Rašymo archeologija
Arvydas Juozaitis. Karalių miestas be karalių. Grožinė eseistika. V.: Alma littera, 2014. 384 p.
Slėpti visiškai nėra ką – gėda, nes Kaliningrade nesu buvusi, bet visgi turiu susidariusi ne itin gražią viziją. Dėl to baksnoju pirštu vieną režisierių – Šarūną Bartą. Jo filmas „Trys dienos“ (1991) – ne apie Kaliningradą, bet ten filmuotas – turi slogų vaizdų užtaisą: tuščios aikštės, griūvančios bažnyčios, nelaimingi žmonės. Ten dar yra vienas baisus epizodas su vaiku senio veidu, rūkančiu prastas cigaretes. Nenusakoma niūri atmosfera, visa apimanti tuštuma ir nykimas man yra ryškiausi Kaliningrado bruožai. Tad nedelsdama prisipažinsiu, kad naudoju šią knygą, pirma, asmeninėms reikmėms – bent mintyse nuspalvinti Kaliningradą: juk ketvirtą kartą leidžiamoje Arvydo Juozaičio knygoje „Karalių miestas be karalių“ nemažai iliustracijų iš miesto praeities. Antra, apsėdusi optimistiška mintis, kad Kaliningradas per tą laiką (rašoma apie vėlesnius miesto gyvavimo laikus, nei buvo sukurtas filmas) pasikeitė ne tik vizualiai – skaitau ir laukiu.
Taigi „Karalių miestas be karalių“ – kruopšti Kionigsbergo-Karaliaučiaus-Kaliningrado biografija. Knygos pratarmėje primindamas, kad su šia sritimi Lietuvą sieja tvirta kultūrinė bambagyslė („Jame kitados atvėrėme pasauliui savo kalbą, vadinasi, prabilome amžinybei“, p. 9), Juozaitis numato sau savotišką kategorinį imperatyvą – šia knyga supažindinti lietuvius skaitytojus su geografiškai ir istoriškai artimu Kaliningradu. Tiksliau – atverti dabar jau tik architektūrinėse užuominose, atmintį saugančiose nuotraukose esantį buvusį Kionigsbergą ir apmąstyti dabartinį Kaliningradą.
Įkvėpti ne tik darbinio (Juozaitis kurį laiką dirbo Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė), kuris suveda miestą ir žmogų „iš reikalo“ ir dažnai apriboja pastarojo žiūrą nuo gyvenamosios vietos iki artimiausio baro, bet ir neslepiamo adoruojamo santykio su miestu, tekstai siūlo plačią temų paletę. Yra tų tarsi „būtinųjų“, aktualiųjų, kurios „privalomos“ norint išsamiai pristatyti miestą kitiems ir apmąstyti jį pačiam. Tai komplikuota istorija (daugiausiai – po Antrojo pasaulinio karo) ir tokia pati politika – beje, pastarajai knygoje skirta tiek erdvės, kad reikėtų atskiros recenzijos. Greta atsiranda ir kiek kitokius miesto aspektus atveriančios istorijos, pavyzdžiui, pamąstymai apie Kaliningrado moteris, gintarus ar griuvėsių kasinėjimą. Smalsi autoriaus akis pamato, papasakoja ir įvertina daug reiškinių – juk su filosofo, humanitarinių mokslų daktaro tekstais susiduriame.
Kai Juozaitis kalba, paprastai sakant, apie būtį – žvelgia plačiau ir universaliau, dažnai pasiskolina buities detalių. Tarkime, ir dabar pamenu beveik keturių šimtų puslapių knygoje aprašytas konduktores ar važiavimo viešuoju transportu procedūras (net neabejoju, kad atsidūrusi Kaliningrade mikriuku važiuoti tikrai mokėsiu). Tokie kasdienos intarpai – būdas „peršokti“ į rimtesnių reiškinių apmąstymą, šiuo atveju – pasitikėjimą vienų kitais, mat susimokėti reikia tik išlipus. Arba – grožio konkurso aprašymas nuveda link apmąstymų apie moterų kaip gyvūnų vertinimą. Tiesa, kai kur kruopštumas jau įkyrokas ir perteklinis, o autorius – iki panagių, t. y. nagų, smulkmeniškas – pastebima netgi tai, kokį manikiūrą mėgsta kaliningradietės.
Tekstuose kalbama ne tik savuoju – pasigirsta ir svetimų balsų. Kalbant viena komplikuočiausių ir šios recenzijos autorei įdomiausių temų – apie vietovės dvasią (genius loci) – laisvai cituojami poetai (tarkim, Edgaras Allanas Poe). Gyvendamas Mieste (autorius jį ir didžiu laiko, ir todėl iš didžiosios raidės rašo) Juozaitis sutiko įvairaus plauko žmonių – nuo, atsiprašant, turgaus bobų, laukiančių vatinukų šąlantiems papams, lietuvių statybininkų, turinčių šeimas Lietuvoje ir meilužes Kaliningrade, iki garsių Rusijos (visuo)menininkų. Perpasakoti pokalbiai įterpiami į tekstą ir kiek palengvina gana tirštą jo audinį.
Su atida ir užsidegimu parašyti tekstai gali būti visokie, bet niekuomet – nuobodūs ir / ar sausai faktografiniai. Nebijoma emocijų, jos išsilieja tekste įvairiai: kaip romantiškas ir neišsipildantis praeities laukimas: „Kiekvieną rytą laukiu dovanos – ar nesutiksiu nors vieno tarno, nusmurgusio rūmų juokdario ar liokajaus. Kad koks nors svitos likutis paliudytų Miesto karališkumą“ (p. 18). Kartais šūktelima, kaip šūkteli suaugęs žmogus, trumpam prisiminimais grįžęs į vaikystę: „Ak, tramvajus – tikra pasaka!“ (p. 15) Galiausiai – kone patosas: „Ak, Luizės siela! […] Pagaliau! Kiek galima tavęs laukti?!“ (p. 19) Tokie jau tie, kurie įsimyli savo aprašomus objektus – net jei tai miestai.
Nebijoma žaisti ir žinomais vardais, įterpiant juos į neįprastus kontekstus. Ne kartą minimos svarbios miesto figūros – Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmannas ir filosofas Immanuelis Kantas. Pirmąjį autorius dievina, o štai antrąjį mėgsta kiek pašiepti: „Daugelį amžių apie moteris spręsdavo vyrai, o ne jos pačios. Immanuelis Kantas – geras pavyzdys. [...] Filosofas liko, kaip žinia, nevedęs ir vis atsikirsdavo, kai tekdavo pasiteisinti, kodėl: gimdyti galvoje, vadinasi, gimdyti mintis – daug svarbesnis vyro užsiėmimas negu kartu su moterimi gimdyti vaikus. Žodžiu, vyras – tai siela, moteris – tai kūnas. Inkvizitoriaus išvada. Vyriškas išdidumas Kanto asmenyje pasiekė apogėjų, kai jis pagimdė kategorinį imperatyvą ir transcendentalųjį subjektą. Žinoma, tas būtybes pigiau išlaikyti“ (p. 245).
„Karalių miestas be karalių“ sėkmingai atveria greta mūsų esančio, bet nepelnytai užmiršto miesto panoramą. Sunkiasvorė (visomis prasmėmis) knyga – nemenkas užmojis rašytojui, juolab kad atskleisti Kaliningradą yra sudėtinga, nes kelios didelės tautos prie jo prikišo nagus: „Karalių miestas be karalių – dviejų žlugusių imperijų palikuonis. Jame dvi civilizacijos išgyveno du saulėlydžius. Aušta XXI amžiaus rytas, kūdikis gimė su visais dviejų valstybių defektais. Pamatysime dar, kuo jis alsuos“ (p. 53). Kaliningradą dabar suvokiu kaip nuolatinį kismą, transformaciją – nuolat iš griuvėsių iškylantį ir save perkuriantį miestą, o „Karalių miestu be karalių“ džiaugiuosi kaip sugebėjimu tai pagauti ir papasakoti.
