas šūkis, drastiškas ir negailestingas sprendimas, yra suprantamas kaip vienintelė galima integracijos ir bendradarbiavimo forma: ugnies ir kraujo ryšys. Kito neduota. Lietuvoje, Vilniuje, tokio didelio susipriešinimo nerasime. Kartais socialiniai fotografai mėgsta rodyti Konstitucijos prospekto žvilgesį apleistų Šnipiškių medinukų fone. Išties akį badanti neteisybė ir atskirtis. Vis dėlto panašių kontrastų apstu ir kitose sostinėse. Kaimyninis Minskas kiek atokiau nuo centro yra persmelktas gigantiško betono ir medinio, senojo miestelio karo. Vis dėlto Vilniuje, taip pat ir Minske rasime iniciatyvų, siekiančių meno, socialiniais, ekonominiais projektais švelninti šias opozicijas. Socialinio meno projektai, skirti integruoti Šnipiškių aplinką, šildo šį rajoną ir kontrastuoja su plieniniu Konstitucijos prospekto šalčiu. Šis integracijos pavyzdys ir rodo, kaip menas oponuoja korporacinei ir valstybinei propagandai, kuri norėtų viena kurti savo didįjį melagingą pasakojimą, pridengti gyvenimo problemas aukštybiniais pastatais ir stiklinio dangaus imitacijomis. Tačiau socialinio meno, socialinės globos ir kiti visuomeniniai projektai perplėšia dirbtinės realybės skraistę. Svarbiausia, visa tai daro savivalda, vietos komitetai ir tarybos, nedidelės fondų investicijos, esantys toliausiai nuo masyvaus įtikinėjimo.
Visai neseniai Zagrebe, Kroatijoje, gyvenau buvusio Josipo Tito valdymo, Jugoslavijos karo ir šiandienos atgimstančios šalies miglose. Šios miglos panašios į mūsų sovietinius atsiminimus ir kalbas: pasaulio jau nebėra, bet jis atmenamas kaip tikresnis nei kasdienybės iššūkiai. Vieną dieną aplankiau didžiąsias priešybes: Zagrebo Mirogojaus kapines ir prie šiukšlyno įsikūrusį turgų. Mirogojus yra gigantiškas memorialas: kilometrus nutįsusi 20 metrų aukščio puošni miesto įtvirtinimą primenanti siena, už kurios – šimtai arkadų, kupolų ir skliautų, bažnyčių ir koplyčių ansamblis, kurio meninė vertė viršija bet ką, kas šioje sostinėje yra. Mirusiųjų miesto didybė sujungia katalikus, stačiatikius, judėjus, protestantus, tačiau paskirsto pagal turtą. Nekropolis tviska auksu ir prabanga, keri istorinės gelmės rūsiais, daugybe skulptūrų ir ilgaamžių memorialinių lentų, spalvotomis arabeskomis. Gigantiška mirusiųjų amžinybė užgožia gyvųjų alsavimą. O kitame Zagrebo gale, milžiniško, per dešimtis kilometrų matomo šiukšlyno papėdėje, linksmai prekiauja didelis turgus, didžiausias Kroatijoje. Į jį beveik nėra jokio transporto, todėl šalikele nutryptu taku bent tris ar daugiau kilometrų tūkstančiai žmonių pėsčiomis traukia į laisvą prekyvietę ir atgal. Čia linksma dėl daugybės mažų barų ir dainuojančių kompanijų, čia triukšmingai prekiaujama ant žemės išdėliotais sendaikčiais – turgus primena Lietuvoje dar prekybos centrų nesunaikintus turgus. Vasarą turgaus lankytojų uoslę bado šiukšlyno kvapai, o pats jis atrodo tarsi bausmė ir patyčia iš gyvenimo. Nesibaigiančios auksinės, nuostabios kapinės, kur sudedamas žmonių pinigų likutis, ir skurstančių kolonos, žygiuojančios į šiukšlyno turgų, kitaip nuspalvina visa, ką Kroatijos valdžia pasakoja apie save ir istoriją. Kontrastingas mirusiųjų aukštinimas, t. y. paraistorijų, mitų ir ideologijų nekropolio garbinimas, ir panieka tiems, kurie neįsiterpė į naujo, korporatyvaus kapitalo diktuojamą realybę, bent iš dalies primena Lietuvą. Ir pas mus, kapinių kulto krašte, integracinių socialinių programų stoka ir menka parama smulkiajam verslui kelia nerimą, o didieji gąsdinantys pasakojimai atitolina mus nuo to, už ką branginame gyvenimą: nuo kasdienio jautrumo artimajam. Jokie dažyti mirties ir didingumo fasadai, lygiai kaip ir iškilmingi patriotizmo šūkiai, negali atstoti šimtų mažųjų bendradarbiavimo patirčių: dėl vandens, dėl pagarbos darbininkui ir prekeiviui…
Galiausiai trečias pavyzdys. Blizgantis ir išpuoselėtas Austrijos Gracas. Savo puikumu miestas lenktyniauja su Viena. Pertekusios valstybės grožiu ir ramybe žvilgantis universitetų ir muzikos centras. Kelia nerimą tik II pasaulinio karo atminimas – jo nusikaltimų buvo greitai, kaip nakties košmaro, išsižadėta. Nors kažkada vietos gyventojai, niekieno neverčiami, su didžiuliu entuziazmu balsavo už savo tėvynainio Hitlerio grįžimą, už susijungimą su Trečiuoju Reichu, išsižadant visos daugiakultūrės, nieko bendra su prūsiška ideologija neturinčios Austrijos-Vengrijos civilizacijos patirties. Už Hitlerį balsavo visi, įskaitant žydus, ir su džiaugsmo šūkiais Grace pasitiko fiurerį. Paskui masiškai žudėsi iš siaubo dėl savo pačių pasirinkimo. Didžiulė trauma vis dar atsispindi miesto sienose ir senuose tuneliuose. Vis dėlto ši nuojauta nėra slepiama. Gatvėse daug meninių antinacistinių ar tiesiog antipropagandinių projektų. Miestas taip pat kupinas prieštaravimų: imigrantai iš Balkanų ir kitų kraštų, ypač romų tautybės žmonės, didelis alkoholizmas (jų, austrų, ne mūsų, lietuvių, akimis žiūrint), daug viešnamių – milžiniška sekso industrija. Tačiau įstabios integracinės programos, skirtos kiekvienam iš prieštaravimų, gali sumažinti didžiųjų pasakojimų ir slėpynių įtaką. Viena iš Grace įgyvendinamų programų vadinasi benamių gyvenvietė – Vinzidorf. Jos šaltinis yra Šv. Vincento Pauliečio bendruomenės. Jos įkūrė ištisą socialinės pagalbos benamiams tinklą. Speciali programa yra skirta benamiams alkoholikams. Jie gali apsigyventi, beveik iki mirties, mažyčiuose kambarėliuose tokių pat benamių bendruomenėje, kur jiems savanoriai padeda prižiūrėti ūkį. Svarbiausia, jie turi bendras patalpas, kur jiems nedraudžiama toliau vartoti alkoholį. Jie tai ir daro – šiltai bendraudami, pagal išgales. Alkoholizmą bendruomenė suvokia kaip Dievo siųstą kančią – iš jos nebandoma prievarta vaduoti, tik švelniai patarti. Tiesiog suteikiama pagalba alkoholikams, kurie iki paskutinio atodūsio kartu su savo draugais skurdžioje, bet gana švarioje ir orumą gerbiančioje aplinkoje leidžia laiką. Susirgus galima kreiptis pagalbos į savanorius ar, jei yra jėgų ir noro, per socialinius darbus integruotis į visuomenę. Būdamas tarp šių aktyvių alkoholikų supratau skirtumą tarp Kroatijos kontrasto, kur išaukštinamas nekropolis, o skausmas paslepiamas šiukšlyno papėdėse, ir austriško sprendimo: benamiai ir alkoholikai, socialiniai bastūnai ir prostitutės yra orumo ir garbingo gyvenimo verti žmonės, kuriems turi būti suteiktos lygios galimybės gyventi oriai. Jie neturi būti slepiami. Išoriniams stebėtojams (tokiems kaip aš) šios programos suteikė suvokimą, kad ir glamūrinei valstybei, jei tik ji neslepia gėdos po didžiųjų pasakojimų širmomis, yra galimybė į pačius miesto centrus integruoti pabėgėlius, benamius alkoholikus, klajūnus romus… Tada atlaidžiau pradėjau žiūrėti ir į Austrijos nacionalistų ir komunistų partijas, kurios, nors ir skleidžia gana agresyvią tautinę ar klasinę propagandą, negali įveikti prieštaravimus sprendžiančių socialinės integracijos projektų. Ir tai yra žymiai svarbiau nei antinacistinė išpažintis, kurios stoką Austrijai kartais prikiša kritikai.
Ir pabaigoje. Lietuvoje pamažu tolstame nuo savos „Konstantino rūmų“ aplinkos ir nuo „nekropolių–turgaus“ susvetimėjimo ir įgyvendiname daugelį socialinių programų, kur balsai įgyja savo tikruosius veidus. Pirmą kartą tai pajutau tarp Lietuvos baltarusių ir ukrainiečių, kurie įrodė, kad nėra jokie „rusakalbiai“, mitinio pasaulio atstovai, o turi savo unikalią tautybę ir patyrimą ir nori bendradarbiauti su lietuviais. Ir kuo daugiau jie prabunda ir įgyja savo balsus, kuo daugiau bendradarbiauja su vietos gyventojais, tuo juokingesni yra Maskvos platinami lapeliai su pažadais. O jų vis daugiau Lietuvoje: melagingi būsimo gyvenimo pelenai. Daugybė autentiškų balsų, įvairios bendradarbiavimo programos yra geriausias atsakas masyviam įtikinėjimui ir propagandai, kuri minta paslėptais prieštaravimais ir iškreipia gyvenimą didžiaisiais pasakojimais.
